[...]Michalas K. Pawlikowskis išgyveno didžiulį laikotarpį – nuo 1893 m. iki beveik trijų XX amžiaus ketvirčių.
[…] buvo: Minsko srities sūnus. […] tai buvo viena iš žemių, priklausančių unikaliam reiškiniui Europoje. Mat ji gulėjo specialioje juostoje nuo Ledinio vandenyno iki Juodosios jūros, kurioje viršutinis, valdantis gyventojų sluoksnis niekur nekalbėjo ta pačia kalba kaip apatinis sluoksnis.
Lenkijoje ir bajoras, ir valstietis kalbėjo lenkiškai; Rusijoje ir vieni, ir kiti rusiškai. Bet Suomijoje bajorija kalbėjo švediškai, valstiečiai – suomiškai; Baltijos šalyse bajorai kalbėjo vokiškai, o valstiečiai – estiškai ir latviškai; Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – bajorai lenkiškai, o valstiečiai – lietuviškai ir baltarusiškai; ukrainietiškoje Voluinėje ir Ukrainoje iki Krymo viršutinis sluoksnis kalbėjo lenkiškai arba rusiškai, o valstiečiai – ukrainietiškai. Trumpai tariant, taip buvo iki 1914 m.
Jozefas Mackevičius. Michał K. Pawlikowski. Wiadomości /Londonas/ 1972 Nr. 34 (1377)
***
[…]Man atrodo, kad tiksliausią tokio pobūdžio sugretinimą cituoja Fiodoras Stepunas: „XIX amžius buvo nesėkmingo gėrio amžius, o XX amžius – išskirtinai sėkmingo blogio“.
J. Mackievičius. Ostatnie dni Wielkiego Księstwa. „Kultura“ /Paryžius/ Nr.4/ 150 nuo 1960 m.
***
[…] Bolševikų laikais dažnai buvo girdėti sakant: O tas X arba Y, ar jis patikimas žmogus? – Taaaip! Juk tai lietuvis“. Iš esmės susiklostė taip, kad ne koks nors vienas visuomenės sluoksnis, o būtent visa Lietuvos buvo bolševikų priešas, baisi, kerštinga, su buožišku priešiškumu. Nes paskutiniojo karo metu Rytų Europos teritorijoje atsirado įdomus istorinis paradoksas. Nuo Pečengos iki Juodosios jūros, viskas, kas buvo demokratiška iš prigimties, taigi valstietiškos tautos, tokios kaip baltarusiai, ukrainiečiai, ir tos valstybės, kurios savo nepriklausomybę pelnė tarsi „juodomis nuo plūgo rankomis“, t. y. Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, priešu Nr. 1 laikė Sovietų Sąjungą. Vientisoje grandinėje; tiktai „poniška“ Lenkija ir „kapitalistinė“ Čekija priešu Nr. 1 laikė Trečiąjį Reichą, o su sovietais sudarė sandorą.”
J. Mackievičius. Apie tikrą, paskutinį bandymą ir apie nušautą Buinickį. Kultura /Paryžius/, 1954 Nr. 11 (85)
***
[…] Tiesa yra nežinoma ir tikriausiai, esant dabartinei žmonių rūšies raidai, niekada nebus žinoma. Tačiau didžiausias šios rūšies bruožas yra įgimtas potraukis ieškoti tiesos. Šis impulsas liudija apie mūsų rūšies „dvasingumą“, išreikštą jos kultūroje, todėl bet kokios išorinės sąlygos, valstybės sistemos ar idėjos, kurios draudžia ar tik riboja teisę ieškoti tiesos, automatiškai tampa žmogaus kultūros priešais".
[…] jeigu būčiau didysis Chanas, Dei fortitudo omnium hominum imperator...
[...] Išnaikinus ugnimi ir kalaviju komunistinę prievartą visame pasaulyje, jau kitą dieną legalizuočiau komunistų partiją, leisčiau jiems atidaryti biurus ir leisti laikraščius, greta visų kitų partijų ir laikraščių pasaulyje. Nes kol negalime sužinoti visos tiesos, kiekviename iš jų bus dar daug netiesos, ir atvirkščiai, kiekvienoje net blogiausioje netiesoje galima atrasti tiesos grūdelį...
[...] Ir išleisčiau į Europą patruliuoti mongolų galvažudžius, kad su jaučio odos rimbais saugotų žodžio laisvę ir neleistų vienam žodžiui prievartauti kitą. Nes, man atrodo, ne tai svarbiausia gyvenime, kas kokius turi įsitikinimus, o tik tai, kad kiekvienas galėtų juos laisvai išsakyti.
J. Mackievičius. „Jeigu būčiau chanas…“ Kultura, 1958.
***
[...] Jau Niurnbergo procesas, turėjęs būti pasaulinio teisingumo tribunolu, nustebino savo vienašališkumu, galiausiai ne tiek atskleistų hitlerininkų nusikaltimų turiniu, kiek neregėtu objektyvaus moralumo jausmo pamynimu. Tarybų Sąjungos atstovų, kuriem turėjo būti pareikšti kaltinimai paraidžiui pagal kiekvieną punktą, ant teisiamųjų suolo nebuvo. Priešingai: jie sėdėjo teisėjų kėdėse! (…). Tai buvo bloga pokarinio laikotarpio pradžia...
[…] Taigi visa, kas buvo žinoma apie komunizmo praeitį, oficialiai tarsi buvo pamiršta. Kulminaciniu šaltojo karo laikotarpiu Staliną buvo galima palyginti su Hitleriu, bet jokiais būdais ne atvirkščiai. Nes jeigu būtų pasakyta, kad Stalinas visada buvo blogesnis už Hitlerį, būtų kitaip pasirodę ir naujosios epochos šventieji, ir nelabieji, o paskutiniojo karo prasmė ir pokarinė schema būtų apversta aukštyn kojomis. Todėl galima priekaištauti Stalinui, kad sudarė sandėrį su Hitleriu, tačiau negalima nė pamanyti prikišti Hitleriui, kad sudarė sandėrį su Stalinu; galima gretinti sovietinius lagerius su hitlerinėmis koncentracijos stovyklomis, tačiau negalima gretinti atvirkščiai. Tačiau istorinė chronologija rodo ką kita. Dekretą dėl „priverstinio darbo stovyklų“ Sovietų Sąjungoje pasirašė Centrinio visos Rusijos vykdomojo komiteto (VCIK) pirmininkas M. J. Kalininas 1919 m. balandžio 15 d. – (1919 m. teisės aktų rinkinys, Nr. 12, psl. 124), tų pačių 1919 m. gegužės 17 d. dekretas VCIK sprendimu, pasirašytu V. Avanesovo, buvo išplėstas ir parengtas su detalėmis, ir šių stovyklų organizacijos tapo klasikinėmis stovyklomis, kurias vėliau nusikopijavo Hitleris. Tais pačiais 1919 metais, kai Hitleris dar buvo niekam nežinomas valkata, Sovietų teritorijoje atsirado 97 koncentracijos stovyklos.
[…] Disproporcija, atsirandanti traktuojant hitlerinius ir komunistinius nusikaltimus, neturi moralinio pagrindo, jis išimtinai politinis. Tai lėmė skirtumas tarp nusikaltėlio, kuris buvo sunaikintas, ir nusikaltėlio, su kuriuo norima sugyventi, net iki „kultūrinių mainų“. T. y. vadinamosios „realios politikos“ rezultatas. Deja, bet kokia politika, jeigu laikysime ją gebėjimu numatyti istorijos vystymąsi ateityje arba daryti jam įtaką, turi būti paremta praeities žinojimu. Klastojant tą praeitį, pakeičiant istorinius faktus pramanytais arba pritaikant tikrovę prie einamojo „wishful-thinking“, ji gali tapti labiausiai nerealia politika.
[…] turime per daug moralinių vertinimų per mažai faktų vertinimų.
[…] Tradiciškai skundžiamės lenkiškuoju „kiršinimu“ ir „lenkiškuoju nesutarimu“. Iš tikrųjų, palyginti su kitomis tautomis, jau seniai tapome viena iš disciplinuočiausių tautų pasaulyje. Tai neabejotinas amžius trukusios nelaisvės ir jos primestos vienakryptės politinės minties rezultatas. Šie dalykai pernelyg gerai žinomi, kad apie juos čia reikėtų kalbėti. Tad nesileidžiant į nuodugnesnį nacionalinės disciplinos vertinimą, tenka vis dėlto objektyviai konstatuoti, kad jau okupacijos laikotarpiu, pirmiausia – dėl tuo metu stiprėjančių nacionalistinių idėjų įtakos, Lenkijoje buvo gerokai „dehumanizuota“ nacionalinė idėja – ji buvo „supolitinta“. Vietoj „žmogaus“ kur kas dažniau pradėjo rastis „lenkas“. Šį procesą galime suvokti lanksčiau palyginę XIX amžiaus lenkų literatūrą su rusų literatūra. Tuo metu rusų literatūroje pagrindinis veikėjas buvo žmogus, o lenkų literatūroje neretai jis būdavo tik dingstis, už kurios slypėjo tikrasis herojus – Lenkija. Dėl to didžioji rusų literatūra buvo labai populiari visame pasaulyje, nes žmogus visada domina kitus žmones. O lenkų literatūra, nepaisant rašytojų talentų, tokio populiarumo neįgijo, nes Lenkija domino tik menką žmonių skaičių pasaulyje.
J. Mackievičius. Provokacijos pergalė. (Ištraukos). Miunchenas, 1962.
***
[…] Taigi dalykas atrodo taip: „režimas“ hitlerinėje Vokietijoje truko vos 12 metų, o bolševikai Rusijoje laikosi jau 38 metus ir laikosi toliau. Kuris iš jų buvo kruvinesnis ir pareikalavo daugiau aukų, galima įrodyti tiktai cituojant statistikos skaičius. Tačiau jokios statistikos nereikia konstatuoti faktui, kad totalitariškesnė buvo ir yra komunistinė santvarka.
[…] Būtų akivaizdžiai tendencingas piktumas, jei kas nors iš mano pastabų norėtų padaryti tokią išvadą, kad esą raginu nustoti aprašinėti hitlerininkų nusikaltimus. Kaip tik priešingai: vokiečių nusikaltimų negalima slėpti, juos reikia pasmerkti, netgi plūsti ir prakeikti juos.
[…] Ir čia turiu pastebėti, kad pokarinė vokiečių literatūra gerokai aplenkė mus objektyviai nušviesdama vieną iš didžiausių žmonijos krizių, kokia buvo Antrasis pasaulinis karas. Esant dabartinei jos tendencijai „ieškoti žmogaus“ tai tiesiog įdomiau. Juk žinoma, kad literatūroje visada įdomiausias dalykas yra ne politika, ne tauta, o žmogus.
Vokiečių literatūroje hitlerizmas ir jo padaryti nusikaltimai pasmerkti iš tiesų nesuskaičiuojamomis publikacijomis, filmais ir meno kūriniais. Neįstengčiau net apytiksliai išvardyti visų išspausdintų kūrinių, kuriuose tiesiogiai, netiesiogiai ar vaizduojant įvykių visumą pasmerkiamas „savosios“ hitlerinės valdžios ir sistemos kvailumas, barbariškumas bei nusikaltimai, padaryti kitoms tautoms, tarp jų ir lenkams. O lenkai, kaip jau minėjau pirmiau, neturi nė vienos knygos ar bent jau straipsnio arba pasisakymo, kuriame būtų pasmerkti svetimų, bolševikinių okupantų nusikaltimai, padaryti vokiečiams...
[…] Skirtingai nuo socialistinio realizmo nuostatos, kiekvieno rašytojo nuoširdumas matuojamas ne tik tuo, ką jis rašo, bet ir tuo, ką nutyli. Kita vertus, kiekvienam turi būti leista rašyti tai, ką nori, ir kas jį labiausiai jaudina. Jei kalbėtume apie mane, tai neišbraukčiau nė vieno žodžio net iš to, ką rašė kunigas Kantakas, jeigu kaip jis jausčiau atsakomybę ir skaitytojams, ir savajam dvasininko abitui. Ir ne tai yra neigiama tam tikros žmonių grupės pusė, kad kažkuris vienas joje rašo – taip, o tai, kad niekas neišdrįsta parašyti – ne; jei nepareiškiamas individualus savasis veto ar bent kitokia nuomonė net būnant laisvame pasaulyje, kai nei Gestapas, nei NKVD už tai negrasina nei Osvencimu, nei Kolyma.
[…] Sunku šiuo metu nustatyti, koks vokiečių procentas smerkia ne tiktai Hitlerį, bet ir viską, kas net netiesiogiai buvo susiję su jo „režimu“. Tikėtina, kad daugiau kaip 90 proc. Tačiau pasitaiko išimčių, ir, kas žino, gal koks 10 proc., o gal mažiau yra tokių, kurie būtų linkę ne visą hitlerinę praeitį matyti juodomis spalvomis. Tokios išimtys iš karto pastebimos, dažnai ypač pabrėžiant: „Tik pažvelkite į juos! Ką jie išdarinėja!“ O aš pasakyčiau: ačiu Viešpačiui! Ačiu Viešpačiui, aišku, dėl pačių vokiečių pirmiausia. Nes tauta, kuri rodo pernelyg toli pažengusį nuomonės vienalytiškumą, pernelyg didelę discipliną, solidarumą, perdėtą vienamintiškumą, įrodymų nereikalaujantį teisumą ir kurioje nėra nė vieno, kuris kalbėtų kitaip, nekelia pasitikėjimo dėl savo nuoširdumo. Šios rūšies visuomenė atrodo šiek tiek dirbtinai „pritempta“ iki bendro vardiklio. Teisingai kažkada rašė W. A. Zbyszewskis puikiame savo straipsnyje, gindamas Władysławą Studnickį nuo masinio pasmerkimo už tai, kad buvo gynybos liudytojas von Mansteino procese, kad brandžios tautos visuomenė turi būti kaip plačiai išskleista vėduoklė. Be abejonių taip. Aš dar pridurčiau, kad kuo plačiau virš 180 laipsnių atsiveria ši vėduoklė, tuo labiau liudija apie visuomenės brandą, dinamiką, taigi ir minties turtingumą. O stipriai sugniaužtas kumštis daro veikiau trumpos lazdos įspūdį.
J. Mackievičius. Vokiškasis kompleksas. Paryžius, Kultura, 1956.
***
[...] Atsižvelgiant į tarptautinių interesų sutapimą, senojo tipo valstybės suverenitetams šiandien nėra vietos. Jei tauta nori išlikti suvereni, ji turėtų suprasti, kad tokia galimybė egzistuoja tik integraliai įtraukus ją į laisvąjį pasaulį. …Turime suvokti, kad vyksta didelis perėjimas nuo nacionalinių interesų „gynimo“ prie žmogiškųjų interesų „gynimo“. J. Mackievičius. . Provokacijos pergalė, 1962 m
Bus daugiau