Po kelių mėnesių pertraukos Lenkija vėl pradėjo mokyti Lietuvą ir didinti spaudimą dėl Švietimo įstatymo pakeitimo. Klydo tie, kurie manė, kad kritikos Lietuvai laviną sukėlė vien rinkimų kampanija. Akivaizdu, jog nesutarimo ir nesusipratimų šaknys yra gilesnės ir tvaresnės, negu anksčiau įsivaizduota. Nors galima viltis, kad lenkų politikos vadovai dar atsikvošės, nevalia grįsti savo politikos šia viltimi. Santykiai su istorine kaimyne turi būti korektiški, bet vargu ar jie bus geri.

Galima dar ginčytis, kuri šalis pirmoji pažeidė kitos interesus, kuri nepaisė tikrų ar menamų įsipareigojimų, kuri neatsižvelgė į kitos prašymus. Bet akivaizdu, kad Lenkijos politikai jau dvejus metus pliekia Lietuvą ir kad jų pagrindinis kaltinimas - esą Lietuva stengiasi prievarta asimiliuoti lenkus, o naujas Švietimo įstatymas, pirmasis žingsnis ta linkme, yra nepagrįstas ir laužtas iš piršto. Manytum, Europos Sąjungai (ES) pirmininkaujanti Lenkija turėtų svarbesnių užduočių milžiniškos ūkio krizės metais, negu stengtis palaužti silpnesnę kaimynę.

Prieš kelias savaites Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas laiške Andriui Kubiliui atsakė į ankstesnį Lietuvos premjero siūlymą sudaryti naują darbo grupę, kad ji ieškotų priemonių Pietryčių Lietuvos ir Suvalkų krašto socialinei bei ekonominei raidai skatinti. D.Tuskas rašė, jog jau veikiančios dvišalės švietimo ekspertų darbo grupės rezultatai yra nepatenkinami. Bet jei Lietuva pritartų Švietimo įstatymo pakeitimams, būtų galima organizuoti kitas dvišales darbo grupes.

Nors D.Tusko atsakymą galima suprasti įvairiai, vargu ar tai draugiškas gestas, leidžiantis išspręsti sudėtingą problemą. Gal jis norėjo pasakyti, kad nėra prasmės kurti naują darbo grupę, jei neveiksminga pirmoji. O gal netiesiogiai šantažavo, leisdamas suprasti, kad nebus pažangos kitose srityse, kol Lietuva nepakeis Švietimo įstatymo. Kitaip tariant, santykiai negerės, jei Lietuva nenusileis.

A.Kubilius ne kartą yra pareiškęs D.Tuskui, kad įstatymas nebus keičiamas, nors Lietuva pasiryžusi jį lanksčiai įgyvendinti, taigi - atidėti kai kurių nuostatų įsigaliojimą. Viešai reikalaudamas įstatymo pokyčių, D.Tuskas atsisakė ieškoti galimo kompromiso. Jo iššūkis sulaukė greito atsakymo. Tą pačią dieną A.Kubilius priminė, kad Lietuvos ryžtą nekeisti Švietimo įstatymo "premjeras Donaldas Tuskas žino nuo pat pirmųjų pokalbių šia tema".

Panašiu laiku ir Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis pareiškė, jog Varšuva turės keisti santykių su Lietuva kursą, kaip ir su Ukraina. Nors "nepasmerksime savęs šaltajam karui", kelias į gerus santykius bus ilgas. Lietuvių savimylos negali glostyti Lietuvos palyginimas su Viktoro Janukovičiaus Ukraina, kurioje politiniai oponentai nuteisiami kalėti. Bet B.Komorowskis pabrėžė, kad Lietuvoje ir Lenkijoje yra valia išspręsti įtemptų santykių problemą.

Gerokai griežčiau kalbėjo B.Komorowskio patarėjas tarptautiniais klausimais Romanas Kuzniaras. Jis pasakė, kad Lenkijos kantrybė Lietuvos atžvilgiu "aiškiai baigėsi". R.Kuzniaro nuomone, Lietuva neįgyvendina 1994 metų sutartyje duotų įsipareigojimų, esą lenkai "išlepino brolius lietuvius, truputėlį juos sugadino, sukurdami įspūdį per ilgus ilgus metus", kad lenkų kantrybė neišsemiama.

B.Komorowskio, D.Tusko ir R.Kuzniaro pastabos yra gerokai švelnesnės negu kovinga užsienio reikalų ministro Radeko Sikorskio retorika. Vis dėlto jos kelia nerimą dėl dviejų priežasčių. Pirma, akivaizdu, jog Lenkija manė, kad Lietuva nusileis ir kad darbo grupė pritars Švietimo įstatymo pokyčiams. Lenkai net neįsivaizdavo, jog Lietuva gebės atlaikyti spaudimą. Antra, beveik nesuprantama, kaip Lenkijos valdžia gali nuoširdžiai manyti, kad Švietimo įstatymas sukelia pavojų esminėms lenkų tautinės mažumos teisėms, būtent - teisėms į tapatybę, kultūrą bei švietimą savo kalba. Visi lyginamieji tyrimai rodo, jog Lietuvos lenkai turi tiek pat, jei ne daugiau, teisių kaip ir kitos ES tautinės mažumos. Kažkas negerai, kai atsisakoma pripažinti akivaizdžius faktus ir kai manoma, kad mažesnė valstybė turi pasiduoti didesnės kaimynės spaudimui. Toks lenkų mentalitetas nieko gero Lietuvai nežada.

Nenoriu perdėm juodai piešti padėties. Per Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos prezidentų susitikimą, vykusį penktadienį Taline, B.Komorowskis pasakė, kad Lenkijai yra svarbūs transporto ir energetikos infrastruktūros projektai Baltijos kraštuose. Negalime užmiršti, jog Lenkija yra geografiniai Lietuvos vartai į Europą - ilgainiui abi valstybes jungs elektros tiltai, geležinkelis "Rail Baltica", autostrada "Via Baltica". Lenkija veikiausiai dalyvaus naujos atominės elektrinės statybose, lietuviai plūsta į Lenkiją apsipirkti. Tikiu, jog tai nepasikeis.

Tačiau reikia atsisakyti kai kurių iliuzijų. Lenkija nėra ir nebus strateginė partnerė - ji tiesiog per didelė ir turi per daug kitų interesų. Lenkija neatvers mums kelio į Vidurio Europą ir neužtikrins didesnio vaidmens tame regione. Prezidentų Aleksanderio Kwasniewskio ir Valdo Adamkaus kelionė į Kijevą per Oranžinę revoliuciją buvo vienkartinis, nepakartotinas įvykis. Lenkija perdėm linkusi laikyti Lietuvą "jaunesniu" broliu, kuris privalo tinkamai gerbti "vyresnį" brolį.

Lietuva turėtų labiau susieti savo likimą su Baltijos ir Skandinavijos šalimis. Tai reikalaus nemažai darbo. Antai penktadienį Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis pareiškė, jog Ryga nepritars ES siūlymui dėl sinchroninio Baltijos valstybių prisijungimo prie Vakarų Europos elektros tinklų, kol nebus nustatytas jo finansinis ir techninis poveikis. Vieni nuogąstauja, kad tai rodo milžinišką Rusijos įtaką Latvijoje, kiti mano, kad Latvija nusileis, kai Estija ir Lietuva įsipareigos Rygoje statyti regioninį Baltijos šalių suskystintų gamtinių dujų terminalą.

Nebus lengva rasti priimtiną kompromisą. Tokioms užduotims Lietuva turėtų skirti pagrindines savo jėgas ir kantriai laukti, kol Lenkija įsisąmonins, kad abi valstybės yra lygiavertės.

2011.12.05 d.