Kažkada Vilnius turėjo savo nepakartojamą, originalų, būdingą, išskirtinį veidą, kurį matydami šiandien labai džiaugtumėmės; bet ką darysi, kai dabar, kaip ir didžioji dalis miestų ir miestelių, kuriems ypatinga geografinė padėtis, savarankiški prekybiniai santykiai, svetimšalių antplūdis neteikia individualaus veido, jie panašūs į daugelį ir daugelį kitų, ir niekuo ypatingu neišsiskiria.
Naujoviški miestų papuošimai, pastatai, statiniai, keliai, tiltai ir t. t. visur beveik tokie patys, kaip ir pas mus, įvairių luomų gyventojai išore vieni į kitus supanašėja ir sudaro vieną bespalvę masę, tik senienos kiek išskiria miestus, o Vilnius iš daugybės senovės paminklų labai nedaug išsaugojo nepažeistų ir neperdarytų ar dėl būtino reikalo, ar dėl senienų vertė nesuvokimo. Karai, gaisrai ir pati iš lėto, nematomai griaunanti laiko jėga sunaikino paminklus, po kurių kurčias prisiminimas (trumpam) ir vieta (dažniausiai neaiški) beliko. O ten, kas liko, atėjo tie žmonės be skonio ir senovės jausmo, kuriems atrodo, kad jie geriausiai pasitarnaus senovės paminklams, jeigu juos iš naujo perdažys ir perdarys taip, kad atrodytų kaip nauji. Ir ant prisiminimus žadinančių griuvėsių iškilo pastatai geltonomis suknelėmis, gotiškų bokštų vietoje iškilo graikiški frontonai; gotiškus pastatus pabalino, senus antkapius naujai paauksino, restauravo.
Bet tai istorija ne tik mūsiškių senienų; tai jau prancūzų mėgdžiojimas – palikime tai ramybėje.
Beveik iš visų įvažiavimų pusių Vilnius atrodo neypatingai, o nuo Lydos vieškelio – ypač nenaudingai, nes, miestą nujausdami, jo nematome, kol į miesto vartus neįvažiuojame. Važiuoji, važiuoji, tau sako, kad miestas jau arti, velkiesi smėlėtu keliu liesais kuinais iš Jedlinos užvažiuojamųjų namų, kurie, nors turėta „podorožnaja“1, paimti po didelių derybų su raštininku, kuris nenorėjo juos duoti; jauti miestą pagal jo metafizinę atmosferą2, atpažįsti jį pagal ubagus, sėdinčius pakelėje ir giedančius, kai pasirodo keliautojas, vakar pradėtas gadzinkas; atpažįsti pagal sutinkamas pastotes, jau aiškiai miestietiškas, jauti miestą čia pat prieš save, pakyli nuo pasostės nekantraudamas – nieko nesimato. O kai krenti atgal surūgęs ir piktas, pastebi prieš save užkardas. Dairaisi, miesto vis dar nėra. Juk jau į jį įvažiavai ir nežinai, kada įvažiavai, per kokį stebuklą jis tave apsupo.
Nuo Pohuliankos ir Trakų pusės leidžiantis nuo kalno bent visus tuos suspaustus apačioje, tarp kalvų mūrus gali pastebėti ir suskaičiuoti bažnyčių bokštus, styrančius (atsiprašau už palyginimą) lyg pirštai iš suplyšusių pirštinių... Virš miesto vyrauja Trijų kryžių, Pilies ir Bekešo kalvos; jis apsuptas jų, suspaustas prie upių, slėnyje uždarytas. Šv. Jonų bokštas, tas jėzuitų pastatytas kolosas, Augustinų, Šv. Onos bažnytėlės viršūnė ir daug kitų aukštyn šaunančių bažnyčių bokštų pasirodo virš susispietusių stogų. Nuo kalno žvelgiant į tą grūstį namų, pastatytų be jokio patrauklumo, vos įžiūrėsi ankštas gatves, besiskverbiančias lyg upeliai tarp uolų. Argi žvelgiant į tai galima patikėti, kad jau XVI amžiuje čia būta kalbų, buvo ruoštasi tiesti gatves pagal virvę.
Jau sakiau, kad Vilniaus veidas neturi nieko originalaus. Seni namai net neturi charakterio ir originalumo; nauji namai gražūs, bet irgi be charakterio, tokių namų pilna visur, kur tik Viešpats nubaudė davęs mokytą architektą ir graviruotų pavyzdžių pastatų, vienodai tinkančių Stokholmui, Paryžiui, Londonui ir Vilniui, nes joks iš tų miestų nepiktina savo formomis, bet ir nestebina tinkamumu prie vietos, klimato, papročių. Dauguma Vilniaus gatvių netaisyklingos, ankštos ir tamsios, akligatviai dar ankštesni ir tamsesni. Tiems, kas būtinai trokšta originalumo, rekomenduojame siaurus žydų akligatvius, čia savitumų netrūksta.
Bažnyčių naujų lyg ir nėra, užtat senos kaip reikiant atnaujintos taip, kad į senas ir naujas nepanašios; joms būdingi tik (išskyrus dvi Bernardinų) bokštai, sunkūs, neskoningai papuošti, gal XVII ir XVIII amžiuje. Ant kai kurių iš jų žydi mūriniuose vazonuose skardinės gėlės, pasodintos prieš šimtą metų; įsivaizduokite, kaip tai puošia! Matai nuo kalno didelę šv. Jonų bažnyčią, pastatą be matomų formų, su iki šiandienos viešpataujančiu bokštu, kaip čia kitados viešpatavo jėzuitai, ir prilipdytu skirtingo skonio ir stiliaus prieangiu. Katedra graži, bet šaltai graži, nes jos pagrindinis bruožas, penkių šimtų metų senumas, visiškai pradingo atnaujinant po švaria ir paprasta Gucevičiaus dorėnine suknele. Čia yra kažin koks panteonas, ne Jogailos katedra, ne Vytauto kapas. Vos koplyčios kupolai ir priešais ją kita primena, kad tai bažnyčia ir kad Žygimantas III prie jos savo dievobaimingą ranką pridėjo. Bet juo liūdniau matyti Žygimanto pėdsaką, kai jo nebeliko po Jogailos ir Vytauto.
Visi kalba, kad sena ir rotušė, bent ant senos griuvėsių ji stovi, bet klausiu, kas iš to klasikinio frontono numanys čia buvus jos bokštą su laikrodžiu, jos gėdos stulpus ir Pilotą, jo gotiškas formas? Ir šitaip laikas, gaisrai, meninio suvokimo stygius užtvėrė kelią prisiminimams, pakeitė viską. Tik gabalas mūro ant Tauro kalno, XV amžiaus relikvija, šv. Onos bažnytėlė, Bernardinų [bažnyčia], šv. Nikolajaus cerkvelė, panaši į dėžutę, primena senus laikus.
Jeigu tau patinka paskui nuo pastatų užmesti akį ant gyventojų, nepastebėsi juose nieko, ko kur kitur jau panašioje amalgamoje nebūtum matęs. Nešvarios žydų krautuvėlės ir patys žydai gana nešvarūs, beveik kiekvieno namo apačioje smuklė su sava girtuoklių gauja, kromeliai su juose snaudžiančiomis žydėmis, su keliomis lentynomis apipelijusių prekių, su rėksmingu patarnautoju, kuris prievarta tempia į juos su nekalčiausiomis mintimis pro šalį einančius žmones.
Apsirengę – kaip visur, ir žmonės –¬ kaip visur; keli seniai su pilkais kapotais ir avikailių kepurėm, su lazdomis ant šikšnelių kabančiomis ant rankų, kelios ponios su rožinėmis skrybėlaitėmis, keli jaunuoliai kiek munduruoti ir nosis užrietę, keli nuolankūs į vienuolyną skubantys kunigai, ritmingu žingsniu sargybon žengiantys kareiviai, gatvės prekeiviai su stiklainiais, lazdomis, skėčiais, šluotelėmis; bukinistai su apdriskusiomis knygomis po pažastimi, nuo šv. Jonų vandenį ąsotėliuose nešančios merginos, su dideliais auskarais ausyse, su dainele lūpose, prijuostėtos. Tarp jų pėsčiomis einantis valdininkas, šaliai betarnaudamas pražilęs, su aptrintais kailinukais ar išblukusiu paltu. Ponia, paskui kurią tarnas su livrėja, kuri jo pirmtakui buvo taisyta, neša knygą arba šunelį, šešių arklių kinkinys su gerklingu izvozčiku iriasi. Bet miesto veidas kinta kas akimirką, kaip ir žmogaus veidas besikeičiant metams, laikui, dienos valandai, ypatingoms aplinkybėms ir stebėjimo vietai.
Vokiečių gatvėje, kur nuo XVII amžiaus kuriasi vien žydai, su gelumbės parduotuvėmis, vekselinėmis ir pan., pilna žydų, vyrauja izraelietiškas pradas (naujos mokyklos stilius), pilna užsiėmusių, skubančių žmonių, dėl skubėjimo sandorius baigiančių gatvėje; vežikai stovi prie durų, girdisi besiderančių balsai ir garsūs gizelių kvietimai. Tai karalystė barzdų ir batų, tai pajausi pagal specifinį, neapsakytą kvapą. Dar blogiau Stiklių akligatvyje, apgyvendintame nuo Vladislovo IV laikų vien žydais, kai jiems specialiai skyrė tą vietą gal todėl, kad jie patys pirmiau be leidimo ją užėmė. Čia iš dešinės alkūne kliudai parduotuvę, iš kairės už kromos užkliūni. Žydai tavęs vos neperplėšia, ir gali būti tikras, kad bent laikinai apkursi nuo jų nepakenčiamo, spygaus rėkavimo kviečiant į parduotuvę. Čia sutiksi pilna žmonių, kurie ne gerų, o pigių prekių ieško, ir derėjimąsi su žydais laiko skrandį gydančiais vaistais.
Tik paklausyk, kaip gražiai, kaip saldžiai žydai kviečia iš visų pusių.
– Tamsta! Tamsta! Prašom pas mane, pas Gitlį. Tamsta, pas Rubinovą! Kviečiu, tamsta! O ko tamstai reikia?
– Akinių.
– Yra, yra, prašau, prašau.
Kviečiamas užeina.
– Ko tamsta norėtumėt?
– Akinių.
– Vus! Gal jums reikia tabako, cinamono, migdolų, cukraus, kavos?
– Man reikia akinių.
Čia reikia matyti, su kokia panieka tam, kuris drįsta reikalauti akinių, bet nenori nei cukraus, nei migdolų, nei cinamonų, pardavėjas nusigręždamas atsako:
– To nėra.
Arklių turguje gauja žydų murkdosi po purvyną tarp pastatytų nuomai aplūžusių vežimų, šieno prikrautų vežimų, parduodamų arklių, pančių, puodų ir kt. krautuvėlių. Čia girdisi didžiausias klegesys, kai, jei taip išsireikšiu chemijos kalba, susiduria du giminingi elementai –¬ vargšas valstietis ir nedoras žydas. Kartais vieną šieno vežimą apspinta penki faktoriai ir vartotojų (iš anksto protestuoju prieš iš šių žodžių galinčiai atsirasti nuomonę, neva Vilniaus žydai šienu mito) varžytynėse dažniausiai pralaimi vargšas valstietis.
Pereikime į Antakalnį. Čia tylu, nėra šurmulio, tik kartais gražią, giedrą dieną, gegužę ar birželį, gražią rudens dieną sutiksi kelias į Tivolę skubančias puskarietes, kelias į Sapiegų parką riedančias karietas, lėto pasivaikščiojimo išėjusias kelias pagyvenusias poras ir senmerges. Žydų čia beveik nematysi, sakau beveik, nes ir čia jų galima sutikti, ir ištisi jų spiečiai klaidžioja šabo dieną, išsipuošusių, poilsiaujančių ir besišildančių saulutėje, nes už tai juk nereikės mokėti.
Prie Žaliojo tilto tuščia. Tenai valstiečiai gausiai važiuoja į turgų, bet turgus trunka neilgai, ir vėl tylu. Čia gal daugiau miestiečių, negu žydų, gyventojai tylūs, namai uždari, nesigirdi izraeliečių vaikų balsų nei puskariečių, kurios čia retai užklysta, dardėjimo.
Vėlgi niekur nėra didesnio judėjimo, negu Dominikonų, Trakų ir Vokiečių gatvėse. Čia gal tirščiausia moterų ir vyrų ant šaligatvių, daugiausia vežėjų puskariečių, kurios iš čia be paliovos kursuoja net iki Aušros vartų iki vėlyvos nakties.
Prie Paplaujos ir Aštraus priemiesčio judėjimas vėl sumažėja. Iš ten, tiesa, atvyksta daugiausia keliautojų, bet juos vos įvažiavus praryja visada alkani žydų užvažiuojamieji namai, kur atvykėliai iš provincijos skubiai įsikuria, įsitikinę apie miesto viduje viešpataujantį grėsmingą brangumą, dažniausiai užmokėdami už šlovinamą pigumą tuo, kad yra apvagiami arba išvažiuojant negailestingai apiplėšiami.
Galų gale miesto veidas priklauso nuo dienos meto. Labai anksti, kai bažnyčiose skambina ryto maldai, pirmųjų ankstyvų Mišių, dar patamsiais gatve nuslenka vagis, užsimiegojusi moteris, sargas, tvarkos ir gerų papročių prižiūrėtojas, žibintininkas su kopėčiomis ant nugaros, skubėdamas pagalbon gęstantiems reverberiams3. Paskui pamatysi pienininkes su skardiniais bidonėliais rankose, girdi beldimą į kai kuriuos vartus, pasirodo švieselės pas darbščius amatininkus, kartais tylą nutraukia lėtai slenkančio vežimo dardėjimas. Vieni po kitų atsidaro vartai ir varteliai, tarnai ir tarnaitės išeina vandens, jų kalbos ir juokas aidi dar tuščiose gatvėse.
Perpardavėjos traukia į turgų, paskui jas skuba pirkėjai, kai kur atsidaro pusė krautuvės, kaip viena neišsibudinusio akis, bet dar tylu. Tik prašvitus vežėjai, važiuojantys į savo įprastas stovėjimo vietas, pradeda judėjimą, paskui juos pasipila žydai, studentai, raštininkai. Atsidaro kavinės ir cukrainės, berniukai išnešioja dar šlapią „Kurier“ laikraštį. Taip įsismagina dienos judėjimas. Apie pietus, kai iš kanceliarijų, mokyklų ir visur skuba pietų, tas judėjimas valandėlei padidėja, o kai kiekvienas jau nuėjo valgyti ir virškinti, miestas valandėlei akivaizdžiai ištuštėja ir ilsisi. Tai įrodymas, kaip Vilniuje rimtai žiūrima į tą skrandžiui svarbią valandą.
Po pietų, o būtent vakarop, visi, kas tik gali išeiti pasivaikščioti arba išvažiuoti, pajuda Antakalnio, Pohuliankos, Paplaujos link, dabar čia pasirodo daugiau, negu rytą, ekipažų, pėstieji gerokai puošnesni. Kai uždegami žibintai, jeigu yra teatras, maskaradas, balius, puskarietės be paliovos trinksi grindiniu, jeigu tai ne pramogų metas, viešpatauja tyla, retai nutraukiama ratų trinksėjimo. Dominikonų gatvė visai ištuštėja; daugiau judėjimo dar tik ties šv. Jonų bažnyčia ir gretimose, didesnėse gatvėse.
Aštuntą ir devintą didysis pasaulis (kuris pagal mažojo proporcijas ir pats yra tik mažas) važiuoja į kviestinius vakarus; jo karietos lėtu, sistemingu dardėjimu, visiškai kitokiu, negu pamišęs, lengvabūdis miklios puskarietės tarškėjimas, nutraukia miegą pusiaunaktį ar dar vėliau, kai jau tik labai dideli ponai ir labai dideli lošėjai grįžta namo, o tik labai skurdūs ir darbštūs baigia vakaroti prie žvakių. Tuomet tas atkaklus beldimas į vartus visuotinėje tyloje yra nepakenčiamas.
Bet kiek benorėdamas žiūrėk į miestą, kai jį su kitais palyginsi, nerasi nė mažiausio panašumo į mažiausią sostinę, nors ja kažkada buvęs. Gana tirštai gyvenamas (1830–1835) palyginti su užimamu plotu, vis tiek yra tarsi tuščias. Gyventojai čia su didžiausiu malonumu pramogauja paskalomis, šnipinėja ir apkalbinėja lyg mažame miesteliūkštyje; miestas bunda gana anksti, naktimis provincialiai miega, visai neišmano apie madas (tai patvirtina faktas, kad Vilniuje niekas apdarų neįsitaiso, išskyrus tuos, kurie apie juos neišmano) ir šventai tiki esąs mažuoju Paryžiumi. Kokia laimė nors tokią nuomonę turėti - apie save.
Čia, kaip provincijoje, visi žmonės vieni kitus pažįsta, jeigu ne asmeniškai, tai bent žino, kas yra kas; kiekvienas žino kiekvieno istoriją ir kartais, net pavardės nežinodamas, dėl dažno susitikinėjimo sužino įpročių ir ydų istorijas; žino, kur sutiks poną N. geltonu durtiniu, kur ir kurią valandą tas ir anas akiniuotis ir ko eina. Kiekvienas naujai atvykęs taip išsiskiria iš tos saviškių masės, kad jį visi, net ir gatvės berniukai, net ir kavinės merginos iškart pažįsta. Visi ekipažai suskaičiuoti, arkliai pažįstami – gyventojai juos ir patamsiais atpažįsta, visiškai kaip kaime, ir taip pat kaip kaime visiems žinoma, kas ką myli, ko nemėgsta, kur lankosi, ką veikia, kiek turi pinigų, iš ko juos skolinasi. Ir taip kaip kaime, jeigu išvysi išblyškusį veidą, įdubusias akis, visi tau pasakys, kodėl to kažkieno veidas išblyškęs ir įdubusios akys. Ir taip kaip kaime sėdi čionai po permatoma uždanga, ir dar tavo vartai ar tavo lūpos neatsivers, kad rytoj tai plačiai pasklistų po miestą. Juk apskaičiuota, kiek tūkstančių mylių nuskrieja šviesa per sekundę, bet kas apskaičiuos greitį paskalos, kuri greitesnė už šviesą! Šviesa bent turi nuskrieti, kad ją pamatytų; apie paskalą kartais nutuoks anksčiau, negu ji ateis, nujaus, taip apie ją pagalvos.
O iš kur visa tai kyla? Pasakysime nuoširdžiai, kaip mums atrodo, iš dyko buvimo, iš užsiėmimų stygiaus ir užsiėmimo poreikio. Kai mažai skaito, nedaug rašo, neužsiima muzika, daile, mokslais ir priversti kuo nors užsiimti ir ką nors virškinti (taip tai vadinama) protiškam gyvenimui, užsiima paskalomis.
Jeigu ne daugiau, tai bent labai gaila laiko.
VII. Maskaradas
Kiek buvo džiaugsmo, kai ant gatvių kampų išvydome afišas su spausdintomis didelėmis, juodomis raidėmis, skelbiančias, kad bus
M A S K A R A D A S
Maskaradas! Lengva įsivaizduoti Romos, Venecijos publikos siautėjimą ten, kur ištisas dienas ir naktis gatvėse triukšmauja beprotiški, tikri maskaradai, kai matai pas mus, kokį įspūdį daro kiekvienam, kas tik jaunas, vien jau maskarado pažadas. Šalto, uždaryto dviejose salėse, apsupto apsaugos, slopinančios per didelį įsismaginimą, maskarado pažadas. Nes kaip laisvas, linksmas žmogus pamiršta viską, nusimetęs save nuo savęs ir tapęs kokia nors abstrakcija, neturėdamas prievolės būti atsakingas už visas kvailystes, kurias gali pasakyti ir iškrėsti; kaip lekia į tą pasilinksminimą! O, niekada nepamiršiu vakarų, praleistų Miulerių namuose tuščiai pokštaujant, linksmai šnekučiuojantis su nepažįstamaisiais, besivaikant juokingas kaukes ir iš jų negailestingai šaipantis.
Tačiau žvilgterkime į Vilniaus maskaradą. Jame retas kostiumas – charakteringesnis, niekas nepribloškia naujumu, originalumu. Skurdaus teatro garderobas paprastai parūpindavo vienų ir tų pačių, tik šiek tiek paįvairintų apdarų. Daugiausia matydavai vokiečių, tų vokiečių iš pasakų, su perukais ir siuvinėtais frakais, ne mažiau pasakiškų, skrybėlėtų ispanų, pasidabinusių plunksnomis, krokuviečių, čigonių būrėjų, turkų, kaminkrėčių ir pan., rečiau pasirodydavo žydas, žydė, laukinis žmogus, lokininkas su lokiu. Nepaprastas reiškinys buvo charakteringa arba proginė kaukė, ir manau, kad Cholerą, kartą pasirodžiusią maskarade, prisimena iki šiol. Didžiąją masę paprastai sudarydavo juodi frakai ir ilgos nosys, juodos puskaukės, trumpi sijonėliai, rožiniai apsiaustėliai, nenustatoma kažkokių iki šiol neatrastų šalių apranga, pilvoti vokiečiai ir t .t., ir t. t.
Linksmas jaunikaitis su nedidele sąmojaus doze, o dar linkęs pasidarkyti ir mistifikuoti, lengvai tapdavo pagrindiniu maskarado personažu ir užimdavo savimi visus. Tik, nelaimė, tame Vilniuje taip gerai vieni kitus pažinojo, kad buvo lengva atspėti, kas žmonėms etiketes segioja. Kaukė dažniausiai buvo pusiau permatoma, dažnai dar ir bedeliai užrašinėjo studentams ant rankų jų skaičius. Tokiu atveju kaip dalgio pakirstas žiedas vyto kaukės nuotaika, ir ji, įsimaišiusi į minią, nepastebimai išnykdavo. Tokių intrigų, kokių kur kitur maskaraduose būdavo, čia nebuvo arba jei pasitaikydavo, tai retai. Tam Vilnius buvo per mažas, o jo gyventojai per daug vieni kitiems pažįstami.
Visą vakarą nuotaikai pakelti grodavo muzika, poros sukosi salėse užkabinėjamos, besijuokiančios, atsakinėjančios spigiais balsais, kartais atkakliai tylinčios. Šoniniuose kambariuose būdavo užkandžiaujama ir išgėrinėjama dar vis alkanų arkadinių piemenėlių ir kimštinių vokiškų pilvų akivaizdoje.
Paskutinį antradienį vidurnaktį išmušęs laikrodis ūmai visus išvaikydavo. Kai kas galėtų pamanyti, kad jie klusnūs bėgo barstytis galvas pelenais ir užmigti lovose. O, ne! Tuomet visas jaunimas puldavo prie karietų ir lėkdavo į Pohulianką, į kitados „Harmonija“ vadintą salę, kur iškilmingu siautuliu vainikuodavo karnavalą.
Čia jau dailiąją lytį reprezentavo neužmaskuotos miesčionės, modistės, aktorės, pirklių dukterys ir pan., o nedailiąją lytį sudarydavo kuo įvairiausia studentiškų frakų, karininkų antpečių, aksominių profesorių apykaklių ir kt., ir kt. maišalynė. Kas tik norėjo laisviau atsikvėpti, pasijuokti visa gerkle, garsiai pasikalbėti, laisvai pasispardyti, važiavo į Pohulianką. Reikėjo matyti, kokia panieka tada atsispindėdavo batsiuvių, siuvėjų, pirklių sūnelių ir raštininkėlių veiduose, kokia baimė apimdavo dailiąją lytį, kai tas barbarų antplūdis užgriūdavo jų šalį po vidurnakčio. Nutrūkdavo šokiai. Ponios blykšdavo ir kaito, baimindamosi užgaulių poelgių (nors jų nesibaimino tarp saviškių), ponai tik dairydavosi, ar jų kas neužkabinėja, pasirengę kautis. Po akimirkos, nors vietiniai visada būdavo budrūs, kiek apsipratus su pavojaus vaizdu, vėl pradėdavo linksmintis; nugalėtojai prisidegdavo cigarus, išdidžiai užsakinėjo šampano ir kai visuotinis linksmumas apimdavo visus, pasilinksminimas šiaip taip tęsdavosi toliau, net iki pavojingos akimirkos, kai gėrimai vis labiau įkaitindavo nugalėtųjų ir nugalėtojų galvas.
Čia studentas nežymiai užkliudydavo ką nors iš vietinių.
– Ponas man sudavei.
– Ne, bet jeigu nori, suduosiu.
– Grasinate man?
– O jeigu grasinčiau?
– Aš neleisčiau tašyti kuolo ant galvos.
– Tikrai taip manote?
– Norite iš manęs pasijuokti! Jūs...
Čia prisideda antras iš studentų ir antras iš vietinių:
– Ponai! Ponai! Tylos! Tylos! Taikos!
– Tas akiplėša nori čia man pasirodyti!
– Tamsta!
Tuo momentu, kai rankos jau ketina kilti iki įkaitusių protų aukščio, susivaidijusius išskiria.
Bet jei kartą įsiplieskė neapykanta, abi stovyklos ir toliau kunkuliuoja keršto troškimu, kiekvienas tik ieško priekabės. Sėdėdami per porą žingsnių vieni nuo kitų, ima tyčia kalbėti apie kitus nežinodami, ką kalba.
– Ta studentų gauja, – taria pirklio sūnus. – įsiveržė čia pas mus ir neduoda ramybės.
– Tie niekšeliai šiaučiai ir kriaučiai nori čia ką nors reikšti.
– Ką, tamsta, sakai?
– Ką jūs sakėt?
– Klausyk, tu, šiaučiau!
– Klausyk, tu, pienburni!
Čia žmonos pradeda alpti, seserys verkti, motinos šaukti, aktorės juoktis, o karininkai imasi taikdarių vaidmens. Iš didelės salės (kuri visai nėra didelė) įnirtusiųjų grupė išsirita į šoninį kambarį, čia įsikiša policininkas, kuris apstumdomas, grupė didėja, ginčas smarkėja, silpnesni išsisklaido, stipresni susėda ir geria.
Nežinau, kuo gali būti žavus toks pasilinksminimas, nebent tuo, kad su cigarais ir pypkėmis galima laisvai įeiti į salę. Paryčiais karietos išvežioja į namus visus išblyškusius, nusilinksminusius.
VIII. Studentai
Vienas būdingų Vilniaus personažų anuomet buvo studentas. Ir ne vienas studentas, jų buvo daug klasių ir rūšių. Nebuvo Vilniuje kampelio, kur neišvystum studento; tam tikromis dienomis ir metų laikais jie pabirdavo gatvėse, užpildydavo pasivaikščiojimų vietas. Sutikdavai jų mieste, užmiestyje, kiekviename name, ant kiekvienų laiptų. O ir nematydamas jų, girdėdavai skardžius balsus, kuriais, sėdėdami su pypkėmis languose, kartojo profesoriaus paskaitą arba niūniavo linksmas daineles, arba vedė energingus pokalbius.
Visi Vilniaus gyventojai jautė studentams tam tikrą pagarbą: nes jie jauni, dažnai lengvabūdžiai, pokštininkai, arogantiški, pašaipūs, įkyrūs, tuo pat metu turėjo geras ir kilnias širdis. Studentas pirmas užstoja vargšą, vargšę, apgina, pagelbsti, rizikuoja ir nepabūgsta; paskutiniu duonos kąsniu pasidalija su neturtingesniu draugu, savo zlotą perlaužia perpus ligoniui, kuriam reikalinga pagalba, ir, kur reikia, įsikiša visada su jaunatvišku įkarščiu.
Pasakiau, kad studentas turėjo daug ydų, jo amžiui ir padėčiai būdingų paklydimų, bet iš esmės buvo kilnus, pasiaukojantis, jautrus, garbingas. Kartais piktnaudžiavo savo laisve, kurią, neseniai ištrūkęs iš tėvų ir mokyklos valdžios, didžiai brangino; bet kam neapsuka galvos pirma savęs valdymo akimirka?
Studentų butai paprastai būdavo akligatviuose ir užpakalinėje namų pusėje, nes jie niekada neturėjo tiek pinigų, kad pasisamdytų sau prašmatnias patalpas, o ir svečiuodavosi savo kambariuose vos po kelias valandas per parą. Paprastai apsistodavo keliese, kartais turtingesni priimdavo skurdesnį ir skurdžius neprivalėjo dėkoti jiems už tai, pataikauti, atsidėkoti. Oriai priimdavo teikiamą pagalbą, buvo už ją dėkingas, bet nei savo orumo, nei jaunuoliškos savigarbos neparduodavo. Turtingas ir neturtingas bičiuliai vadindavo vienas kitą vardais ir ėjo ranka rankon, lyg broliai. Savo ruožtu dažnai skurdesnis pagelbėdavo turtingesniam moksluose ir taip atsilygindavo.
Studentų bute būdavo kaip jaunoje galvoje: daug netvarkos, kuo mažiausiai pasirengimo gyvenimui ir tam reikalingos medžiagos. Pasieniuose stovėdavo trys ar keturios antklodėmis neužtiestos, seniausiai neklotos lovos, šalia jų – staleliai. Po lovomis, ant staliukų, ant lovų ištisas ūkis: knygos, batai, užrašų sąsiuviniai, drabužiai, fleita arba smuikas, kaukolė, butelis vandens, švaksas, ne iki galo išgerta arbatos stiklinė, sulūžęs cibukas, išberta taboka, tuščias maišelis. Kambario viduryje – rašalu aptaškytas stalas, ant jo nešvarios kortos ir kreidos gabalas. Židinyje krūva anglių ir užgesęs virdulys. Kabančiose ant sienos lentynose dar neparduotos knygos. Apiplyšęs berniukas patarnauja keliems iškart.
Ankstyvo ryto aušra pažvelgė pro langą; pirmas prabudo skurdžiausias, užsimetė ant pečių ne chalatą, o paltą, prisidegė pypkę ir atsisėdo prie knygos. Tie, kurie vakar iki vėlyvo vakaro klydinėjo po miestą, lošė, kalbėjosi apie savo svajas, dar miegojo; bet netrukus juos pažadino monotoniškas vakarykščius užrašus skaitančio bendramokslio balsas. Jie po vieną ritosi iš lovų, kėlėsi ir bematant jau visi buvo ant kojų. Jau ir berniukas kurstė virdulį, kitiems bėgo atnešti kavos iš netoliese esančios kavinės. Numesti užrašai, prasidėjo rytmečio pokalbis, visiškai kitoks, negu vakarinis. Vakare žmogus kupinas įkarščio, pasitikėjimo ateitimi, savimi, visa jam atrodo rožinėmis spalvomis, šviesu, giedra; rytą atsikelia po stebuklingų sapnų, nusivylęs dienos šviesa, plika tikrove, šaltas, pašaipus, nepatenkintas savimi, pasiruošęs viską neigti, su kiekvienu ginčytis. Būna tokių, kurie rytais ilgai, kol įsisiūbuoja, nieko nekalba ir atkakliai, niūriai tyli. Apie aštuntą, devintą studentų butas ištuštėja. Vieni nueina į paskaitas, kiti pas draugus, pasivaikščioti užmiestyje, dar kiti į bažnyčias, kur juos daugiau negu pamaldos vilioja viltis išvysti kokią nors pažįstamą. Tokiu atveju būdavo priversti meluoti draugams ir tylomis bėgti melstis mylimajai, slapčia, kad iš jų nesišaipytų.
Štai kur nors pasigirdo skambutis, išmušė valanda, salė prisipildė, suėjo studentai.
– Sveiki gyvi!
– Kaip laikaisi?
– Kur buvai vakar, kad tavęs nematėme?
– Atiduok mano knygą!
– Ponai, kai įeina... pradedame trypti ir švilpti.
– Sėsk šalia manęs.
– Kaip gyveni, Jasiau, dvi dienas tavęs nebuvo?
– Sirgau.
Kryžiuojasi šimto pradėtų pokalbių nuotrupos. Staiga įeina išblyškęs, aukštas, nedrąsiai, bailiai tas..., tas..., kurį ketinta pasitikti trypiant. Salė sugriaudėja nuo triukšmo ir švilpesio. Taip priima tuos, kuriuos vox populi paskelbė universiteto policijos šnipais ir pakalikais. Triukšmu sutiktas apmeta visus pamišusiu žvilgsniu, puola į paskutinius suolus, apsidangsto paltu ir priglunda lyg medžiotojų užspeistas zuikis.
Tuoj po jo įeina profesorius, stoja tyla. Pirmus suolus apsėdę uoliausi, kurie dėstytojo žodžius gaudyte gaudo ir perkelia į popierių; tai iš jų užrašų paskui mokysis visas tas būrys, kuris dabar sėdi rankas sudėjęs. Girgžda plunksnos, šnara užrašai, bet tyliai, pusbalsiu tęsiasi pokalbiai, persiverčia knygų, kurias skaito sėdintys tolesniuose suoluose, puslapiai. Kiekvieno profesoriaus paskaitų klausomasi labai skirtingai; vienaip klausomasi, vienokie veidai rodomi mylimam mokytojui, kitokie abejingam, dar kitokie nekenčiamam. Vienų mokymas buvo priimamas pasitikint jo paskaitomis, kitų tik taip, kad iš jo išlaikytum egzaminą. Kartais visą paskaitą keliaudavo pašaipos, bet dėstytojas jas retai nugirsdavo. O kokia tyla viešpataudavo paskaitų valandomis tų, kurių dėstymu buvo pasitikima, kurių mokymu buvo tikima, kurie buvo laikomi tikrais mokytojais; tik popieriumi slystančių plunksnų krebždėjimas trikdydavo iškilmingą tylą, ir net menkiausias šnarėjimas buvo tuoj pat nutraukiamas piktu šnypštimu.
Bet štai ir paskaitos pabaiga, dėstytojas paėmė skrybėlę, išeina, studentai išsilaksto. Vieni pereina į kitas sales, į kitas paskaitas, kiti bėga namo, pas draugus, į kavines. Apie pusiaudienį kiekvienas ieško pietų ir didžioji dauguma suplaukia į pigiausius traktierius; paskui poilsis ir vėl paskaitos, ir vakaras. Vakare – susitikimai, muzika, pokalbiai, pasivaikščiojimai užmiestyje, sukinėjimasis po mylimosios langais.
Tik vakare prasideda tikras gyvenimas. Bet kas sugebės jį aprašyti? Tai gyvenimas tūkstančio epizodų, tokių netikėtų, tokių skirtingų, tai linksmų, tai siaubingų siautėjimo epizodų, laikino susimąstymo, turtingumo ir skurdo, ligų ir meilės, maldų ir prakeiksmų, išmintingiausių poelgių ir vaikiškiausių paikysčių epizodų. Ne, niekas to neaprašys, niekas to nenutapys ir nesupras niekas, kas neišsimaudė toje kunkuliuojančioje pirtyje. Ir kiek dramų vyksta kiekvieną tokio gyvenimo dieną, kiek pasišventimų ir neapykantų, vaidų ir susitaikymų, meilės ir paniekos!
Jau sakėme: studentas visada buvo ne vienas, buvo įvairių jų klasių ir rūšių. Pirmiausia pagal buvimo tikslą juos padalysime į darbščius ir nemokšas, du visiškai skirtingus tipus. Darbštus paprastai būdavo neturtingas, kuriam mokslas buvo visa viltis ir lėmė visą gyvenimą. Tas visiškai nedalyvavo savo draugų lėbavimuose, jų ilguose plepėjimuose, pasivaikščiojimuose, apsilankymuose, nes neturėjo laiko dykinėti. Visas savo jėgas, visą veiklą skirdavo tik mokslui. Jis pirmas keldavosi, paskutinis guldavo, jo užrašai buvo pavyzdys kitiems, ir nors iš jo ištisus metus buvo truputį šaipomasi, tačiau vos tik prasidėdavo pasiruošimas egzaminams, jis tapdavo svarbiausia figūra ir buvo veržiamasi kartoti paskaitas prie vieno stalelio su juo. Jo išvaizda, reikmenys, kurių nedaug turėjo, drabužiai, knygos, viskas buvo tvarkinga, švaru. Jo lova tvarkingai paklota, knygos sustatytos lentynoje, užrašai užrakinti. Jo drabužiai padėvėti, bet švarūs, pats jis tvarkingai susišukavęs, nusiprausęs, susisagstęs. Jo veide rimta susimąstymo išraiška. Jam jau prasidėjo gyvenimas, kai kitiems jo vienmečiams dar tik besibaigianti vaikystė ir vėjavaikiškos linksmybės; jis galvojo apie ateitį, kai kiti skynė gėles ir vaisius. Jo liūdnas, rūstus, šaltas veidas retais išsigiedrydavo, jis retai atviraudavo draugams, kurie mokėjo vertinti jo rimtį, nes suvokdavo, kad tas apsiniaukęs žvilgsnis žvelgia į nepatikimą ateitį, kuri jiems yra užtikrinta, nusistovėjusi, neišvengiamai laiminga, ar bent jau turtinga visomis laimės sąlygomis, kurias jam gi reikia iškovoti, pelnyti.
Visiškai kitoks buvo kitas tipas. Jo akys juokėsi, raudo veidai, nuo lūpų skriejo pokštai, jis ieškojo tik linksmybių, pramogų, juoko, jis tarsi didžiavosi savo dykinėjimu, savo nerūpestingumo amatu ir tuo, kad nežino paskaitų valandų. Jį matydavai kiekviename pasivaikščiojime, kiekvienoje kavinėje, kiekviename maskarade, visur, kur tik buvo lėbavimai, pramogos, linksmybės ir juokas. Jeigu jis atėjo į paskaitą, tai tiktai taip, tarytum užsuko draugo aplankyti, atsisėdo paskutiniame suole pasikalbėti, pažiovauti, sudaryti planus šiandienai, rytdienai, visai savaitei. Jis pirmas mistifikuoti, apstumdyti bedelį, bet taip pat pirmas, kai reikia pasidalyti grašiu su neturtingu, kai reikia pasiūlyti rinkliavą susirgusiam bendramoksliui, jis pirmas papostringauti, kai reikia išjudinti atvėsusias širdis. Ištisi metai jam pralėkdavo greitai, nepastebimai, galvoje palikę tik mokslo draiskalų, bet jis dėl to nesisielojo. Dar ir šaipėsi iš darbščiųjų, kurių pagalbos per egzaminus tikėjosi.
Artėjantys egzaminai visus suvienydavo, įbaugindavo ir pačius uoliausius nemokšas paversdavo stropiausiais mokiniais. Artėjant egzaminams, visa įgaudavo kitokį pobūdį, formavosi grupelės paskaitoms kartoti, buvo tariamasi dėl valandų ir vietos, buvo pradedama dirbti iš tikrųjų. Deja, dauguma to imdavosi per vėlai.
Tuomet nesimatydavo laisvai vaikštinėjančių, ištisomis valandomis sėdinčių kavinėse. Tik greitai perbėga per gatvę, išgeria kavos, išpučia pypkes ir sprunka. Visiems neduodavo ramybės viena mintis, vienas žodis buvo visų lūpose: egzaminas, egzaminas!
Skambėjo vien tik:
– Ar turi politinės ekonomijos užrašus?
– Turi lotynų literatūrą?
– Turi antrą istorijos pusmetį?
– Rašei patologiją?
– Kelintą susitinkate?
– Ką šiandien kartosite?
Ir t. t., ir pan.
Dabar studentų kambariuose girdisi tik duslus kartojamų paskaitų bambėjimas. Darbštūs įsitaisė sostuose, nemokšos apsėdo staliukus, vos turi laiko prisikimšti pypkes, išgerti atvėsusios arbatos, taip atkakliai stengiasi per porą valandų įkalti sau į galvas tai, ko privalėjo mokytis ištisus metus. Vos prašvinta diena, jau visi prie stalelio, ir prie to paties stalelio aptiksi juos jau apie vidurnaktį. Išblyškę, pavargę, pasilpę, be energijos, be drąsos, galiausiai pasirengia egzaminui, dažnai sveikatos, kartais ir gyvybės kaina.
Anokia tai drama, pasakysite? Argi gali būti kuri kita drama labiau jaudinanti, labiau sukrečianti, su labiau intriguojančiu rezultatu? Nuo to rezultato kartais priklauso visa jaunuolio ateitis, visas jo likimas; tas rezultatas suteikia jam arba atima iš jo drąsą, pastumia į darbo arba dykinėjimo kelią.
Kiek bemiegių naktų, kiek dienų be atokvėpio praleista siekiant mokslų, kuriais dykinėtojai per valandėlę nori pasikrauti. Varguolis, kuris ištisus metus nepraleido nė vienos paskaitos, kuris egzaminui ruošėsi be paliovos, dabar su nauju stropumu viską kartoja. Jis pasitiki savimi, bet bijo labiau negu jo bendramoksliai, išblyškęs, neramus, sielojasi ir mintis lyg žaibas tūkstantąjį kartą perskrodžia jo galvą:
– O jeigu neišlaikysiu egzamino?
Kartais per daug įtemptas darbas išsekina jį ir meta į ligos guolį būtent tą akimirką, kai jam reikia visų jėgų. Ateina neviltis, pamišimas, ir laimingas tas, kam liks drąsos pabandyti antrąkart, ištvermės antriems, pakartotiniams skurdo ir darbo metams.
IX. Palėpės teatras
Koks galėjo būti Vilniaus teatras, galėjęs kliautis vien savo jėgomis? Tik toks, koks buvo, tai yra labai skurdus ir vos pusėtinas. Tuščios buvo pastangos aktorių, protektorių, antreprenerių, atvykstančių ir vietinių menininkų, kurie su savimi, savo veikla, savo publikos poreikių suvokimu siejo didelių pasiekimų viltis. Publika – negausi, sužadinta akimirkos smalsumo, pirmomis dienomis plūsdavo gausiai, teikdavo didelės sėkmės vilčių; paskui pavargusi toldavo nuo teatro ir vėl, kaip anksčiau, lankė spektaklius negausiai, abejingai. Vilniaus teatrui ištikimi gyventojai negalėjo išlaikyti jį geros būklės; padidinti tų gyventojų kiekį buvo ne aktorių galioje. Naujovė trumpam pritraukdavo žiūrovų, kurių kitą dieną vėl nelikdavo.
Geram, nuolatiniam teatrui Vilnius buvo per mažas. Užtai nereikia nieko kaltinti, išskyrus likimą; jeigu mieste būtų kita tiek gyventojų, viskas būtų gerai. Bet, pasakys man, kodėl gyventojai taip gausiai bėgo ploti naujiems, geresniems spektakliams? Atsakysiu, kad į tuos pačius spektaklius, vaidinamus kelintą kartą iš eilės, galiausiai nebūtų kam eiti. Iš teisybės, prisimename laikus, kai Vilniaus teatro repertuaras nelabai galėjo vilioti publiką ir kažkiek kaltės už tai galima priskirti jo direkcijai. Nes kas buvo paprastai vaidinama? Nuo seno žinomi, šimtą kartų girdėti kūriniai, į kuriuos net ir nepaprastas komiko Kazimierzo Skibińskio, ponios Izabelės Górskos, pagaliau Maciejaus Każyńskio talentai jau negalėjo privilioti. Kiek kartų esame girdėję nemirtingus „Aksurą...“, „Baltąją damą“, keliaujančią italų operą, Augusto Kotzebue’o dramą ir tas komedijas, tragedijas, verstas nežinia iš ko ir nežinia kaip?
Turėjo publika to galų gale atsivalgyti. Į naują operetę, melodramą su Wiktoro Każyńskio muzika, į šviežiai išmoktą vodevilį smalsūs žiūrovai kartą kitą atbėgdavo. Nepaisant to, kad laikėsi silpnai, teatras vis dėlto nežlugo, o kartais būdavo net ir triumfo vakarų, per kuriuos vos buvo galima prasibrauti prie kasų ir kėdžių. Labai gaila, kad taip retai vaidindavo Fredrą, kurį, beje, ir Varšuvos teatre nemėgsta ar nesupranta.
Vieną dieną, o tai buvo jau vakarop, sėdėjau savo kambaryje vienas, palinkęs prie fortepijono. Gyvenau tada aukštai, p. Orlovskos name, priešais Šv. Jono bažnyčią, kur užėmiau net per erdvią svetainę su mažu kambarėliu.
Tai buvo tipiškas studentiškas butas, kuris tiktų ne vienam E. T. A. Hoffmanno romanui. Gana didelė salė, nešvari ir tamsi, šalia durų krosnis, atitverta širma, pasieniuose daug įvairios formos kėdžių, didžiulė jau anaiptol ne pati švariausia sofa, prieš ją staliukas su popieriais ir knygomis. Tarp dviejų langų – senas, jau matiniu tapęs veidrodis, toliau fortepijonas, o virš jo raižinys, vaizduojantis Adomą, pirmą kartą pastebėjusį šalia savęs Ievą, su Johno Miltono ketureiliu. Adomas su veido išraiška tyrėjo, kuris atrado naują, neklasifikuotą augalą arba nepažįstamą, prieštvaninį gyvūną, stebeilijosi į dar miegančią draugę. Tas vaizdelis juokino mus keista pirmojo žmogaus, mūsų tėvo fizionomija, kaip kažkas sakė, atrodė, kad jis nežinąs, „ar nusilenkti, ar kviesti sėstis“.
Salės viduryje nuo skliauto kabojo senas, stiklinis, auksuotas, storas voras, padengtas dulkėmis ir jau seniai niekam nenaudojamas, kurį kartais kliudydavo iškeltas cibukas. Antras kambarėlis (nes ir jo negaliu neaprašyti) tarnavo man kaip salon de reception, mažytis, ankštas, gana tamsus, buvo daug už salę tvarkingesnis. Visą apstatymą sudarė kelios raudonmedžio kėdės, toks pat stalelis, kiek nuskilusi psyche1 ir rinktiniai raižiniai, vaizduojantys Pauliaus ir Virginijos istoriją2. Tai ant to stalelio, šiame kambaryje, žvelgdamas į aikštelę prie Šv. Jono bažnyčios, parašiau „Poną Karolį“ ir „Ketverias vestuves“3, čia gimė ir „Improvizacijos mano bičiuliams“4. Atleiskite, kad jums tai aprašinėju, bet taip man sugrįžta tie prisiminimai, kad juos sans arrière-pensé5 apie jus, mielieji skaitytojai, iškloju popieriuje.
Tą akimirką sėdėjau ramiai su pypke dantyse ant sofos, užkėlęs koją ant kojos, rankomis parėmęs galvą, įsiklausydamas į mane negailestingai kamavusį dantų skausmą. Staiga salės durys su trenksmu atsidarė ir įpuolė Dominykas šaukdamas:
– Greitai, greitai renkis, Juzefai, ir eime su manimi!
– Kur, ko?
– Tik renkis, greičiau, greičiau!
– Man skauda dantį, lynoja...
– Nieko neatsitiks, iš čia keli žingsniai – privalai nueiti į teatrą.
– Kokį teatrą?
– Tai juokingas! Kokį teatrą? Tikrą teatrą, palėpės teatrą, mėgėjišką! Vaidina „Otelą“. Muzika iš Labdaros draugijos, rinktinė publika, vien batsiuviai ir vaikpalaikiai. Bent kartą gyvenime tai pamatyti būtina! Greičiau, greičiau renkis!
Į tokią žinią paskubėjau rengtis, užsimečiau paltą ant pečių ir patraukėme su Dominyku gatve kairėn. Už keliasdešimties metrų pro vartus, prie kurių stovėjo budnikas, vaizduojantis policijos pareigūną, spraudėsi minia. Įėjome su visais pirmiausia į kiemą, kurį perbėgę iš pradžių pakilome vienais ir antrais laiptais, kol pasiekėme kopėčių pavidalo tamsius laiptelius, vedančius palėpėn. Taip, palėpėn. Galiausiai sumokėję keturis zlotus, pirmų vietų kainą, atsisėdome tiesiai prieš uždangą ant nenauja paklode užtiesto suolo ir pradėjome žvalgytis. Reikėjo laiko, kol akys apsiprato tirštoje teatro prieblandoje ir galėjo ką nors įžiūrėti. Žiūrovai užpildė visus kampus.
Kelios lajinės žvakelės metė liūdną šviesą ant artimiausių daiktų. Šalia mūsų ant pirmo suolo sėdėjo lengvai atpažįstamas blyškus ir pabrinkęs batsiuvys, meno mylėtojas tamsiai mėlyna, gausiai apsiuvinėta vengrike, su stora lazda rankoje, greta jo garbi antroji jo pusė su balta Bagdado skara ir gausiai kokardomis nusagstytu kyku. Toliau – keli žmonės, kuriuos irgi lengva priskirti amatininkų kategorijai. Už mūsų antroje eilėje smalsus nuo darbastalių nutrūkęs jaunimas, pasipuošęs ir apsirengęs kasdieniškai, su naiviomis prijuostėmis, užraitytomis rankovėmis. Vaikai stovėjo ant suolų ir verkė, nes buvo tamsu ir jie nieko nematė. Toliau pastogės tamsoje skendėjo įvairių patarnautojų minia. Paskutinė vieta buvo ant kampe stovinčių brūžkų, kur kaip galėdami tilpo keli vaikai.
Kurį laiką ramiai laukta, kol pakils uždanga, galiausiai publika pradėjo trypti, rėkti ir reikalauti pasirodymo už savo sumokėtus pinigus. Jai nuraminti užgrojo muzika. Tą nelaimingą muziką atliko smulkūs Labdaros draugijos berniukai, kurie, reikia pripažinti, uoliai vykdė savo prievolę, stengdamiesi sukelti kuo daugiau triukšmo ir bildesio.
Galų gale uždanga pakilo, prasidėjo vaidinimas.
Klausykite! Klausykite!
Visiška tyla, tik ant brūžkų girdisi šnabždesys, visų kaklai ištempti, akys ištrėkštos, sulaikytas alsavimas. Niekada jokiame kitame teatre nėra buvę tokios pagarbios, tokios sąžiningos publikos.
Koks nevykęs spektaklio pasirinkimas! „Otelas“ tokiame teatre. Ir koks „Otelas“! Kažkieno perdarytas iš prancūziško perdarinio ir dar specialiai pritaikytas palėpės teatrui. Įsivaizduokite, koks drūtas buvo Otelas. Visų dėmesį traukė Dezdemona balta su rožinėmis kokardomis suknele ir mėlynais batukais. Iš teisybės, ji nemokėjo savo personažo žodžių, o tai, ką sakė, sakė su baime, springdama, sukdama pirštus ir delbdama akis, bet visi pripažino, kad ji turėjo tikrą talentą, tik šį kartą jo neatskleidė. Otelas, bakalėjos pirklio sūnus, gausiai išteptas juodai, todėl nuo jo apkabinimų ir aistros ant baltos Dezdemonos suknelės liko baisių ženklų, buvo herojiškai pavydus. Jis suvokė, kad pavyduliavimą geriausia išreikšti rėksmu ir galingai riaumojo.
Žiūrovams tai darė tokį įspūdį, kad visiems tarnams atrodė, jog jie girdi savo ponių ir ponų barimus, kas juos neapsakomai gėdino. Jagas, jaunas vaikinas, ničnieko nemokėjęs savo vaidmens, vaidino jį kartodamas paskui suflerį ir visi žiūrovai buvo patenkinti, nes jis mokėjo klastingai šypsotis. Plojimų negailėta.
Pritaikęs spektaklį parinko jam geriausią, linksmą, nekaltą pabaigą. Jagas buvo nubaustas, pažemintas, Dezdemona anaiptol ne pasmaugta nei nužudyta; sutuoktiniai susitaikė, laimingi ir t. t. Beliko laukti ilgų nieko netemdomos meilės metų ir daugybės pelenų spalvos vaikų. Spektakliui pasibaigus žiūrovai skirstėsi susimąstę, o batsiuvio žmona sušnabždėjo vyrui į ausį:
– Ir ką, Cyrulike? Koks tas pavyduliavimas nelaimingas! Taigi! Vos per plauką neužmušė žmonos, eretikas!
– Nes matai, širdele, negras; mes, baltieji, neužmušame, tik mušame.
Jis buvo teisus. Barbaras užmuša, o civilizuotas žmogus muša, ir būtent tai sudaro būdingą barbaro ir civilizuoto žmogaus aistros pasireiškimo skirtumą.
X. Pasivaikščiojimai
Vilniaus apylinkėse daug gražių vietų pasivaikščiojimams ir gyventojai, atrodo, jas vertina, nes gražų pavasario, vasaros, rudens vakarą ten visada sutiksi įvairiaspalves minias, lėtai traukiančias Paplaujos, Jeruzalės, Betliejaus, Pohuliankos, Vingio, Antakalnio link. Būtent pavasarį, kai medžius apdengia vos išsiskleidę lapai, sušyla oras, vaikštinėja visa, kas gyva; gal publiką vilioja ir šv. Jurgio jomarkas, sustatytos pirklių palapinės.
Seniau mėgstama pasivaikščiojimo vieta buvo Vilijos pakrante besitęsiantys bulvarai; čia baigdavosi vėlyvi pasivaikščiojimai, bet kurią akimirką galint iš čia sugrįžti namo. Tivolės ir Sapiegynės parkai irgi traukdavo Vilniaus gyventojus. Vyrai susėsdavo už Tivolės staliukų, o moterys verčiau važiuodavo pasivaikščioti keturkampio vienuolyno sodo, kur pagal seną madą dar tryško fontanai, takeliais. Ir tas pasivaikščiojimas ar pasivaikščiojimas palei Viliją, pro Šv. Petro bažnytėlę, po pavėsingomis liepomis, negalėjo nežavėti, jeigu jį dar pagyvindavo gausi draugija. Kas nežino, kad retas vaikšto dėl vaikščiojimo, kad dažniausiai tik nori pats matyti žmones ar būti jų matomas. Tai paaiškina vaikščiojančių gausumą ten, kur jie žino, kad bus ne vieni. Retas ieško vienišumo, yra tokių, kurie tik apsimeta vienišiais, klaidžioja susimąstę, bet visada žmonių akyse.
Čionykštė diduomenė, ko gero, labiausiai privilegijuotu laiko Sapiegynės parką; užtat vidutiniokai pamėgo nepalyginamai gražesnį pasivaikščiojimą į Jeruzalę ir Betliejų, kur galima sutikti įvairiausių, šilų pavėsyje ar plačiu keliu slenkančių, vaikštinėtojų. Buvo ir tokių, kuriuos viliojo gėlėmis puošnus Strumilos sodelis, jau laukinis ir liūdnas, bet gražus Vingis, privilegijuota studentų pasivaikščiojimų vieta, galiausiai – Pohulianka.
Visų gražiausi pasivaikščiojimai buvo į Betliejų, Vingį ir Antakalnį. Bet pastaroji vieta neleidžia pamiršti miesto, dar supančio išėjusį pasivaikščioti iš visų pusių ir iš visur jam pasirodantį. Pats parkas visiškai miestiškas, poniškas: pastatai, bažnyčios, čionykščiai, vietiniai gyventojai kas akimirką primindavo, kad dar nesi išėjęs iš miesto.
Atvirkščiai, šiek tiek paėjęs keliu į Betliejų, nors Vilniaus kaimynystė dar aiški, nors sutinkami praeiviai dar visiškai miestiški, bet nameliai, lyg perpardavėja su obuoliais išbėgus į kelią, kad kiek užprekiautų, jau atrodė lyg kaimas, lyg paprasti šileliai, tarytum niekieno ranka netvarkytas Dievo sodas, visų sodų gražiausias.
O kas norėjo pamiršti Vilnių, leisdavosi į tamsų šilą šalia Vingio, klaidžiojo palei Viliją ir nesidairydamas atgal galėjo valandėlę įsivaizduoti atsidūręs toli nuo miesto. Šią iliuziją sklaidė tik gal mieste išsiritusios blyškių vaikštinėjančių ar valkatų figūros.
Dar tolesni buvo pasivažinėjimai arba piligriminės kelionės į Verkius, Trakus, Kalvariją. Visos jos (išskyrus į Verkius) turėjo religinį tikslą, o charakteringiausia buvo Trakų procesija Švč. Mergelės dieną, procesija, kurią kitados, siekdamas sužadinti religinį įkarštį, Vilniaus vyskupas, žengdamas dvasininkų priešakyje, atliko basas.
Nebėra jau tokių vyskupų ir tokių procesijų.
XI. Prisiminimai
Pereikime šį miestą, ieškodami jame atmintinų vietų ir prisiminimų, perbėkime per jį prisimindami jo senus įvykius. Pradėkime nuo Aušros vartų ir Lydos vieškelio. Čia jau sergantis Aleksandras6 išvažiavo prieš totorius su žmona, Glinskiu ir negausiu dvaru. Pro čia dar silpnesnis grįžo, nešamas lektika, jau būdamas arti mirties, bejėgis, nežinodamas, ar totoriai po poros dienų neįsiverš paskui jį į sostinę, ar po akimirkos ateis žinia apie pergalę, ar praneš apie artimiausių mirtis.
Nulenkime galvą, tai – Aušros vartai. Juose šviečia sudėjusios rankas, gailestingosios Dievo Motinos paveikslas. Čia apsiausties metu geležinės durys užvirto šventvagius švedus, ėjusius sargybą prie vartų ir nemokėjusius gerbti šventos vietos. Čia įvyko ne vienas stebuklas, ne viena širdis buvo pagydyta, ne vienas nelaimingasis iš čia išėjo paguostas ir nuramintas.
Štai vienuolynas ir cerkvė, senoji Stauropigija, kurios spaustuvė išleido tiek šiandien retų ir įdomių knygų, kurias įnirtingas fanatizmas naikino ugnimi, užmiršęs, kad jokia žmogaus jėga nepajėgs ištrinti įvykusių atsitikimų prisiminimų, kad visų knygų nesudeginsi, kad istorijos neištrinsi.
Štai rusų pirklių namas, užvažiuojamasis kiemas, kuriame nuo amžių apsistodavo atvykstantys. Jis iškilo dar Aleksandro laikais. Išeiname prie Rotušės, atmintinų įvykių vietos. Turgus. Čia buvo nukirsdinti pirmieji kankiniai pranciškonai, čia buvo nužudytas Danila Myšeckis, žiaurus vaivadėlis, kaip jį vadino, čia krito daug išdavikų ir latrų. Bet pažvelkime, žemė vis dėlto nerausta ir tuopos auga taip linksmai, lyg niekada kraujo lašas nesuvilgė šios žemės. O juk čia stovėjo gėdos stulpas ir kartuvės, čia ėjo atmintina Bžostovskio procesija, nes ir tai reikia prisiminti7. Čia fanatizmo pagautas Tupeka žmonių akyse, vidury baltos dienos puolė ir nukirto vyskupą8. Ten buvo Piacionka, ten dešinėje iš už stogų kyšo kunigaikščio Ostrogiškio funduotos Šv. Mikalojaus cerkvelės bokštai. Dar toliau kunigaikščių Ostrogiškių rūmai, garsūs ir apgultimi atmintini Chodkevičių rūmai9, kažkur čia buvo Dievo Motinos cerkvė, kurios šiandien neliko nė pėdsako. Štai Kardinalija10, netoli jos buvo evangelikų bažnyčia, slopinusi pamaldas Šv. Jono bažnyčioje iki jėzuitų įsigalėjimo.
Matai aukštą bokštą, didžiulius pastatus? Tai išblėsusios jėzuitų galios, Batoro universiteto liekanos. Čia mūsų įžymusis garsus Skarga gavo antausį, gražiausią dovaną, kokia įniršęs priešininkas galėjo jį apdovanoti. Čia studentai, užpuolę Radvilos dvariškio A. Pszypkowskio laidotuves, akmenimis išvaikė kantorius ir pastorius. Kiek atmintinų vietų, kiek faktų, vos juos galima paminėti. Kiek kartų jėzuitų ordinas sveikino čia Batorą, Žygimantą, Vladislovą, Kazimierą triumfo arkomis, deklamacijomis, kalbomis, dialogais, dirbtinėmis ugnimis! Ten ėjo procesija su šv. Kazimiero vėliava po jo kanonizavimo. Štai Pilies gatvė, bet ji jau neveda į pilį. Kiek kartų dvariškių palyda lydėjo ten Žygimantą Augustą su Elžbieta, su Barbora. Ten jo mylimoji žmona paskutinį kartą važiavo paskutinio poilsio, o paskui jos vežimą juodai apsirengęs, išblyškęs, liūdnas ėjo karalius, kartodamas mintyse: „Nedraugiška žemė jos kaulų neturės.“
Čia tą patį Žygimantą, jojusį į evangelikų bažnyčią (jeigu tai tiesa, o norime, kad būtų tiesa), sustabdė Alšėnų kunigaikštis, iš čia pasuko jį į katedrą.
Tai Šventaragio slėnis, čia buvo pagonių šventovė, čia liepsnojo didžiųjų kunigaikščių laidojimo laužai, čia degė amžinoji ugnis, čia pirmas kryžius iškilo virš miesto, čia atsirado pirmasis Lietuvos vyskupas. Ten, ant kalno, trys kryžiai primena pranciškonų kankinius, toliau apiręs bokštelis prikelia bedievio Bekešo atminimą. Kančios vieta ir netikėlio kapas. Ten Tauro kalnas, gal ant jo Gediminas sapnavo apie būsimąją savo sostinės didybę.
Prie šios bažnyčios durų meldėsi mūsų patronas, šventasis Kazimieras, šioje koplyčioje ilsisi jo kūnas, su šia žeme susimaišė Vytauto, Švitrigailos, Aleksandro, Barboros palaikai. Ir nėra akmenų ant jų kapo, nėra jų kapo pėdsako. Katedroje, kurią Vytautas aprūpino, neliko dėkingumo pėdsako. Aukojamos gedulingos pamaldos, bet jų, pakankamų mirusiojo sielai, nepakanka kaip dėkingumo įrodymo. Toje bažnyčioje buvo vainikuojami Lietuvos didieji kunigaikščiai. Šioje aikštėje stovėjo Žemutinė pilis, Augusto pilis, kurią juosė jo arsenalai, dvariškių namai, numylėtinių mūrai.
Štai senieji malūnai, kažkada buvę karališkieji. Skubėkime į Šv. Onos bažnyčią pasižiūrėti jos architektūros, perskaityti užrašus ant mirusių maro metu tos vietos geradarių, Vilniaus miesčionių antkapių. Žinote padavimą apie Šv. Onos bažnyčios statytojus? Tas padavimas yra ne mūsų. Kažkoks keliautojas, gal išgirdęs jį kartojant keliose vietose užsienyje, atvežė jį ir prikabino prie mūrų.
Quis ut Deus? (Mich-a-el)11 – perskaitėte ant Šv. Mykolo bažnyčios bokštelių ir jums grįžo prisiminimas apie šaudymus į angelus, sąmyšių, mūšių, kivirčų istorija, kuri baigėsi taip keistai. Šaudė ponai Rakovskis ir Piekarskis, o evangelikų bažnyčią dėl to iškėlė į užmiestį.
Prasibraukime tuo skersgatviu į Pilies gatvę ir pereikime į šv. Jono ir Dominikonų gatves. Štai senoji Šv. Dvasios bažnyčia, priešais kurią buvo Žygimanto įkurta ir iš pajamų už tiltą išlaikoma ligoninė. Ta gatvė seniau vadinta Senatorių, toji kairėn – Monetų, šiandien ją dar vadina Vokiečių. Čia buvo liuteronų maldos namai, čia gal gyveno tos konfesijos vokiečiai, čia garsus pamokslininkas Burchardas nusisuko sprandą, kuo pasinaudodami jėzuitai, visada tykoję progos išjuokti protestantizmą, išleido šmaikščią religinę giesmę.
Grįžtame į Trakų gatvę, kur dar verti prisiminimo Švč. Mergelės Marijos bažnyčia ir vienuolynas, kur savo paskutinę buveinę įkūrė pranciškonai, čia turėję ir spaustuvę, leidusią pamaldžias knygas. Tarp jų, net du kartus – kun. Antonio Grzybowskio kūrinį „Neįkainojamas lobis“12. Čia disidentai13, išdavikiškai, lyg pavojaus atveju, skambindami varpais neva surinkę žmones ir pramogai šaudę į juos. Buvo apkaltinti, bet pats įvykis kelia abejonių.
Dar atkreipkime dėmesį į Vyskupų gatvę, kur seniau buvo rūmai ir sodas, ir paminklas, o po juo ilsėjosi pranciškonų kankinių palaikai.
O, kiek dar prisiminimų, kurių čia neįmanoma paminėti, kiek vietų apėjome, kiek pavardžių praleidome, kiek faktų nepriminėme skubėdami. Kiek bažnyčių bokštų, kiek namų stogų, kiek gatvės grindinio akmenų; tiek ten praėjo žmonių, didelių įvykių ir didelių pralaimėjimų.
Buvo pats laikas pailsėti po tokio aktyvaus gyvenimo, nusnausti pasirėmus ranka ir pasvajoti apie savo praeitį.
1 Čia tualetinis stalelis su veidrodžiu.
2 Iš garsaus Bernardin de Saint-Pierre romano, išleisto 1787 metais.
3 Jaunatviški J. I. Kraszewskio romanai.
4 Apybraižų ir esė rinkinys.
5 Be pašalinių minčių (pranc.).
6 Aleksandras – Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis 1492–1506 m.
7 Vyskupas Bžostovskis vedė Dievo Kūno procesiją pro gėdos stulpą ir kartuves, kad nereikėtų sustoti prie altoriaus šalia Sapiegų rūmų.
8 Stačiatikis vilnietis 1609.08.11 pasikėsino į unitų vyskupą A. Pociejų. Už tai jis buvo čia, turguje, nukirsdintas.
9 1600 metais kilus konfliktui tarp giminių buvo apgulti Radvilų kariuomenės.
10 Radvilų rūmai Pilies gatvėje.
11 „Kas aukščiau Dievo?“ (lot.) (arkangelo Mykolo vardas kilęs iš hebrajų posakio „Kas virš Dievo“).
12 Pranciškonų kunigo knyga – pranciškonų ordino Lietuvoje istorija su jo narių kankinystės aprašymais.
13 Disidentais tuo metu buvo vadinami ne katalikai. Ypač – stačiatikiai.
Versta iš: Obrazy z życia i podróży przez J. I. Kra¬szewskiego, wydanie Adama Zawadzkiego, Wilno, 1842.
www.literaturairmenas.lt