Kauno kultūros centro dailės studija „Vaivorykštė“, skaičiuojanti jau aštuoniasdešimt metų, iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi paprasta kūrybinė erdvė, kurioje renkasi piešti ir tapyti norintys žmonės. Tačiau pažvelgus atidžiau, jos istorija atsiskleidžia kaip nenutrūkstama pastanga išlaikyti tai, kas nėra apibrėžiama vien profesiniais kriterijais – poreikį kurti, mokytis ir būti kartu.

Studija įkurta 1946 metais tuometiniuose Profsąjungų kultūros rūmuose Kaune. Jos ištakos siejasi su profesionalios dailės tradicija: pirmasis vadovas dailininkas Jonas Buračas formavo tvirtus akademinius pagrindus, orientuotus į piešimą, tapybą ir realistinio vaizdavimo principus. Ankstyvaisiais metais „Vaivorykštė“ veikė kaip mokymosi vieta, kur patirtis buvo perduodama iš profesionalo mokiniams, o kūryba suvokiama kaip nuoseklus meninių įgūdžių lavinimas. Prisiminimuose minima, kad studijoje lankydavosi ir konsultuodavo dailininkas Antanas Žmuidzinavičius.
Laikui bėgant studija keitėsi kartu su savo nariais. Keičiantis vadovams (studijai vadovavo Jonas Janulis, Juozas Gaučas, Balys Grigaras, Vytautas Lukėnas, Vytautas Dlugoborskis, Genovaitė Kuprytė-Motiejūnienė, Janina Januškaitė Tendziagolskienė, Algirdas Lukštas, Eugenijus Survila, Edmundas Saladžius, Nijolė Vrubliauskaitė Liutkevičienė, Gražina Aleknavičiūtė (Kuprevičienė), Laimutis Trimonis, Alvydas Bulaka, Jolanta Dovydaitytė, Asta Vandytė), „Vaivorykštė“ pamažu tapo ne tik mokymo vieta, bet ir savita kūrybine bendruomene. Ypač svarbus etapas siejamas su ilgamečiu vadovu Eugenijumi Survila, kurio laikotarpiu studijoje išlaikyta klasikinės tapybos bazė, tačiau ryškiai sustiprėjo individuali narių kūrybinė raiška, plenerai ir parodinė veikla.
Svarbus studijos istorijos momentas – 1976 m. jai suteiktas liaudies dailės studijos vardas. Tai reiškė ne tik institucinį statusą, bet ir platesnį kūrybinės raiškos lauką. Greta akademinio realizmo studijoje vis labiau reiškėsi individualūs, dekoratyvesni, kartais su tautodailės ar naiviosios tapybos estetika susisiekiantys sprendimai. Kūryba darėsi mažiau akademiškai griežta, tačiau išlaikė svarbiausią bruožą – nuoširdų santykį su vaizduojamu pasauliu.
Visgi studija niekada nebuvo vien tik mokymo erdvė. Nuo pat pradžių ją kūrė žmonės, kuriuos vienijo ne profesija, o vidinis poreikis kurti. Jie čia susitikdavo ne tik mokytis, bet ir dalintis, stebėti, diskutuoti, būti bendruomenėje. Per dešimtmečius „Vaivorykštė“ tapo gyva ir nuolat kintančia aplinka, kurioje formavosi skirtingi kūrybos keliai. Vienas iš studijos narių Leonas Juozonis 1997 m. rašė: „Studijos lankytojai buvo įvairūs savo amžiumi, profesija, išsilavinimu. Visiems vadovams reikėjo turėti didelį taktą ir sugebėjimą šiuos asmenis suburti. Lankė studiją dažniausiai ypač viskam jautrūs individai. Pašaliniai asmenys gal būt turėjo teisę stebėtis, kodėl atsiranda keistuolių, kurie gali nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro mojuoti teptuku…“
Vienais laikotarpiais dominavo aiškesnė akademinė kryptis, kitais – laisvesnė saviraiška ar stilizacija. Greta realistinės tapybos atsirasdavo liaudiškos stilistikos ar individualių kūrybinių paieškų. Ši įvairovė, kintanti kartu su pačia bendruomene, ilgainiui tapo viena iš studijos gyvybingumo sąlygų.
Studijos veikla visada buvo intensyvi, tačiau nevienoda: vienais metais nariai rengė gausias parodas, plenerus, kūrybines išvykas, kitais laikotarpiais veikla natūraliai rimo. Išlikęs archyvas liudija ne tik organizacinę kasdienybę, bet ir nuolatinį bandymą derinti skirtingas kūrybines kryptis – nuo liaudiškos iki profesionalesnės, vis iš naujo ieškant pusiausvyros tarp mokymo ir saviraiškos.
Pastarąjį dešimtmetį studijos veiklą papildė pleneras–simpoziumas „Kaunas tapyboje, tapyba Kaune“, į bendrą kūrybinį procesą įtraukiantis ne tik studijos narius, bet ir profesionalius dailininkus, kitus mėgėjus bei bendruomenes. Šios veiklos liudija, kad studija išlieka atvira ir nuolat atsinaujinanti.
Per visą savo gyvavimo laiką „Vaivorykštė“ tarsi išliko tarp – tarp profesionalios dailės ir mėgėjiškos kūrybos, tarp disciplinos ir laisvės, tarp bendro kelio ir individualių pasirinkimų. Ir šiandien ji tebėra šioje tarpinėje erdvėje, kurioje svarbiausia ne apibrėžimai, o pats kūrybos vyksmas ir žmogaus santykis su juo.
Agnietė Janušaitė Vitkūnienė, Dailės studijos „Vaivorykštė“ vadovė nuo 2017 m.

Nuotraukose: dailės studijos „Vaivorykštė“ vadovė Agnietė Janušaitė Vitkūnienė; Kauno, Jurbarko ir Zarasų dailės studijų nariai jubiliejiniame susitikime.
Video įrašas: „Vaivorykštės“ jubiliejaus fragmentai