…Politinio aklumo simbolis, masių kvailumo, trumparegiškumo, kažkokio specifinio storžieviškumo, neįtikėtino siauraprotiškumo, bemaž pamišimo simbolis gali būti kad ir toks dalykas: štai virš Vilniaus, virš Kirtimų oro uosto, spindi raudona sovietinės bazės žvaigždė. Baugus raudonojo teroro šešėlis krinta ant čia čionykščių krikščionių gyvenimo, turto ir sąžinės. Tuo tarpu gyventojau nesumano nieko kito, kaip talžyti vienas kitą savose šventyklose, talžyti iki kraujo per pamaldas, kivirčydamiesi dėl to, kokia kalba katalikų bažnyčiose turi būti giedamos giesmės – lenkų ar lietuvių kalba!!! Juozapas Mackevičius. Teisybė akių nebado, 2002 m.

Per neseniai paminėtas 22-ąsias tragiškų 1991 m. sausio įvykių metines buvo paliesta ne viena tema, surengta daug renginių, nekasdienių interviu ir laidų, skirtų dalyvių prisiminimams. O tarp jų paminėti ir sunkumai, su kuriais susidurta anuomet paskelbus lietuvių kalbą visuotinai vartojama valstybine kalba.

Ir mūsų priešinimasis, kurį skatino sovietinės institucijos bei veikėjai, puikiai pasinaudoję kalbos klausimu skatinti žmonių susiskirstymui, kurti sienoms tarp jų ir kurstyti nepalankioms nuostatoms.

Čia galima įžvelgti ir tuometinės atsikūrusios valstybės valdžios kaltės, nes ji, pavyzdžiui, 1993 m.savo piliečiams nustatė lietuvių kalbos mokėjimo kategoriją, taikomą krizės ir bedarbystės sąlygomis, kai nuo gautų ar negautų išmokų galėjo priklausyti ir tai, ar ant stalo bus duonos, – kai kam tai įsirėžė į atmintį kelioms kartoms kaip to meto valdžios išskirtinės arogancijos išraiška priimant sprendimus dėl nepaprastai jautrių dalykų.

Todėl šiandien, mūsų nuomone, jau laikas nustoti koncentruotis į ano laikotarpio įspūdžius ir atbalsius, įžvelgti poreikį keistis ir savo pastangas iš gražbylystės ir patriotinių putų plakimo srities perkelti į praktinio lietuvių kalbos skleidimo sritį.

***
Prieš metus pasirodė informacija, kad asmenų grupė įkūrė visuomeninę Lietuvių kalbos gynėjų sąjungą. Su šios sąjungos pirmininke turėjome ilgą pokalbį, per kurį buvo išsakytas mūsų požiūris į tai, kaip turėtų būti ginama lietuvių kalba, kuris pagrįstas, mūsų nuomone, palankiu, net su meile įgyvendinamu lietuvių kalbos skleidimu tarp tų, kurie šioje srityje turi nepakankamai žinių, ir kad tai ne tik palengvins jų gyvenimą, bet ir paskatins tarpusavio supratimą bei sustiprins Lietuvos visuomenės sanglaudą. Deja, visuomeninė organizacija, nors ir suprantanti mūsų poziciją ir palankiai nusiteikusi, su šia užduotimi susidoroti neįstengs. Prisiimti šią pareigą, mūsų nuomone, turi valstybinės institucijos, nes jos privalo užtikrinti piliečiams galimybę gauti ir tobulinti žinias tos kalbos, kuriai pagal Konstituciją suteiktas valstybinės kalbos statusas.

***
Po to, kai Pilsudskio įsakymu Želigovskio vadovaujami kariniai padaliniai jėga užgrobė Vilnių ir šalia esančias teritorijas, kiekvienoje didesnėje gyvenvietėje atsirado „prašymų rašymo biurai“. Tuo metu Vilniuje leidžiamo dienraščio „Słowo“ („Žodis“) redaktorius Stanislavas Mackevičius (Catas), recenzuodamas išleistą savo brolio Juozapo Mackevičiaus knygą „Pelkių maištas“, apie tuos biurus rašė taip:
(…) Knygos „Pelkių maištas“ antraštinis lapas – su Hopeno užsklanda, joje pavaizduotas čionykštis valstietis, basas, rankoje suspaudęs kepurę, akys nudelbtos, veido išraiška beviltiškai liūdna (...).
Tai, kad prieš juos visi nuolatos stovime spausdami kepurę rankoje, pakankamai liudija kad ir „prašymų rašymo biurų“ skaičius. Nuvažiavęs į kaimą matau, kad jame nėra jokios parduotuvės, nei suklės, nei karčemos, yra tiktai „prašymų rašymo biuras“. Eidamas pagrindine apskrities miesto gatve suskaičiavau net septynis prašymų rašymo biurus toje vienoje gatvėje (...).

Tuometis redaktorius „prašymų rašymo biuruose“ įžvelgia išsikerojusio biurokratizmo apraiškas ir tai, kad vietiniai žmonės buvo laikomi pusiau kolonijos gyventojais. Beje, tie „biurai“ buvo ir pasipelnymo vieta, ypač atvykusiems kolonistams ir jų šeimoms, lenkų kalbos priartinimo centrais tokiomis sąlygomis, kai „... net iki Antrojo pasaulinio karo baltarusių kalba buvo valstiečių kalba, pradedant nuo dešimto kilometro už miesto (Vilniaus)“ (…)

Tad svarstome, kodėl šiandien negalėtų būti ko nors panašaus, tačiau paremto kitais, sveikais pilietiniais principais, su kitokiomis iškabomis, pavyzdžiui, Eišiškėse, Šalčininkuose, Jašiūnuose, Turgeliuose, Rudaminoje, Nemenčinėje ar net Vilniuje; tokiuose biuruose nemokamai, valstybės lėšomis, kiekvienas pilietis galėtų pasikonsultuoti dėl savo rašto, siunčiamo valdžios institucijai, taisyklingumo, ten galėtų būti rengiami nemokami lietuvių kalbos ir literatūros mokymai bei kursai, pagaliau ir įvairūs pažintiniai užsiėmimai kaip būdas įgyvendinti visuomenės integraciją ir užbaigti daugiau kaip šimtmetį vykstančius ginčus dėl kalbos, remiantis nuostata, kad sena lietuvių kalba yra bendra vertybė, kurios gynimu (skleidimu) turime rūpintis visi kartu. Ir atsižvelgdami į tai, kad prisirišimas ir pagarba kalbai bei kultūrai atsiranda tiktai jas pažinus. Tuo labiau, kad tokių įstaigų veikimui nereikėtų didelių išlaidų dabartinėmis sąlygomis, kai mokytojų užimtumas mokyklose sumažėjęs, be to, yra ir mokytojų pensininkų grupės, kurios mielai imtųsi šios užduoties.

***
Pradžioje cituotas tarpukario rašytojas Juozapas Mackevičius mums primena tai, kaip svarbu, kad šiandien, XXI amžiuje, kalbomis nebūtų naudojamasi priešiškumui kurstyti ir atskirčiai didinti, ypač valstybei sunkiais laikotarpiais. O jeigu laikomės Konstitucijos, vadinasi, lenkakalbiai Lietuvos gyventojai turi siekti nuodugniai išmokti lietuvių kalbą, o lietuviakalbiai – visokeriopai tai skatinti ir padėti, turėdami omenyje, kad kalba, kuri yra žmonių bendravimo priemonė, pati savaime yra neįkainojama istorine kultūros vertybe. Todėl jos gynimui ir skleidimui reikalingi adekvatūs metodai bei veiksmai.