„[...] Vokiečių okupuotoje Rusijoje “vokiečių priešininkų“ buvo (duomenys iš kaimo): Leningrado sritis – 14 %; Ukraina 9 %; Krymas – 9 %; Donas ir Kubanas – 4 %; Šiaurės Kaukazas 4 ir tik Baltarusijoje - 20%. Miestuose šis procentas buvo šiek tiek didesnis, bet niekur neviršijo 50% (Leningrade 46%), tuo tarpu „bolševikų priešininkų“ skaičius siekė 51–87% gyventojų, o „abejingų“ – nedidelis procentas.

[…] Tikrovė turėjo kitą veidą: Centrinio sabotažo štabo pradėtas partizaninis karas buvo nukreiptas ne tiek prieš vokiečius, kiek prieš savo gyventojus už vokiečių linijų ir įgavo ne tiek karo prieš užsienio užpuolikas, bet pilietinis karas.
[…] 1943 m. rudenį bolševikai užėmė Nevelį. Jie nužudo 90% gyventojų, apkaltintų bendradarbiavimu su vokiečiais. Žinios apie šį kruviną teismą, kuris viršijo žiauriausią iki šiol žinomą, sklinda žaibiškai. Sklinda žinia, kad prie Idricos bolševikai iš lėktuvų bombarduoja „laisvąją Rossono partizanų respubliką“. Jie visur gaudo žmones su ginklais ir dažnai šaudo savo partizanus. Tarp „išlaisvintų“ žemių gyventojų vyksta rūgimas. Ir čia ateina ypatingas karo paradoksas: laimėjusios pusės rėmėjų skaičius jai progresuojant ne didėja, o, priešingai, mažėja.
Išvados
[...] Vis dar esu įsitikinęs, kad pradėdami karą vokiečiai turėjo pergalę prieš bolševikus kišenėje. Tačiau neigiamus rezultatus lėmė ne neigiamas Hitlerio metodų ir politikos poveikis, o konstruktyvios, pozityvios politikos, kuri galėtų pasinaudoti didžiuliu antisovietinių nuotaikų dinamiškumu ir suteikti jiems konkrečią formą, nebuvimas.
Savo ruožtu daroma išvada, kad liaudies priešiškumo bolševikų valdžiai pagrindas buvo ne išsikristalizavęs „rusiškas patriotizmas“, o neiškristalizuota, paprasta, žmogiška neapykanta bolševikų režimui. Nereikia pamiršti, kad antisovietinės nuotaikos išliko iki galo, nepaisant visų vokiečių okupacijos žiaurumų.
Trečioji išvada tarsi paneigia perdėtus pesimistų skundus dėl vadinamųjų penktoji sovietų kolona Vakaruose. Penktoji antisovietinė kolona Rytuose yra daug kartų galingesnė jėga.
Ketvirta, ir galiausiai, kad būsimas Amerikos karas su bolševikais, jei jis kada nors įvyks, nulems Amerikos pergalę, jei vandenilinę bombą parems teisinga... politika...“
"Wiadomości" /Londyn/ nr 27/483/ z 1955 r.
https://www.pogon.lt/o-jozefie-mackiewiczu-i-jego-tworczosci/3010-jozef-mackiewicz-na-ziemi-plonacej-nienawiscia.html