…Jestem za ścisłością, gdyż wydaje mi się, że jedynie prawda jest ciekawa. Ale jednocześnie prawda jest z reguły bardziej bogata i wielostronna, i barwna, niż wykoncypowane jej przeróbki. Józef Mackiewicz

Eidama 89-uosius metus, liepos 26 dieną, anapilin iškeliavo iškili visuomenės veikėja, žurnalistė, redaktorė, rašytoja, senoji vilnietė Birutė Mackonytė (1928–2017).

Kai kuriuose portaluose pasirodžiusiame nekrologe plačiau aprašytas jos kaip rašytojos ir žurnalistės kūrybinis kelias, netgi meilės istorijos. Prieš du metus paprašęs pokalbio, B. Mackonytės ieškojau dėl kito, mažiau aptariamo jos gyvenimo tarpsnio – vaikystės prieškario Vilniuje.

B. Mackonytė buvo vieno aktyviausio prieškario Vilniaus lietuvių bendruomenės veikėjo ir rašytojo Rapolo Mackonio dukra. Dėl silpstančios sveikatos ilga serija pokalbių buvo trumpi, fragmentiški, tačiau kartu gyvi ir nuoširdūs. Pokalbiai nutrūko, nes neapleido jausmas, kad savąja tema varginu, trukdau ir verčiau to nedaryti. Šiandien neapleidžia kaltės jausmas tiek dėl to, tiek ir kad sukauptų pašnekesių nepaverčiau publikacija anksčiau, rašytojai dar gyvai esant. Guodžia nuvalkioti žodžiai, kad vėliau geriau negu niekad. Tebus šis pokalbis atsiprašymas išėjusiajai ir vaizdingas priminimas apie ją gyviesiems. – Štai seselės slaugos ligoninėje manęs klausinėja, kaip ten buvo Vilniuje, kai karas prasidėjo, – pasakojimą neklausta pradeda Birutė Mackonytė. – Paprastai buvo. 1939 metais užėjo sovietai, nes Lenkiją puolė nacistinė Vokietija, bet ji juk jau slapta pasidalinta su sovietais buvo. Tai tie ramiausiai atėjo ir šitą Lenkijos dalį, su visu okupuotu Vilniumi, pasiėmė. Tiksliai atsimenu, tai buvo 1939 metų rugsėjo 17 dieną. Atėjo, viską užėmė, pradėjo plėšti bibliotekas, kitus pastatus. Įsisiautėjo chaosas. Atidavė Vilnių ir dalį krašto, bet okupavo visą Lietuvą. Dar po metų, 1941-aisiais atėjo vokiečiai. Daug lietuvių naiviai tikėjo, kad vokiečiai leis atkurti nepriklausomybę. Tėvas knygose apie tai labai daug rašo.

– Išleidote nemažai tėvo raštų.

– Leido daugiau mano sūnus. Tuoj po atgimimo jis išleido nedideles plonas knygutes su tėvo prisiminimais apie Vilnių: „Iš kavinės į kavinę“, „Dvylika Vilniaus kunigų“. Vėliau Rašytojų sąjunga išleido didesnius tėvo prisiminimus: „Senoji vilniečių karta“ ir „Amžiaus liudininko užrašai“. Tikriausiai beveik viską, ką kalbėsime, būtų galima jose surasti. Kas domisi senąja Vilniaus istorija, tiesiog privalo šias dvi knygas perskaityti. Tėvas parašė ir daug grožinių kūrinių, bet juos leido tarpukariu, o atkūrus nepriklausomybę jie iki šiol laukia perleidimo.

– Gyvenome ten, kur susiduria Didžioji ir Pilies gatvės, tame pačiame name, kur dabar yra Šlapelių muziejus. Mūsų miesčioniškoje svetainėje kabojo du portretai: Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos. Turint galvoje, kad gyvenome lenkų okupacijoje, apie šeimos prioritetus ir pažiūras tuo viskas ir pasakyta. Žinojau, kas jie tokie ir kas yra Lietuva. Tame bute gyvenome, kai buvau dar visai maža. Tikriausiai ryškiausias atsiminimas, kai su sese užsirakinome bute ir negalėjome atsirakinti, o niekas negalėjo įeiti. Visi lakstė, kilo triukšmas, viskas per mus (juokiasi).

– Aktorė Barbora Abramavičiūtė-Kaniavienė apie jūsų gimtąjį kiemą viename interviu sakė: „esu senamiesčio vaikas, išaugusi ant grindinio. Prie mūsų namo nebuvo nei žolės, nei medžių. Didžiulis pereinamas kiemas“.

– Taip, tai apie tą patį kiemą. Jos tėvas Abramavičius buvo istorikas. Atsimenu mūsų įspūdingą kiemą. Kur baigiasi Šlapelių namai, būdavo ilgas tamsus koridorius. Jis buvo pereinamas: galėjai įeiti iš Pilies gatvės ir išeiti į mūsų kiemą. Kieme gyveno tiek daug lietuvių, kad ir suskaičiuot būtų sunku, Viktoras Čečėta ir kiti žinomi žmonės. Dabar tas praėjimas, kiek žinau, neilgam atidaromas, bet prieš kokius 10 metų dar buvo galima ten patekti, ilgą laiką netoliese buvo viskio baras. Iš kitos pusės į tą kiemą buvo ir vis dar galima patekti iš Rusų gatvės pusės. 1934–35 metais tėvas pastatė namą Žvėryne ir ten persikraustėme. Lietuva įvairiai stengėsi padėti okupuotame Vilniuje gyvenantiems ir su sunkumais susiduriantiems lietuviams. Buvo net skirtos lėšos, kad lietuviai galėtų pasistatyti namus. Būtent mano tėvui pavyko pasinaudoti tuo šaltiniu perkant sklypą ir statant namus. Ta programa buvo stipriai užslaptinta, pinigai ėjo per Laikinojo lietuvių komiteto pirmininką Konstantiną Stašį. Kad ir kur gyvenome, Vilnius visada man buvo labai mielas miestas, gimtasis miestas.

– Galėtumėte išskirti kokį ryškiausią vaizdą iš jūsų vaikystės Vilniaus?

– Tų vaizdų labai daug, o vieną išskirti labai sunku. Galbūt šiandien įdomesnis prisiminti yra kitoje Neries pusėje, anapus pontoninio tilto [dabartinėje Sporto gatvėje] stovėjęs Adomo Mickevičiaus medinis paminklas, tiksliau, maketas. Vadintas Pranašu, pastatytas dar prieš man gimstant. Buvo kaip ir laikinas, bet stovėjo ilgą laiką, bent iki karo tai tikrai [demontuotas 1939 metais]. Nežinau, kokio jis iš tiesų buvo dydžio, bet nepaprastai ryškus įspūdis, koks tas paminklas buvo didelis ir baisus [maketas iš tiesų buvo apie 12 metrų aukščio]. Žmogaus atvaizdas jame buvo keistai iškreiptas, bauginantis, be to, pats medis buvo toks tamsus. Visas sukaltas, susagstytas iš tokių pilkų lentų. Vadinau jį „baubas“, „stovyla“. Iš tolo tą paminklą lenkdavau ir bijodavau į jį pažvelgti, o suaugusieji iš jo juokdavosi. Bet vis tiek visą lenkmetį stovėjo. Vilnius buvo visiškai kitas miestas nei šiandien. Buvo labai mažai automobilių, visai kitokios gatvės, pastatai. Visur važinėjo vežikai su arklių traukiamom karietom. Kitas pasaulis.

– Mackonio pavardė daug kam siejasi su senojo Vilniaus kavinėmis ir jo knygute „Iš kavinės į kavinę“. Ar kavinių kultūra buvo tik suaugusiųjų reikalai, ar pati joje sudalyvavote?

– Ne, ne vien suaugusiųjų. Mano buvimas kavinėse gana ryškus prisiminimuose. Žinomiausia kavinė, žinoma, lenkmečiu buvo Sebastiano Rudnickio. Taip ir vadinosi, „Pas Rudnickį“. Dauguma jaunesnių žmonių ją atsimena iš sovietmečio jau kaip literatų kavinę, o vėliau ta vieta tapo Sąjūdžio būstine. Čia buvo ir pirmoji lietuviška kavinė „Birutė“, įkurta dar miestą valdant lietuviams ir iškart sulaukusi populiarumo. Valdžios ir pavadinimai keitėsi, bet kavinė išliko kultūrinio gyvenimo, bohemos centras, ypač žurnalistų ir kitų plunksnos žmonių susibūrimo vieta. Žinau, kad dabar ten „amerikietiški viščiukai“ [KFC greito maisto restoranas]. Visi, kas žino vietos istoriją, mano, kad tai yra nerėgėtas jos atminties išniekinimas. Iš pradžių beveik visi gyvi ankstesnės tos vietos kultūros veikėjai pyko ir negalėjo susitaikyti, bet aišku apsiprato ir dabar taip jau yra... Aš pati ilgai mokiausi tų trijų raidžių „viščiukų“ pavadinime. Kaip tik toje kavinėje pirmąkart aplankiau tėvą kavinėje. Iškalbinga pati formuluotė, tiesa? (šypsosi) Tėvas tiek laiko leido kavinėse, kad ten jį galėjai lankyti. Užėjau pas jį eidama iš čiuožyklos. Lyg į kokią ypatingą erdvę įžengus. Kavinėje ir gėrė kavą, ne alkoholį. Aš, kaip vaikas, ten mėgau ledus. Bet vestis vaikus į kavines nebuvo įprasta ir nebuvo dažnai daroma. Tokių kaip dabar pristeigta kavinių su erdve mažiesiems, tada dar nesugalvota. Kavinės buvo ne vaikams.

– O kas buvo vaikams?

– Bent mano aplinkos vaikai labai mėgo tokią vietą Žvėryne, kur yra trys į vieną sulipdyti namai. Ten gyvena vertėjas ir poetas Antanas Gailius, buvęs „Veido“ redaktorius Liudvikas Gadeikis ir dar vienas, pamiršau pavardę. Tie trys sulipdyti namai stovi ne taip seniai, keliasdešimt metų. Prieš tai ten buvo tikras sąvartynas, į kurį atveždavo ne tik mažo gabarito atliekas, bet ir senovinių daiktų, įrankių, indų. Mums, Žvėryno vaikams, ten buvo tikra lobių sala. Taip ir vadinom tą vietą: lobių sala. Tik lenkiškai, kiek kitaip skambėjo, aš pagal prasmę išverčiu. Ir dabar ten dar turėtų matytis likutis senos mūrinės sienos iš tų sąvartyno laikų.

– Rapolo Mackonio atsiminimuose minima, kad dar gyvenant Pilies gatvėje bute vyko kratos, o jis pats buvo sulaikytas už veikimą lietuvių bendruomenėje. Pamenate tokius dalykus?

– Žinoma. Policija įsiverždavo, buvo rengiamos kratos. Nėra ko labai sureikšminti. Tas pats buvo daroma ir pas kitus aktyvesnius vilniečius lietuvius. Tėvą suimdavo, po savaitės ar dviejų jis grįždavo. Negaliu pasakyti, kad mane kaip vaiką tie suėmimai labai prigąsdino. Užeidavo, peržiūrėdavo knygas, suprask, surinkdavo įkalčius, ir išsivesdavo tėvą. Paskui būdavo teismas, bausmė. Savotiška rutina.

– Vaivados Liudviko Bocianskio metais (nuo 1936-ųjų) cenzūra suaktyvėjo?

– Tuo metu vaikas būdama nieko nejaučiau ir nesidomėjau, bet vėliau žvelgiant atgal matyti, kad iš tiesų tendencija buvo. Lietuvių spaudos leidinių redakcijas ir „Ryto“ mokyklas persekiojo visada, bet tik 1937 metais pirmąkart padarytos kratos Lietuvių mokslo draugijoje, Lietuvių ūkio draugijoje. Visa nepolitizuotose vietose. Uždaryta Lietuvių mokytojų sąjunga, konfiskuota ilgai rengta Juozo Maceikos knyga „Vilnius ir jo apylinkės“. Lapkritį uždaryta ir Lietuvių labdarybės draugija, išlaikiusi moksleivių ir studentų bendrabučius. Suimtas lietuvių laikinojo komiteto pirmininkas Konstantinas Stašys, lenkų laikraščiai rašė, kad „už lenkų tautos įžeidimą“. Kai K. Stašio bute konfiskavo baldus ir kitą turtą, o jį patį pasodino į Lukiškes, paaiškėjo, kad tas „lenkų tautos įžeidimas“ buvęs pats lietuvių memorialas Lenkijos prezidentui (šypsosi). Persekiojamųjų skundai žeidžia. Visi pasirašiusieji, tarp jų ir tėvas, tada gavo baudas arba arešto parų.

– Visuomenė palaikė tokį elgesį?

–Sunku pasakyti, ką galvojo visuomenė. Žinau, kad po 1938 metų Lenkijos ultimatumo buvo labai daug priešiškumo, demonstracijos, skanduotės, šūkiai žygiuoti į Kauną, mušti lietuvius. Tuo laiku tikrai nebuvo jauku gatvėse. Žmones lengva sukurstyti, lygiai taip jie buvo vėliau sukurstyti ir prieš čekų tautą, kurios žemes pati Lenkija tais metais atplėšė. Bet Lietuvos priimtas ultimatumas aistras nuramino. O iki tol, regis, su dauguma lenkų kasdieniame gyvenime įtampų nebuvo, bent kaip vaikai to nejautėme. Pagrindinė įtampa lietuviams buvo su okupacinio režimo atstovais, su valdžios įstaigomis. Kai kurie lenkai spaudoje ar net teismuose lietuvių stodavo ginti. Tėvas daug rašė apie lenkų teisininkus Tadą Vrublevskį ir kitus, ne kartą gynusius lietuvius nuo politizuotų bylų teismuose. Vrublevskis priklausė krajovcų grupei, Abiejų Tautų Respublikos (ATR) romantikams, kurie, nors palaikydami Lenkijos valdžią Vilniuje, niekada nepritarė represijoms ir moderniam nacionalizmui, siekiančiam asimiliuoti mažumas. Lietuvius su jais visada siejo abipusė pagarba.

– Neseniai [pokalbis vyko 2016 m. pavasarį] išleista vieno paskutiniųjų krajovcų Juzefo Mackevičiaus knyga „Tiesa akių nebado“. Ten galima rasti daug nusivylimo abiejų tautų požiūriu viena į kitą.

– Ooo, garsenybė. Tėvas jį puikiai pažinojo ir bendravo. Skaičiau, kad 1939 metais, dar prieš Vilniaus atgavimą, J. Mackevičius tėvą slapta įspėjęs apie jam už slapyvardžiu rašomus tekstus Lietuvos spaudoje gresiančias represijas. Toje naujoje knygoje apie tėvą jis parašo labai negražiai, kaip apie baisų nacionalistą, tačiau to nereikia sureikšminti. Jie, būdami skirtingų idėjų atstovai, abu karšti patriotai, nuolatos buvo polemiškuose santykiuose. J. Mackevičius daugiau ar mažiau koneveikė visus, kurie buvo netinkami Lenkijos vykdytai politikai. Nors krajovcas, jis galiausiai supratęs, kad su ATR baigta, ypač po Vilniaus atgavimo, pasirinko modernios Lenkijos pusę. Kitaip nei Romeris, Lietuvos ambicijų Vilniuje jis nei suprato, nei palaikė. Autoriaus brolis Stanislavas Mackevičius buvo „Slowo“ redaktorius ir labai aršus lenkų nacionalistas, kaip tada sakėm, endekas. Kur Juzefas ieškojo kompromisų ir susikalbėjimo, ten Stanislavas kirto kirviu. Tačiau Juzefo „Tiesa akių nebado“ parašyta „iš dūšios“. Ją būtinai reikėtų skaityti lenkiškai, nes skaitant lietuvišką vertiną pradingsta jos tikras kvapas. Aš pati turiu asmeninį santykį su ta knyga. Mackevičius parašė jos rankraštį 1942 metais, labai įdomiu laikotarpiu, vėliau ji buvo ilgą laiką prarasta, o ne taip seniai ją surado mano geri pažįstami – Jūratė Burokaitė ir kitas žmogus. Taigi suradus rankraštį, jis buvo duotas ir man perskaityti. Skaičiau beveik kaip šventą raštą, nes skaitydama mačiau viską, visi puslapiai atgijo prieš akis. Be to, pats rašytojas gyveno Vilniuje, viską išjautė, per karą kone slapstėsi paupyje Vilniaus apylinkėse. Be galo išjausta knyga. Prieš kelias savaites [2016 m. balandį] vyko tos knygos aptarimas, kuriame prieita išvada, kad lietuviai niekada nesuprato lenkų, jų svajonių, jų į Vilnių sudėtų emocijų ir lūkesčių. Aišku, negalima pateisinti okupacijos. Bet abipusiai naudinga suprasti, iš kur tas noras. Dabar dėl sveikatos nebespėju sekti politikos ir nebežinau tų visų lenkų reikalavimų, bet vieną žinau aiškiai – lenkai Vilniaus ramybėje niekada nepaliks. Jis jiems per daug brangus, vos ne šventas. Aušros Vartų Marija kiekvieno lenko sąmonėje. Norės Vilniaus, beje, ir baltarusiai, nors jie neturi tiek istorinio pagrindo ir tokio ryšio, kad ir kaip ir jų istorikai formuoja pasakojimą apie LDK kaip baltarusių valstybę.

– Mackevičius tikėjosi, kad Lietuvos valdžia sutaikins vietos lietuvius ir lenkus.

– Taip, tikėjosi ir labai nusivylė, bet tai buvo aišku iš anksto, nes ko jis norėjo, to niekaip negalėjo būti. Lietuvos valdžia ėmėsi iš karto lietuvinti atsikėlėlius valdininkus, reikalauti lietuvių kalbos, davė nedaug laiko mokytis. Lenkai natūraliai pradėjo protestuoti. Kiekviena šalis visą savo gyvenimą tvarko savo kalba. Taip darė Lenkija, taip darė Lietuva. Tai negali patikti visiems, kažkam visada tenka prisitaikyti.

– Papasakokite plačiau apie tėvą.

– Visų pirma tėvas buvo visada užimtas savo reikalais. Tėvas viename iš lagerio man siųstame laiške į klausimą apie savo santykius su mano mama, yra parašęs, kad apysaką „Keistuolis“ parašė apie save ir ji geriausiai atsako į mano klausimą. Savo tekstu jis tarytum teisinosi, kodėl asmeniniam gyvenimui skyrė nedaug dėmesio. Svarbesnė jam buvo visuomeninė veikla. Skaitydama „Keistuolį“ negalėjau neatpažinti tėvo. Juk jį visa aplinka ir laikė keistuoliu, kodėl jis taip susidomėjęs politika, „ta savo politika rūpinasi“, kaip jam sakydavo. Apskritai tėvo kūrinių veikėjai būdavo neįdomūs ir nespalvingi asmeniniame gyvenime, savo asmeniškąja puse. Būdama 14 ar 15 metų skaičiau jo romaną „Sunkus kelias“. Jame taip pat buvo siužeto linija: draugystė su moterimi ir vėliau nutrūkę ryšiai. Vienoje scenoje jie abu suvokia, kad negali būti drauge tame sunkiame kelyje. Pagrindinis veikėjas atsisveikina su savo meile ant Gedimino kalno ir leidžiasi žemyn. Paskutinis sakinys buvo trumpas: „Apačioje monotoniškai ūžė miestas“. Man tas sakinys paliko labai gilų įspūdį. Tas miesto ūžesys buvo tėvo gyvenimas.

– Prieškario vilnietis Antanas Panavas pasakojo, kad mokėsi kartu su jumis pradinėje mokykloje.

– Taip, kartu mokėmės keturiasdešimt pirmoje pradinėje, tuo metu vienintelėje lietuviškoje Vilniuje. Pamokos vyko lietuvių kalba, o lenkų kaip valstybinės kalbos buvo atskiras dalykas su viena pamoka kasdien. Tiesa, dar istorija, geografija buvo lenkiškai. Su kitų tautybių vaikais mokykloje nesusidurdavom, o namuose, kieme sutardavome puikiausiai, žaisdavome kartu. Vienas žaidimas ypač įstrigęs. Vienas vaikas ateina ir sako „Laba diena, pone karaliau“. Viskas vyksta lenkiškai, bet aš sakysiu lietuviškai. „Kur jūs, vaikučiai buvot, ką matėt, ką darėt?“. Ir vaikai pasakoja. Tokie paprasti buvo žaidimai Žvėryno vaikų, dabar net žaidimais nebevadintų tikriausiai. Žaisdavom giraitėje, kur vėliau namą pasistatė trys rašytojai, tarp jų ir skrisdamas oro balionu jaunas tragiškai žuvęs Vaidotas Daunys. Dauguma vaikų aplinkoje buvo lenkiukai, tai ir mes kalbėdavome dažniausiai lenkiškai. Ją sudarė ne klasės, o butai, kurie buvo neapgyvendinti ir palikti mokyklai dirbti. Prieš pamokas nebuvo reikalavimų nei giedoti, nei melstis, nei žegnotis. Drausmės palaikymas priklausė nuo kiekvieno mokytojo. Vieni nesikuklino ir per rankas užduoti, kiti sau jokių bausmių neleido. Mokytojas Bronius Suduikis vaikų, mano žiniomis, niekada nemušė, bet apkalbų tokių teko girdėti. Ypatingai įdomi asmenybė buvo Tamutis – lietuvių karininkas, atvažiavęs į Vilnių mūsų mokykloje gavęs dėstyti lietuvių istorijos pamokas. Aukštas, lieknas, karininko eisenos ir laikysenos. Vaikams darė įspūdį toks mokytojas, visai nepanašus į mokytoją. Ar visi Lietuvoje tokie? (šypsosi) Prasidėjus karui mokinės, tarp jų ir aš, važiuodavome su įvairiais daiktais į Vilniaus apylinkes ir bandydavome išsikeisti knygas, indus, įvairiausius kitus daiktus į lašinius ir kitokį maistą. Gerai atsimenu, kad tada mūsų pagalbos šiame reikale prašydavo ir kai kurie mokytojai. Kas, kaip mes, turėjo giminių kaime ir gaudavo iš jų produktų, šitom praktikom naudojosi mažiau. Kas neturėjo giminių, labiau nuo to priklausė. Apskritai mokytojų asmenybės nebuvo itin įdomios, greičiau sakyčiau, kad pilkos. Vytauto Didžiojo gimnazijos dabartinė direktorė Jūratė Burokaitė yra kažkur suradusi prieškario gimnazijos dienynus. Reikėtų pasistengti tą padaryti ir su mūsų buvusia 41-ąja pradine mokykla.

– Kur ir kokia buvo lietuvių mokykla?

– Vadinamoji keturiasdešimt pirmoji pradinė mokykla buvo tuometėje Pilsudskio gatvėje, dabartinėje Algirdo. Ta gatvė nedaug pasikeitusi, joje yra visa eilė senų namų. Vienas iš jų – mokykla. Į mokyklą eidavome pėsčiomis, iš Žvėryno. Vaikams tas kelias atrodė visai neilgas: iki tilto, per Nerį, prospektu ir po to Sierakausko gatve į Tauro kalną. Kol mes mokėmės, ta mokykla išsaugojo patalpas, kai tuo tarpu Vytauto Didžiojo gimnazija lenkų okupacijos metais daug kartų buvo vejama iš patalpų ir kraustėsi į naujas. Bijau sumeluoti, bet galiausiai ir ją uždarė.

– Visi prieškario Vilniaus lietuviai kaip ypatingą vietą mini Šv. Mikalojaus bažnyčią. Ar jums ji ypatinga?

– Aišku, lietuvių bendruomenei tai buvo išskirtinė vieta. Aš pati joje krikštyta, ten priėjau ir pirmosios komunijos. Nors mūsų šeima į sekmadienines pamaldas eidavo į Švento Jurgio bažnyčią. Labai ją mėgau, labai gaila, kad ji vis dar stovi uždaryta ir apleista. Iš Šv. Jurgio bažnyčios lietuviai po pamaldų eidavo pasisėdėti kavinėje dabartinio Lietuvos banko kieme, ant Gedimino prospekto ir Totorių gatvės dešiniojo kampo. Vėliau persikraustę į Žvėryną lankėmės Žvėryno bažnyčioje, ryškiai atsimenu, kaip ten vaikščiojome į gegužines pamaldas. Žodžiu, prie Mikalojaus parapijos nebuvome prisirišę kaip katalikai, bet visa lietuvybės veikla, šventės, minėjimai ir panašūs dalykai telkėsi ten, o mes dalyvaudavome.

– Skaitėt lietuvišką spaudą?

– Skaičiau vaikišką, nepamenu kieno leistą „Aušrelę“. Tėvas būtent „Aušrelėje“ išspausdino mano pirmą gyvenime parašytą „vaizdelį“. Net nebeatsimenu, apie ką jis buvo, bet pasilikęs gilus įspūdis matant savo spausdintą žodį. Tiesa, su rašymu po to dar ilgai neturėjau nieko bendra. Rašytoja tapau tik kai pradėjau leisti detektyvus. Visi pradėjo vadinti mane rašytoja. Tiesą sakant, visą gyvenimą rašiau dar ir dienoraščius, bet dabar nutariau sudeginti. Politikos juose per mažai, kad būtų vertinga, o asmeninių dalykų nenoriu viešinti. Tad kam jie ir reikalingi. Be to, juose labai daug epizodų su būsimais sąjūdiečiais, su kuriais bendravome tarybiniais metais. Visus juos užrašuose įvardydavau savais vardais: Genzelis – Profesorius, Ozolas – Romas ir taip toliau.

– Grįžkime į vaikystę. Turėjote įsivaizdavimą apie laisvos Lietuvos gyvenimą?

– Kaip vaikas mažai apie tai galvojau. Po Lenkijos ultimatumo 1938 metais atsirado aktyvesni ryšiai su nepriklausoma Lietuva. Mano tėvo brolis, gyvenęs Ukmergėje, pradėjo važinėti į laisvąją Lietuvą su dukromis, teko nuvažiuoti ir man. Tačiau kažkokių ryškių prisiminimų arba mąstymų, koks tas gyvenimas laisvėje, nebuvo. Ne tas amžius, ne tie dalykai rūpėjo.

– Bet Lietuvos kariuomenės įžengimą į Vilnių stebėjote?

– Atsimenu, koks didelis įvykis tai buvo. Mums tai buvo labai sunkios dienos, ne tiek ir šventiškos. Matote, prieš tai Vilnių užėmę sovietai buvo suėmę mano tėvą ir kalino kažkuriame iš Palenkės miestelių. Lietuvos valdžia dėjo pastangas, kad jis būtų išlaisvintas ir tėvas galiausiai sėkmingai grįžo į Vilnių jo grąžinimo Lietuvai išvakarėse. Tik grįžęs, skubiai išleido numerį naujo dienraščio „Vilniaus rytojus“. Tai charakteringa ir daug ką pasako apie tėvą. O man tuo metu buvo 11 metų. Kadangi gyvenome Žvėryne, ir mes ėjome pastovėti, pažiūrėti, pasveikinti. Viskas buvo taip, kaip rodoma dokumentiniuose filmuose: studentės su gėlėmis minioje pasitiko žygiuojančius kareivius. Lietuva į atgautą Vilnių užvežė labai daug maisto produktų.

– Ar buvote Vilniuje nacių okupacijos metais? Teko susidurti su tuo laiku Vilniuje veikusia Armija Krojova?

– Ne. Būtent tą vasarą, kai Krajova šeimininkavo Žvėryne, aš praleidau pas dėdę dailininką Joną Mackonį Ukmergėje. Tėvas buvo vokiečių lageryje. Žinoma, girdėjau pasakojimus tiek apie Žvėryną, tiek apie Pilaitę. Žinau, kad ne vienas lietuvis išvengė sušaudymo tik todėl, kad turėjo išsisaugojęs lenkišką pasą ar kad geri kaimynai paliudydavo, esą tai lenkas. Mažai kas žino, kad daug lietuvių tada buvo nuo karo veiksmų pasitraukę į Pilaitę, kuri tada buvo visiškas užmiestis, kaimo gyvenvietė su senu dvaru. Lenkmečiu gyvenvietė vadinosi Zamečik, nuo žodžio Zamek – pilis. Aš pati tik kadaise susidomėjusi sužinojau, kad ten būta kunigaikštystės laikų pilies. Taigi tą lemtingą vasarą siautėjo Krajova ir Pilaitėje. O apie ją kalbu, nes su Pilaite susijęs man labai tragiškas atsiminimas. Būtent tą vasarą Pilaitėje per bombardavimą žuvo mano mama. 1944 metų liepos 8 dieną aš išvažiavau į Ukmergę, o mama su sese pasitraukė į Pilaitę. Taigi apie mamos netektį sužinojau pavėluotai. Iš Ukmergės tada grįžau pėsčiomis... Mūsų namus Žvėryne radome apverstus ir išvogtus, nes kelias savaites jie buvo palikti tiesiog be priežiūros. Karas išmoko neprisirišti prie daiktų. Ir tikrai, būtent tada aš praradau bet kokį ryšį su daiktais. Jie man iki šiol visi bereikšmiai. Kai dabar matau žiniose tuos milijonus į Europą ateinančių vadinamųjų pabėgėlių, kurie nori ne tik stogo virš galvosir apsaugos, bet ir daiktų, didesnių išmokų, patekti į pačias turtingiausias šalis, aš ne tik negaliu suprasti, kad karą išgyvenęs žmogus taip elgtųsi, bet ir visa savim jaučiu kokią tai grėsmę. Europai tai bus pats didžiausias išmėginimas. Šito pavojaus akivaizdoje lenkų ir lietuvių santykių problemos atrodys tiesiog juokingos, antraeilės. Stebiuosi, kad niekas apie tai atvirai nekalba.

– Galbūt jau pabaigai. Kas jus paskatino rinktis žurnalistiką ir rašymą apskritai? Tėvo įtaka?

– Tam, kad nuėjau į žurnalistiką, buvo labai daug tėvo įtakos, nors tiksliai tuo metu, kai pradėjau reikštis kaip žurnalistė, tėvo šalia nebuvo – tuo metu dar buvo sovietų kalėjime, Sibire. Po to, kai mama žuvo ir mudvi su seserimi likome vienos našlaitės, tiesiog būtinai reikėjo kur nors dirbti ir mane priėmė į „Komjaunimo tiesą“. Mano pirmi žurnalistikos metai ir pirmi rašiniai buvo 1946–47 metais, dar būnant moksleive. Taip pradėjau uždirbti savo pirmuosius rublius. Toks ir kelias į žurnalistiką. O vėliau nuėjau toliau, į vis prestižiškesnes darbovietes. Geriausia, ko gero, buvo dirbti kino studijoje. Sunku persakyti, ką aš perėjau per tuos pirmuosius darbo metus, vos pabaigus vidurinę. Žurnalui „Moteris“ neseniai duodama interviu sakiau, kad tuo metu perbridau purvą. Apie tuos metus parašius išeitų tikras bestseleris, bet ne apie viską galima rašyti. Nesuprantu, kaip tą laikotarpį įveikiau. Įklimpau į klaidas tikriausiai todėl, kad buvau jauna moksleivė, likusi pati sau, be tėvų. Aplinkui ant griuvėsių bandė statyti naują pasaulį... Čia aišku. Bet daug įdomiau, kaip aš visgi sugebėjau pakilti, išbristi. Kažkas visgi mane saugojo. Jokios paslapties, kad jaunystėje labai traukiau vyrus, turėjau to vadinamojo seksualumo. Gal dėl to buvo daugybė meilės istorijų, ir šiandien žinomų ir sėkmingų vyrų, bet visada užteko proto (šypsosi). Visas tas laikotarpis ir tolesnis mano gyvenimas pernai buvo tiek, kiek galima, atvirai ir plačiai aprašytas žurnale „Moteris“, kuriame pati pradirbau labai ilgą laiką.

Jono Staselio nuotrauka

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Zmones/birute-mackonyte-vilnius-buvo-visiskai-kitas-miestas-/248380

© Lietuvos žinios 2017 08 07

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com