…My, Wilnianie…(…) Tuśmy wrośli od wieków, w tę Ziemię Wileńską i nikt jej obrazu z serca nam wyrwać nie jest w stanie. I po największej nawet burzy, ci z nas, co się ostali, zdrowi czy ranni, z okopów, lasu czy piwnic, z zagranicy, czy tylko z domu, wrócimy do swej ziemi i będziemy ją orać. Józef Mackiewicz. Gazeta Codzienna, 1939

2012 m. pabaigoje įvykę Ukrainos parlamento (Rados) rinkimai svarbūs ne tik tuo, jog buvo žengtas dar vienas žingsnis link prezidento V.Janukovyčiaus įtakos šalies politinėje sistemoje konsolidavimo, bet ir tuo, jog į šalies politinę areną įsiveržė naujas veikėjas – nacionalistinė partija „Svoboda“, gavusi daugiau nei 10 proc. balsų. Nors augant šios politinės jėgos populiarumui kai kurie Ukrainos viešosios nuomonės formuotojai bandė primesti jai „Regionų partijos“ projekto etiketę (tikslas – suskaldyti J.Tymošenko „Tėvynės“ elektoratą), akivaizdu, jog šios interpretacijos buvo iš piršto laužtos. „Svoboda“ iškilo kaip anti-oligarchinė jėga ir kaip dalies visuomenės atsakas į dabartinės valdžios priimtus rusų kalbai ir kultūrai palankius sprendimus (pirmiausia, rusų kalbos kaip regioninės kalbos Ukrainoje įteisinimas).

„Svobodos“ atvejis įdomus ir tuo, jog politiniuose Vakarų Europos sluoksniuose ši partija laikoma anti-sistemine ir ksenofobiška. Europos parlamento rezoliucijose Ukrainos politinės partijos dažnai yra raginamos nebendradarbiauti su „Svoboda“, nors būtų daug logiškiau tokią poziciją išreikšti vietinei prorusiškai Komunistų partijai, kurios ginamas ancien regime ne tik atėmė ukrainiečių tautos laisvę, bet ir nusinešė milijonus gyvybių.

„Svobodos“ atsiradimas
Opozicinės partijos „Svoboda“ lyderis Olehas Tiahnibokas po rinkimų rezultatų kalbėjo: „Šiai valdžiai teliko paskutiniai mėnesiai, paskutinės dienos, galbūt paskutinės valandos. Jie elgiasi taip, lyg jaustų agoniją.“ Aštrūs pareiškimai, tarsi vizitinė kortelė, šią partiją lydėjo nuo pat jos įsikūrimo.

1991 metais spalio 13 dieną iš kelių Vakarų Ukrainos nacionalistinių organizacijų, studentinių draugijų, Afganistane tarnavusių veteranų susikūrė Visų Ukrainiečių Sąjunga (nuo 2004 m. – „Svoboda“). Savo kalbose partijos atstovai nevengė griežtų pastabų Ukrainos valdžiai ir jų vykdomai politikai. Savo programoje 1991 metais ši politinė jėga ragino vyriausybę sunaikinti komunistinę nomenklatūrą ir taip dvasiškai gydyti dešimtmečius kentėjusią Ukrainos visuomenę. Taip partija tapo komunistinės ideologijos ir visuomeninių bei politinių judėjimų, kurie palaiko komunizmą, priešininke. 1992 metais ji dalyvavo kovose dėl Ukrainos bažnyčių, tokių kaip Vladimiro-Volyno katedros ir Šventosios Trejybės katedros Lutske, išsaugojimo.

1994 metais įvykę Savivaldybių rinkimai naujai partijai, pirmą kartą dalyvavusiai rinkimuose, atnešė 4 mandatus į Lvovo regiono tarybą bei kelis mandatus į kitų rajonų ir miestų tarybas Vakarų Ukrainoje. Su šūkiu „mes nacionalistai – nepriklausome seniems komunistams ar naujoms demokratijos nomenklatūroms, mes galime žvelgti į pasaulį kitais būdais ir teisingai analizuoti Ukrainos politinius įvykius“, „Svoboda“ neturėjo ko prarasti - ji drąsiai žengė pirmuosius žingsnius politinėje arenoje. Partijos iškilimo garantas buvo Rusijos išorinės grėsmės Ukrainos savarankiškumui suvokimas.

Ideologija ir veikla
„Svobodos“ nariais negali būti ateistai bei buvę komunistų partijos nariai, taip pat ne ukrainiečiai. Partijos lyderių kalbose dažnai pasireikšdavo antisemintiai ir rasistiniai bruožai, tačiau „Svobodos“ šalininkų būrys nuolat augo. Pagrindinis ideologinis šios politinės jėgos ideologinis šaltinis - Ukrainos nacionalistinės organizacijos lyderio Yeroslavo Stetskio knyga „Dvi revoliucijos“. „Svoboda“ lyderiai nuolat teigia, jog jų tikslas sukurti galingą Ukrainos valstybę, paremtą socialiniu ir nacionaliniu teisingumu, šalį, kuri užima teisingą vietą tarp lyderiaujančių Europos valstybių. „Svobodos“ ideologija turi palankias aplinkybes plėstis. Rusija vis dar siekia išlaikyti Ukrainą savo įtakos zonoje, tad prie „Svobodos“ jungiasi daug žmonių, norinčių kovoti už laisvą ir nepriklausomą Ukrainą. Patys partijos lyderiai teigia, jog jie tęsia XX a. ketvirtojo ir penktojo dešimtmečio nacionalistinio sąjūdžio ir to meto Ukrainos nacionalistų lyderio Stepano Banderos politinės veiklos tradicijas. Radikali partijos retorika, aiškios blogio ir gėrio takoskyros nepalieka Ukrianoje nepalieka abejingų. Ši partija iš tokių, kurios neįvertinti negali: arba ją labai mėgsti, arba nekenti.

Prieš 2012 metų Aukščiausios Rados rinkimus Oleho Tiahniboko partija iškėlė pilietybės klausimą. Pasak Tiahniboko, Ukrainai reikalingas toks pat pilietybės įstatymas kaip ir Izraelyje (pilietybė – tik ukrainiečių tautybės gyventojams). Kitas svarbus programinis punktas - siekis „reabilituoti“ kovojusius Vokietijos Vermachto pusėje. Atsižvelgdamas į šiuo aspektus, vokiečių politologas Andresas Umlanda sakė: „Ukrainos nacionalizmas yra dviprasmiškas, nes neatspindi visos Ukrainos politinės tautos. Šis nacionalizmas daugiau yra sutelktas Vakarų Ukrainoje, Galisijos srityje." Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios kitose Ukrainos srityse ši partija turi gerokai mažiau šalininkų.

2012 m. gruodžio pradžioje tiesioginio eterio metu, programoje „Šustar LIVE“, Elena Bandarenka iš Regionų partijos teigė, jog palaikys ir išmokys partiją „Svaboda“ gražių manierų: „Mes jums padėsime, mes padarysime iš jūsų pavyzdingus parlamentarus“. Ukrainos komunistų partijos frakcijos Aukščiausioje Radoje vadovo Piotro Simonenko teigimu, partija „Svoboda“ esanti ne kas kita kaip valdžios („Regionų partijos“) projektas, kuriuo siekiama nuslopinti komunistų aktyvumą, „Svobodos“ partijos atsiradimas ir tikslas - neleisti dirbti komunistų partijai. „Nebalsuokite už oligarchus. Komunistai siūlo alternatyvą, o „Svobodą“ finansuoja atstovai iš Regiono partijos“ – teigė Ukrainos komunistų vadovas. Tačiau tokių pareiškimų Ukrainos komunistų lyderis įrodyti nesugebėjo.

„Svobodos“ požiūris į užsienio ir vidaus politiką
„Svobodos“ požiūris į Rusiją ir komunizmą yra labai kategoriškas, tai „persilieja“ ir į jos programines nuostatas: skelbti tarnavusių SSRS KGB pavardes, drausti jų tarnybą Ukrainos valstybės tarnyboje, tikrinti pareigūnus melo detektoriais, suteikti darbo vietas jaunimui. „Svoboda“ Ukrainą užsienio politikoje mato kaip lygiavertę žaidėją Europoje. Siekiama paversti valstybę geopolitiniu Europos centru.

Požiūris į NATO ir Europos Sąjungą nėra neigiamas. „Svoboda“ sako „ne“ bet kokioms sąjungoms su Rusija ir siekia glaudesnio politinio ir ekonominio bendradarbiavimo su Baltijos ir Juodosios jūros regionų geopolitine ašimi (Švedija, Norvegija, Suomija, Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Bulgarija), inicijuodama abipusius susitarimus tarp šių šalių visose Ukrainai strategiškai svarbiose srityse - prekyboje, energetinio saugumo ir tranzito srityje, gynybos sektoriuje. „Svoboda“ norėtų sudaryti dvišalius gynybinius susitarimus su JAV ir Jungtine Karalyste bei kuo greičiau integruotis į NATO.

Mėnraštis „Tribūna“ 2013 m. Nr. 10. Pagal Benardinai.lt 2013-03-02.

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com