2014 m. sausio 10 d. LR Seime buvo atidaryta Lenkijos fotografo Mariuszo Foreckio nuotraukų paroda, skirta 1991 m. sausio įvykiams. Per parodos atidarymą ir visą laiką, kol ji veikė, Lenkijos ambasada platino 2010 m. Lenkijos mokslų akademijos Istorijos instituto ir Lietuvos istorijos instituto išleistą dvikalbę knygą „Solidarność – Sąjūdis: początek strategicznego partnerstwa. Sąjūdis – Solidarność: strateginės partnerystės pradžia“, kurioje pateikiama tarptautinės konferencijos – apskritojo stalo, surengtos Varšuvos Karališkuosiuose rūmuose 2008 m. rugsėjo 5 d., medžiaga.

Šiame leidinyje yra paskelbtas Č. Okinčico teiginys, kad neva šeši Aukščiausiosios Tarybos deputatai, susilaikę  per 1990 m. kovo 11 d. balsavimą, tarp kurių buvau ir aš, prieš balsavimą vyko į Maskvą, kur derino savo poziciją dėl Lietuvos Nepriklausomybės su Sovietų Sąjungos premjeru ir Lenkijos ambasadoriumi Cioseku.

(…)„Nes tas šešetukas, likus kelioms dienoms iki balsavimo dėl nepriklausomybės, dar lankėsi Maskvoje, Kremliuje ir kalbėjosi su tuometiniu sovietiniu premjeru Tichonovu, o šis jiems pateikė aiškias instrukcijas, kad jie turi balsuoti prieš. Ir tuomet mano ryšių Lenkijoje dėka, mes nusiuntėme į Maskvą Mareką Karpą ir Mareka Nowakovskį, kurie rado tą šešetuką, atvedė į Lenkijos ambasadą pas poną Cioseką jau tada, ir ten su jais įvyko svarbus pokalbis, ir bent jau tiek buvo sutarta, kad jie negali balsuoti prieš. Tad tai yra dalykai, kurie iš tikrųjų turi didelę reikšmę ir kurie tuo momentu buvo labai svarbūs pačiai Lietuvai.“ (...). („Solidarność – Sąjūdis: początek strategicznego partnerstwa. Sąjūdis – Solidarność: strateginės partnerystės pradžia“. Varšuva, 2010, p. 72–73, lenkų kalba, 126–127 p. lietuvių kalba).

Šios publikacijos turinys mano atžvilgiu neturi nieko bendra su tiesa ir tikrove – niekada su niekuo į jokias konsultacijas dėl balsavimo Aukščiausioje Taryboje aš nevykau. Dalyvavau tiktai bendrame susitikime su naujai išrinktais deputatais, surengtame likus kelioms dienoms iki balsavimo Vilniuje, Lenkų sąjungos buveinėje, Didžioji g. 40. Neteko girdėti, kad kas nors kitas konsultavosi Maskvoje.

Knygoje pateikiami teiginiai, nepagrįstai kaltinantys mane net Lietuvos išdavyste, o kadangi jos leidėjai yra dviejų valstybių istorijos institutai, žala, padaryta mano ir mano šeimos geram vardui, nepaprastai apsunkina visuomeninės veiklos vykdymą, todėl ji turi būti atitaisyta.

Kaip matyti iš knygos turinio, prieš skelbdamas tą šmeižikišką prasimanymą Lietuvos istorijos institutas jį išvertė bei redagavo. Ir pateikė spausdinti minėtą turinį, aiškus dalykas, sąmoningai, gal net pagal užsakymą, tai įrodo rašytinės kitos to meto įvykių versijos buvimas, dėl to Institutas privalėjo bent jau palyginti ir išsiaiškinti tiesą. Tuo labiau, kad gauti asmenų, nepagrįstai apkaltintais nusikaltimu valstybei, kontaktus tikrai nebuvo sunku.

Tad būčiau dėkingas, jeigu Jūs malonėtumėte tokiu būdu atitaisyti prasimanymą. Nes esu giliai įsitikinęs, kad Lietuvos istorijos institutas, kurio pareiga būti savotišku istorinės tiesos sergėtoju, neturi dalyvauti panašiose akcijose. O tuo labiau klastoti istorijos, nes tai neigiamai paveikia ne tik atskirų asmenų likimą, bet ir valstybių santykius, to įrodymas – nepagristos  pretenzijos, kurias  šiuo metu Lenkija reiškia Lietuvai.

Laukdamas atsakymo
Ryšard Maceikianec, LR pilietis

Atsakymas

LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS
Valstybės biudžetinė įstaiga, Kražių g. 5, LT-01108 Vilnius, tel. (8 5) 261 4436, faks. (8 5) 261 1433
ei. p. Ten adres pocztowy jest chroniony przed spamowaniem. Aby go zobaczyć, konieczne jest włączenie w przeglądarce obsługi JavaScript. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 111955361

Gerb. Ryšard Maceikianec, Vilnius                           2014-05-06          Nr.    SD-(1.15)-192
Į   2014-04-24          Nr.

Šiuo raštu atsakome į Jūsų 2014 m. balandžio 24 d. laišką Lietuvos istorijos institutui, kuriame reiškiate pretenziją, kad knygoje Sąjūdis - Solidarnošč: strateginės partnerystės pradžia/ Solidarnošč - Sąjūdis: początek strategicznego partnerstwa, Warszawa, 2010, puslapiuose 72-73 lenkų kalba ir 126-127 puslapiuose, Jūsų nuomone, neteisingai interpretuojami faktai, susiję su lenkų LR AT deputatų veikla ruošiantis skelbti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę 1990 m. kovo mėnesį ir nurodote, kad yra prasimanymas, kurį Lietuvos istorijos institutas „malonėtų tokiu būdu atitaisyti". Be to, Jūs nurodote, kad „kaip matyti iš knygos turinio, prieš skelbdamas tą šmeižikišką prasimanymą Lietuvos istorijos ji išvertė bei redagavo, ir pateikė spausdinti minėtą turini aiškus dalykas, sąmoningai, gal net pagal užsakymą ....". Norime atkreipti Jūsų dėmesį, kad:

1.   Rašte nurodyti netikslumai, anot Jūsų „šmeižikiškas prasimanymas", yra ištrauka iš Česlavo Okinčico pasisakymo konferencijoje, vykusioje Varšuvoje 2008 m. rugsėjo 5 d. Č. Okinčico pasisakymas buvo stenografuojamas, kaip ir kitų konferencijos dalyvių,  ir originalia forma perkeltas į leidinį.  Šis leidinys yra konferencijos-apskritojo stalo stenograma, o ne konferencijos medžiagos mokslinė publikacija. Pažymėtina, kad stenogramos šifravimą ir teksto vertimą bei kalbinį redagavimą organizavo  Lenkijos  MA  istorijos  institutas  ir Lietuvos  Respublikos  ambasada Lenkijos Respublikoje. Už tokio pobūdžio tekstais esmės atsako pasisakymo autorius, t.y. Č. Okinčicas, nes tokio pobūdžio pasisakymai negali būti redaguojami. Tokie pasisakymai traktuojami kaip rengimo, šiuo atveju konferencijos - apskritojo stalo, diskusijų metu viešai išsakyta ir paskleista auditorijai privati nuomonė.

2.   Minėtas leidinys buvo parengtas spaudai Varšuvoje. Pagrindinį leidybinį darbą atliko Lenkijos Mokslų akademijos Istorijos institutas, Lietuvos Respublikos ambasada Lenkijos   Respublikoje,   o   Lietuvos   istorijos   instituto   dalyvavimas   šio   leidinio parengime apsiribojo tik lietuviškos pratarmės parašymu, kuri niekaip nesusijusi su Jūsų minimais  netikslumais.  Leidžiant leidinį Lietuvos  istorijos  institutas  buvo paprašytas   pakomentuoti   konferenciją.   Šis   darbas   buvo   pavestas   vienam   iš konferencijos moderatorių - XX amžiaus istorijos skyriaus vedėjui dr. Česlovui Laurinavičiui, kurį jis ir atliko (min. veik., p.15-21). Tuo instituto dalyvavimas rengiant leidinį ir baigėsi. Be to, pažymėtina, kad abi mokslinės institucijos atliko konferencijos-apskritojo    stalo    moderatorių   funkciją,    siekdamos   taip    sukurti apolitizuotą erdvę pokalbiui, minčių pasidalijimui apie Lenkijos ir Lietuvos santykius netolimoje praeityje, kaip kad leidinio įžangos žodyje yra pažymėjęs moderatorius iš Lenkijos pusės, Lenkijos MA Politikos studijų instituto Prof. Andrzej Friszke, "ryškų pėdsaką savo tautų politiniame ir intelektualiame gyvenime" palikusiems asmenims (min. veik., p.7, 11). Leidžiant šio rengimo stenogramą visos tokių dalyvavusių asmenų išsakytos mintys, aišku, kad negalėjo būti koreguojamos. Kitokiu atveju būtų pažeistas renginyje išskleisto mintijimo autentiškumo perteikimo principas.

3. Leidinio kolontitule šalia įrašo „Lenkijos mokslų akademijos Istorijos institutas" įrašas „Lietuvos istorijos institutas" atžymi Lietuvos istorijos instituto kaip vieno iš konferencijos- apskrito stalo organizatoriaus, moderatoriaus ir komentatorius funkciją, o ne dalyvavimą leidinio parengime ir išleidime, o juo labiau turinio aprobavime.

Taigi konstatuojame, kad Jūsų pretenzija Lietuvos istorijos institutui yra nepagrįsta.

Pagarbiai,
Instituto direktorius  Rimantas Miknys