2012 metų kovo 23 dieną antstolei Sonatai Vaicekauskienei vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjo Vitalijaus Kondratjevo sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su Laimute Stankūnaite, buvo panaudota prievarta prieš mažametę. Per televiziją ir internete viešai paskelbtoje filmuotoje medžiagoje visi galėjo matyti keliasdešimties policininkų žiedu apjuostą kiemą, o namuose – su nebyliu viską stebėjusios antstolės ir aukšto policijos pareigūno pritarimu bei talkinant veidus kaukėmis slepiantiems apsaugininkams grobiamą, tąsomą, gniaužomą mergaitę. Šiuose vaizduose taip pat matėme apsaugos darbuotojo staigiu koviniu veiksmu partrenktą ant grindų mažametės močiutę. Matėme išdaužytais dantimis, kruvinu veidu močiutės seserį.
Lietuvos Respublikos prokuratūra suskubo tirti situaciją. Natūralu, kad reikia kuo greičiau surasti kaltuosius, atsakyti visuomenei į rūpimus klausimus, įvardyti ir nubausti nusikaltėlius – taip yra visame pasaulyje. Tokia tyrėjų institucijos paskirtis. Tokia teisėsaugos misija.
Bet ar iš tiesų taip yra Lietuvoje?!
Pradėti ikiteisminiai tyrimai ir tarnybiniai patikrinimai dėl 2012 metų kovo 23 dienos įvykių liudija tik viena – šioje tragiškoje istorijoje, besitęsiančioje ketverius metus, iki tiesos pripažinimo ir įtvirtinimo dar ganėtinai ilgas kelias.
O ką turime šiandien? Tai akivaizdu visai tautai: daug nutylėjimų, įvykių ir faktų ,,nematymo“, neįtikėtino jų iškraipymo, sąmoningo būtinų veiksmų neatlikimo. Net iki kraštutinio cinizmo nueinančio išsisukinėjimo, situacijos kreivinimo.
Ką dar turime?
Kaip ir daugelyje istorijų – „eilinius“ ir ,,privilegijuotuosius“. Pirmiausia – privilegijuotoji L. Stankūnaitė. Nesvarbu, kad visa Lietuva savo akimis matė, kaip ji rankomis graibstė spiegiančią dukrelę (,,nenoriu!“, ,,pedofile!“, ,,melage!”), dėl tokios brutalios biologinės motinos veikos patyrusią ne tik fizinę, bet ir psichologinę traumą. Teisėsaugos tarnams atrodo, kad šioje istorijoje ji niekuo nėra nusikaltusi. Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl Lietuvą pasauliui puikiai ,,reprezentuojančios“ kaltinamojo pedofilija draugės L. Stankūnaitės sužalojimo 2012 metų kovo 23 dieną. Nors visiems aišku, kad L. Stankūnaitei nebuvo padaryta jokių sužalojimų nei tuo metu, kai mažametė jos dukra rėkė, kad nenori eiti su biologine motina, nei vėliau, kai po kelių minučių ji su savo advokatu Gintaru Černiausku vėl sugrįžo į Kedžių namus, tyrimas vis tiek buvo ,,atliekamas“. Dar daugiau, 2012 metų balandžio 25 dieną mano tėvui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, kuriame nurodyta, kad yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog Vytautas Andrius Kedys, gimęs 1938 m., padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., ir jis įtariamas tuo, kad 2012 m. kovo 23 d. apie 11.30 val., name, Kauno r., Garliavos s., Teleičių km., Klonio g. 5, vykstant mažametės perdavimo jos motinai Laimutei Stankūnaitei procesui pagal teismo nutartį, tyčia sudavė ranka (mažiausiai) vieną smūgį Laimutei Stankūnaitei į galvą, tuo padarė nukentėjusiajai veido sumušimą, poodinę kraujosruvą kairiame skruoste, pereinančią į kairės akies apatinį voką – nežymų sveikatos sutrikdymą ir tuo padarė LR BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Negana to, pranešimą apie įtarimą įteikęs Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato tyrėjas Marius Baltaševičius informavo, kad prokuratūra sudarė tyrimo grupę ir jis yra tik vienas iš kelių jos narių.
Man, kaip teisininkei, ir ne tik man, jau tada sukėlė nuostabą tai, jog dėl L. Stankūnaitės skundo, kuris turėtų būti nagrinėjamas privataus kaltinimo tvarka, intensyviai atliekamas ikiteisminis tyrimas ir netgi sudaroma tyrimo grupė (?!).
Pažymėtina, kad prievartą mažametės atžvilgiu toleravusi S. Vaicekauskienė dėl neteisėtų savo veiksmų iki šiol neturi jokių problemų su teisėsauga.
O koks ikiteisminis tyrimas atliekamas dėl sužalotos mažametės? Dėl vaiko, kuriam po garsiojo ,,ėmimo“ teko iškviesti greitąją pagalbą, kuris buvo apdraskytas, sumuštas, nekalbant apie tai, kad – neišpasakytai išgąsdintas ir patyrė siaubingą psichologinę traumą?! Argi ne jai – realiai nukentėjusiai mažametei mergaitei – valstybė turėtų teikti prioritetą ir moraliniu, ir teisiniu požiūriu? Ar ne į ją turėtų būti nukreiptas teisingumo saugotojų dėmesys?!!! Į realiai, iš tiesų nukentėjusį vaiką, o ne į užpieštas mėlynes iš ,,kvailai“ visuomenei kuriamo dar vieno tragikomiško farso… Ikiteisminis tyrimas dėl mažametės nevyksta, nes N. Venckienė, kuri tuo metu buvo darbe (!!!), dar nėra apklausta.
Šiomis dienomis paaiškėjo dar įspūdingesni faktai – Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorė Aurelija Gališanskytė pareikš man, Neringai Venckienei, mano tėvams Kedžiams ir tetai Audronei Skučienei įtarimus pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 231 straipsnio 1 dalį dėl trukdymo antstolei atlikti savo pareigas, ir pagal 286 straipsnį dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams.
Video įrašą matė daugelis. Jis neabejotinai patvirtina, kad antstolė S. Vaicekauskienė sudarė sąlygas L. Stankūnaitei ir mažametės mergaitės apsaugą nuo nusikalstamo poveikio organizuojantiems bei vykdantiems pareigūnams naudoti prievartą vaiko atžvilgiu, ir tos prievartos nenutraukė. Tai apie kokį trukdymą antstolei vykdyti teismo sprendimą galima kalbėti?
Kodėl prokurorai nenori kalbėti apie Teismo medicinos specialisto išvadą dėl mažametės sužalojimų 2012 metų kovo 23 dieną, kurioje nurodyta, jog mergaitei nustatyta: vienas odos nubrozdinimas krūtinės ląstos dešinėje bei du odos nubrozdinimai krūtinės ląstos kairėje pusėje, viena poodinė kraujosruva kairėje pažasties duobėje; mažametei padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas… Kodėl prokurorai nekalba apie medicinos dokumentą dėl potrauminio streso (!), kuris jai išsivystė po šio dramatiško ,,ėmimo"? Psichikos sveikatos centro vadovės Vidos Matulionienės, Vaikų ir paauglių psichiatrės Vitalijos Kaminskienės, Medicinos psichologės Dainos Taparauskienės pasirašytame mažametės mano globotinės medicinos dokumentų išraše nurodyta, jog mergaitės psichikos būklė po kovo 23 dieną patirtos fizinės ir emocinės prievartos pakito, kai netikėtai bandyta ją jėga paimti iš globėjos ir senelių namų, kuriuose vaikas augo kelerius metus ir kur buvo pripratęs, emociškai sutapęs; mergaitė aktyviai priešinosi, klykė prievartos veiksmo metu; fizinė prievarta buvo taikyta ir prieš svarbius pacientei asmenis; sveikatos pokyčių simptomai išryškėjo per porą savaičių nuo traumuojančio įvykio ir tebesitęsia, praėjus pusantro mėnesio po jo; išdėstyti duomenys leidžia diagnozuoti: F43.1 (Potrauminio streso sutrikimas).
Apie kokį pasipriešinimą policijos pareigūnui gali būti kalba? Juk teismo sprendimą neleistinai vykdė mažametės apsaugą nuo nusikalstamo poveikio organizavę bei atlikę pareigūnai (apsaugininko žodžiai mergaitės močiutei: „Ponia, Jūs turite vykdyti teismo sprendimą“ – ar tai jo kompetencija?!). Daugelis atsimena ir mergaitės laišką L. Stankūnaitei, kuriame ji rašo, kad Vaidas, ją saugojęs ir tampęs apsaugininkas, yra negeras žmogus. Kodėl niekas nekalba apie vaiko sužalojimus ir diagnozuotą potrauminio streso sutrikimą? Kodėl niekas nekalba apie tai, kad mergaitė nėjo su L. Stankūnaite? Kodėl niekas nekalba apie tetai A. Skučienei išmuštus priekinius dantis? Ir apskritai – koks pasipriešinimas policijos pareigūnams, jei nė vienas iš jų nebuvo su policijos uniforma?
Mūsų valstybėje asmenų teisės į teisingumą ne visuomet lygios, nors tai mums ir garantuoja Konstitucija. Iki širdies gelmių skaudu dėl neteisybės, įtvirtinamos aukščiausiu valstybiniu ir teisiniu lygmeniu. Tačiau apgailėtinų istorijų „kūrėjai“ yra naivūs, jei tikisi, kad visuomenė tų jų sukurptų produktų neperpranta, nes juose įkūnytas melas ir netiesa yra tokie akivaizdūs, jog badyte bado akis. Visuomenė jau seniai praaugo šias dirbtines schemas ir pedofilų bei juos dangstančiųjų pastangos melą apvilkti tiesos rūbu yra bergždžios, o kelias, kuriuo šiuo atveju einama, yra paremtas tamsiausių jėgų – kagėbistų – priemonėmis, bandant smurtu, šmeižtu, demagogija, sukčiavimu ir terorizavimu nuslėpti tikrąją tiesą.
Visa pedofilijos ,,tyrimų“ istorija jau seniai verčia gūžčioti pečiais.
Kai apie ją kalbama, šalia stovinčiojo verta atvirai paklausti: ,,Ar turėdami po porą akių ir žiūrėdami į tą pačią vietą, mes tikrai matome tą patį?“ Pedofilijos istorijos kontekste šis klausimas gali išsivystyti į rimtus filosofinius apmąstymus…
Ką 2012 metų kovo 23 dieną matė Lietuvos žmonės? Ar tai, ką matė ir suprato šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių, yra tas pats, ką matė ir suprato Lietuvos teisėsauga, šalies prokuratūra ir policija? Šimtai tūkstančių aiškiai matė žalojamą vaiką, per prievartą, smurtu, koviniais veiksmais grobiamą kaukėtų apsaugininkų. Ir pasibaisėjo. Pasibjaurėjo. Apstulbo. Ne tik Lietuva, bet ir pasaulis.
Verkė ir klykė vaikas – taip, kad girdėjosi aplinkinėse gatvėse. Vaikas visu balsu šaukė, kad jam skauda. Bet iš šio veiksmo vietos, prokuratūros matymu, nukentėjusiąja išėjo jo gimdytoja L. Stankūnaitė. Ne vaikas, o nukentėjusioji motina, su kuria šis vaikas nėjo laisva valia, nors tarp jų yra, pasak kelių genialių psichiatrų ir vaiko teisių gynėjų, „labai artimas ryšys“.
Taip ir norisi atvirai paklausti prokurorų, ar jie, peržiūrėję vaiko prievartinio perdavimo vaizdo įrašą, iš tiesų nematė, kad jame buvo daugiau negu aiškiai užfiksuotas L. Stankūnaitės ir mažametės apsaugą nuo nusikalstamo poveikio vykdančių pareigūnų smurtas? Smurtas mažos mergaitės, jos senelių, močiutės sesers atžvilgiu? Šitai matė visa Lietuva. Tai kaip čia yra? Kodėl prokurorai ,,nemato" to, kas objektyvu?
Prokuratūra rado kaltuosius: mane, nors 2012 metų kovo 23 dieną nebuvau namuose, bet sprendžiau bylas Kauno apygardos teisme, mano senus tėvus, partrenkus ant žemės mažametės apsauginio, ir išdaužytais dantimis mano tetą.
Iki kokių absurdų dar nusiris visa ši tragedija? Kada bus sustabdyta ši smurto, melo, šmeižtų ir tiesos deformacijų mašina?
Taip ir norisi pasakyti: ar jums, prokurorai ir teisėjai, neužtenka manęs, Neringos Venckienės?
Palikite ramybėje nors mano senus tėvus ir tetą.
http://www.ekspertai.eu/palikite-nors-juos-ramybeje/, 2012.07.17 d
