…Zaszedł bowiem podczas ostatniej wojny ciekawy paradoks historyczny na terenie Wschodniej Europy. Od Petsamo po Morze Czarne, wszystko co było demokratyczne z pochodzenia, a więc narody chłopskie jak Białorusini, Ukraińcy oraz te państwa, które zdobyły sobie niezależność niejako „rękami czarnymi od pługa”, Finlandia, Estonia, Łotwa, Litwa, uznały za wroga nr 1 - Związek Sowiecki. W jednolitym łańcuchu; jedynie „szlachecka” Polska i „kapitalistyczne” Czechy za wroga nr 1 uznały Trzecią Rzeszę, a z Sowietami zawarły przymierze. Józef Mackiewicz. O pewnej, ostatniej próbie i o zastrzelonym Bubnickim. Kultura, 1954

 Iskier (Kibirkštis) redakcijos prašomas – rašau keletą žodžių. Suprantama nenoriu ir negaliu lenkų jaunimui mūsų krašte primesti mano požiūrio į lenkų visuomenę Lietuvoje ir į poziciją, kurią jis, mano nuomone turėtų užimti ir tokios pozicijos užėmimas, ypač lenkų jaunimo, laikau pareiga ir taisykle. Gerai suprantu, kad tais sunkiais klausimais, kuriais mano nuomone senoji karta nepajėgė, jaunimui taip pat yra sunku iš karto susiorientuoti, be to, be vyresnių nuorodų, geresnis gali būti savas jaunimo instinktas ir savarankiškas klausimo permąstymas. Todėl nenoriu ir pats tų nuorodų duoti, kurios gali būti nepriimtos: noriu tik išreikšti savo mintį ir požiūrį į kurį telpa visa mano praeitis, protinis darbas ir daugelio metų jausmai. Tai yra mano subjektyvi tiesa, kurią perteikiau rašydamas savo knyga „Litwa“, Vilniuje karo metu veikdamas aktyviai ne politikoje, bet I Legionų brigados gretose ir užimdamas dabartinę savo padėtį Nepriklausomoje Lietuvoje.

Visų pirmą ryžtingai atmetu požiūrį į Lietuvos lenkus, kaip „Lenkų tautos atskilusią dalį gyvenančia Lietuvoje“.

Ta teorija, kuri kildinama iš kažkokių lenkų persikėlelių ir karo belaisvių, apsigyvenusių arba apgyvendintų Lietuvos žemėse, man atrodo iš esmės yra klaidinga arba mažų mažiausiai istoriškai labai netiksli, be to valstybės visuomenėje ši teorija yra mus degraduojanti, nes iš valstybės bendrapiliečių daro mus kolonistais ir politinėse išvadose skriaudžia mus.

Tai kad įvairiais laikais galėjo būti daug apgyvendintų Lietuvos žemėse, ir kad galėjo kažkur būti atskiri lenkų naujakuriai – tai yra įmanoma, bet kad tai dabartiniai Lietuvos lenkai yra jų palikuonys ir kad buvo jie apgyvendinami ten kur dabar yra didžiausios lenkų salos arba kalbinės salos – tam jokių įrodymų ir argumentų nėra. Tarp tų tolimų lenkų palikuonių šiandien gali būti gryniausi lietuviai ir didžiausi lenkų priešai, o vėlgi Lietuvos lenkai, neatmetant visų nacionalistinų ir prieštaraujančių viskam kas yra lietuvišką, gali būti, kad jų protėviai yra gryniausio kraujo lietuviai. Tautinių rasių teorija, kurios šiandien negalima pritaikyti jokiai Europos tautai, kadangi visos tautos, rasine prasme yra maišytos, nors pačios rasės kaip tokios, atskirose tautybėse nelabai ir išliko – taigi to neįmanoma pritaikyti tautoms, kurios per amžius gyveno kaimynystėje, kurios nekildinamos iš skirtingų rasių ir kurias nors ir skyrė kalba, bet jungė bendra religija, bendros teisės, bendra profesija ir gyvenimo būdas, bendri poreikiai ir padėtis visuomeninėje hierarchijoje.

Be to ši teorija pražiūrėjo istorinį faktą, kuris yra kultūrinio (psichinio) polonizavimo procesas, ypač politinio elito, miestų ir atitinkamų žmonių centrų, ypač kresų (pakraščių), kas apima visą rytinę etninę Lietuvą ir miestų spindulių ir vietovių kur yra didesnė lenkų įtaka.

Šio polonizacijos proceso, kuris plėstis pradėjo po Liublino unijos ir ypač XVIII ir XIX amžiuose, neįmanoma nuneigti. Palietė jis ne tiek lenkų belaisvių palikuonis, bet labiausiai lietuviškas gimines, kaimus ir parapijas, kurios iki šiol išlaiko grynai lietuviškas pavardes ir pavadinimus. Šis polonizacijos procesas, kuris įsigalėjo atitinkamoms politinėms sąlygoms po Liublino unijos, palietė ne tik senąsias lietuviškas ar baltarusiškas gimines, bet ir inflantų-vokiečių kilmės gimines, kaip pvz. giminė kuriai priklausau ir aš, kas visiškai nereiškia, kad tos giminės yra kildinamos iš lenkų naujakurių ar belaisvių. Galiausiai ir pati šių žmonių lenkų kalba, kurie laiko save lenkais, liudija apie charakterį, kuris nėra importuotas iš Pavyslio ar Vartos, bet kildinamas iš nuo Nemuno ir Neries, savo konstrukcija kaip dvyniai panaši į lietuvišką ar baltarusišką kalbą. Nebūtų perdėtas tvirtinimas, kad iš lenko-“tuteišiškos“ kaimiečių šnektos, kurie kartais nei žodžio lietuviškai nesupranta, galima mokintis lietuvių sakinio konstrukcijos taisyklių, daug tikslesnių nei tų, kuriuos girdime visuotinai iš lupų labiausiai nacionalistiškai nusistačiusių inteligentų arba lietuvių „šaulių“. Pats tai nekartą patyriau būdamas teisėju ir klausydamas liudininkus. Ir tai liečia ne tik žmones kažkur iš Krekenavos apylinkių, bet ir žmonių iš Lydos, Ašmenos ar Vilniaus pavieto.

Visuotinai yra žinomi daugybė faktų, kur tėvai ir seneliai kaime tarpusavyje kalba arba moka kalbėti lietuviškai, tuo tarpu jų vaikai ar anūkai lietuviškai nebekalba arba nebemoka. Kresuose (pakraščiuose) etninės rytų Lietuvos, kalbiškai maišytose Vilniaus, Ašmenos, Lidos pavieto salose tai yra labai dažnai sutinkamas faktas. Argi ir tie lietuvių sūnūs ir anūkai gali būti kildinami iš „belaisvių ir naujakurių“ ir yra „atskilusia lenkų tautos dalimi“?

Taigi, jei ir galima mūsų atžvilgiu, Lietuvos lenkų, kalbėti apie kažkokią atskilusią dalį, apie „atskilimą“ nuo kažko ar ko nors, tai istorinis tikslumas reikalauja patvirtinimo, kad „atskilome“ ne nuo Lenkų Tautos ir atėjome Lietuvos Žemę, bet sudarome „atskilusią vietinės krašto visuomenę“, kuri šiandien yra lenkiška. Esame ne importuota egzotinė prekė, bet betarpiškai sukurtas pačiame krašte istorinės evoliucijos, dėl atitinkamų praeities politinių aplinkybių sukurtas produktas.

Polonizacijos procesas, kuris vyko neperseniausioje praeityje, apimdamas atitinkamas vietoves ir atitinkamus visuomenės sluoksnius, ne visur buvo tolygus ir nevisus palietė vienodai ir tuo pačiu laiku. Tame pačiame visuomenės sluoksnyje, pvz. rytinėje ir vidurinėje krašto dalyje buvo stipresnis nei vakarinėje ir šiaurės-vakarinėje dalyje, kur seni pra-šeimyniniai veiksniai išsilaikė ilgiau ir pasireiškė smarkiausiai tų ponų ir bajorų dalyvavimų lietuvių tautos atgimimo procese.

Be to polonizacijos proceso veiksniai turėjo tam tikru laipsniu pereiti per visuomenės interesų prizmę, todėl tautinis lietuvių atgimimas, kai pradėjo tapti masiniu ir kai tam tikru raidos momentu pradėjo įgyti daugiau valstietinės liaudies judėjimo bruožų, įvyko visuomenės skylimas – atstumti tapo anksčiau labai lietuviški pradai; bajorijos elementai, pagilinant per tai juose gilėjantį polonizacijos procesą. Toliau, matome kad jauname lietuvių valstybingume pastebimas atvirkštinis procesas – lituanizaciją atitinkamų krašto lenkiškų elementų.

Prieš lietuvių atgimimo judėjimo išsikristalizavimą – iki kelių XIX a. dešimtmečių – krašto visuomenės skilimas į dvi sroves arba grupes – lietuvišką ir lenkišką – buvo mažai pastebimas; krašto reikalų vairas – ypač iki 1863 m. - buvo tų lietuviškų pradų elementų rankose, kurie sulenkėjo ir kurie savo veiksmuose, inicijavo visuomeninius procesus, veikė ir kalbėjo krašto vardu, kaip visuomenės vedliai: bet taip pat jų mintyse niekada nekildavo kolonistų tezė; tezė „lenkų atskilusios dalies, gyvenančios Lietuvoje“, kuri juos išstumia iš krašto piliečių gretų, kaip jų betarpinės Tėvynės. Nustebtų jie labai, jei kas nors pradėtų kalbėti, kad jie nėra krašto autochtonai, bet ateivių palikuonys ir svetimos visuomenės atskilusi dalis, kuriuos su kraštu jungia vienintelis „apsigyvenimo“ faktas.

Ši tezė, „atskilusios lenkų visuomenės dalies“ tezė, „apsigyvenusios“ Lietuvoje, jei jos negalima, mano nuomone tiksliai pritaikyti Lietuvos lenkams tose ribose, kuriose Lietuvos nepriklausomybe yra realizuojama – tai tuo labiau jos negalima pritaikyti Lietuvos daliai, kuri apima didelę Vilnijos žemę. Lietuvos lenkų elementas ten yra per daug masinis ir lygiagretus kitiems, kad galėtų pasitenkinti ne etnine krašto žmonių padėtimi, o atvykusia svetimos visuomenės atskilusia dalimi, gyvenančia tam tikro krašto teritorijoje.

Ši tezė, kaip ir kiekviena, turi savo logines ir politines pasekmes. Tie kurie ją priima, turi logiškai mastant atsisakyti krašto bendrapiliečių rolės, krašto ateities bendrakūrėjų rolės ir turi susitaikyti su tokiu neigiamu jų vietinės visuomenės traktavimu, kuri krašto likimu nesirūpina. Ar galime traktuoti save ir tapti lygiais su Amerikos lenkais ar lietuviais ar gyvenančiais kažkur Sibire ar dar kažkur, kurie nors ir lojaliai atlieka savo pareigas valstybės atžvilgiu, visgi turi akis nukreiptas į išorę ir galvoja kaip grįžti į Tėvyne su uždirbtais pinigais arba kaip padėti Tėvynei. Tokia yra kolonistų psichologija, kuriuos su gyvenama valstybe jungia tik aplinkybinis „apsigyvenimo“ faktas. Ir tenka pripažinti, kad minėtos tezės skleidimas jau pradėjo duoti rezultatus ir daugybė tų naujai iškeptų kolonistų išvyko arba išvyksta iš krašto į Lenkiją: kaip kolonistai jie yra logiškai nuoseklūs. Kolonistai kitos psichologijos turėti negali, bet dėl to jie išlipa iš krašto vežimo ir tampa mums svetimi, prarasdami organinį ryšį su „gyvenamu“ kraštu.

Ar tai yra istorinis ir ar tai turi būti masinė Lietuvos lenkų nuostata? Man atrodo, kad tai būtų pabaigos pradžia: vienos dalies išemigravimu ir kitos dalies lituanizavimu. Tokiame kelyje esame ir tos tezės populiarinimas tą kelią populiarina. Gal kai kam atrodo, kad taip ir geriau – pats nežinau. Gal esu tik vienas iš Mohikanų, kurie savo mirtimi nusineša ir Lietuvos lenkų senąją psichologiją, kurie būtent čia, o ne kažkur kitur jautėsi ir jaučiasi pas save namuose, savo Tėvynėje, neprarasdami savo psichinio-kultūrinio tapatumo, darančio juos psichiškai atskiru – nei grynai lenkišku, nei grynai lietuvišku, bet jungiančiu šias dvi tapatybes, nesusiliedamas su vienos ar kitos pusės nacionalizmo aplinka, nekrypstančiu anei į vieną anei į kitą pusę. Gal! O gal nežūsime, gal mūsų psichinis tipas atgims. Esame arba Mohikanai, arba naujas rytojus, kuris duos susivienijimą ir harmoniją.

Man mano ryšys su Lietuva yra gilus, siekiantis mano pačios psichikos šaknis, ne tik kad nesiduodantis apimti vien fizinio „apsigyvenimo“ fakto, kaip galėčiau gyventi kažkur Sibire arba Portugalijoje, bet neturėčiau su tuo faktu jokio ryšio. Jeigu gyvenčiau bet kur – tai mano santykis su Lietuva liktų tas pats. Patyriau tai gyvendamas Rusijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje. Ir štai esu Lietuvoje ir jokia audra, jokie įvykiai manęs iš čia neišstums, net jei fiziškai būčiau nuo čia atplėštas. Kelrodžiu ir teisybe mano visuomeniniuose veiksmuose ir jausmuose yra šio krašto poreikiai, o ne kito. Čia yra centras visų mano liūdesių ir dirgiklių, jo visuomeninėje santvarkoje, jo vidinių jėgų ir vystimosi veiksnių pusiausvyroje ir rodosi randu nuorodas vienoms ar kitos orientacijoms, kai kalba eina apie sprendimų priėmimą. Iš šitos nuostatos ir pats tautinis lietuvių atgimimas, kaip krašto visuomenės evoliucijos pasekmė, man nėra kažkoks stebėjimų reiškinys, bet mano reikalas, mano krašto reikalas, mano Tėvynės reikalas, kuris man rūpi ir kuriame aš turiu ką pasakyti ir ką nuveikti.

Taip pat, jeigu neteisinga yra tezė apie „atskilusią lenkų tautos dalį, gyvenančią Lietuvoje“, kuri veda mus link dezertyravimo iš krašto, o kitus pasmerkianti visiškai lituanizacijai arba kolonistų padėčiai, tai taip pat man atrodo klaidinga, pasekmėmis visiškai analogiška pirmajai, nors visiškai priešinga iš pagrindų yra antroji tezė, kuri Lietuvos lenkus traktuoja kaip „lietuvius kalbančius lenkiškai“ ir taip mus apibrėžia. Ši tezė, kaip ir pirmoji, turi karštų pasekėjų tarp Lietuvos lenkų, o tiksliau kalbant tie kurie lituanizuojasi. Ir nereikia manyti, kad tai tik karjeristai. Turėjo ji savo gerbėjų jau tada, kai Lietuva buvo Rusijos priespaudoje ir kai lietuvio tautybė ne tik jokių titulų karjerai neteikė, bet priešingai kelią ten užkirsdavo. Tezė ši ištirpdo mus skirtingoje lietuviškoje terpėje, nieko mumyse psichiškai skirtingo nepaliekant. Jei jai ir nieko negalima prikišti kai kalba eina apie labai šviežiai sulenkėjusius, kurie lietuvių atgimimo šviesoje natūraliu keliu grįžta į savo tikrąją natūrą, kuri juose yra dar visiškai gyva, tai kalbant bendrai apie Lietuvos lenkus ji yra mano nuomone netiksli. Kaip, mano nuomone, mūsų santykis su Lietuva nesibaigia „apsigyvenimo“ faktu, tokiu kaip apsigyvenimu kažkur Amerikoje arba Prancūzijoje, nes yra be jokios abejonės gilesnis, taip ir mūsų santykis su Lenkija ir jos kultūra nesibaigia tik „lenkiško kalbėjimo“ technika, kaip galima kalbėti ir net rašyti prancūziškai, lotyniškai arba tarptautine „esperanto“ kalba.

Žinoma, kad ne kalbos technika, bet kažkas gilesnio ir esmingesnio galėjo mane paveikti didžiojo karo metu dalyvauti legionuose betarpinėje kovoje prieš Rusiją po Lenkijos nepriklausomybės ženklu. Be abejonės tarp motyvų, kurie mane vedė, buvo ir tas kad Lenkijos nepriklausomybės iškovojimas atveria kelią į nepriklausomybę ir kitiems Rusijos teritorijos vakariniams pakraščiams, t.y. ir Lietuvai, ir Latvijai ir kad be Lenkijos nepriklausomybės negali egzistuoti nepriklausoma Lietuva, Latvija ir t.t. bet buvo ir kažkas daugiau. Žinoma nebuvo many nė minties kovoti Lenkijos pusėje prieš Lietuvą arba užiminėti Lietuvoje Vilnių Lenkijos naudai, bet Didžiojo Karo metu tie nelaimingi faktai, kurie nutiko tarp Lenkijos ir Lietuvos 1920 m. nebuvo galima numatyti, kai lemiančiu veiksniu buvo nepriklausomybė prieš okupantą, kuris tuo metu buvo bendras.

„Lietuvių kalbančių lenkiškai“ tezė, neapimanti visos mūsų esybės, kaip ir tezė apie „atskilusią Lenkijos tautos dalį“ ir paremta tik vieninteliu kalbos faktu, kaip anoji paremta „apsigyvenimo“ faktu, yra per ankšta, kad sutalpintu mus savyje. Viena jų tinka tiems, kurie evoliucionuoja išskridimo link ir kolonisto psichologijos, palikdama kitus lituanizacijai, kita tinka tiems, kurie evoliuconuoja link pilno ištirpimo šakninėje lietuvių terpėje, palikdama kitus išskridimui į Varšuvą. Nei viena iš jų neduoda Lietuvos lenkų sintezės, kaip savito psichinio tipo.

Toks yra mano santykis į abi šias tezes, kurios mus šiandien sudvejino ir kurios abi nėra mano.

1933 m.

 

Mykolas Romeris (1880 – 1945), teisininkas, publicistas, lenkų-lietuvių politikas, I brigados karys. 1927 m. ir vėliau 1933 m. Kauno universiteto rektorius, o 1940 m. Lietuvių universiteto perkelto į Vilnių rektorius. Šis išspausdintas straipsnis buvo patalpintas 1933 m. Lenkų studentų Kaune žurnale, redaguotame Česlavo Mackievičiaus (nieko bendro su Juzefu ir Stanislovu Mackievičiu).

Zeszyty Historyczne, Nr 106. Rok 1993, Paryż.

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com