…Najcharakterystyczniejszą cechą systemu komunistycznego jest natomiast totalna niewola ludzkiego ducha, zniewolenie ludzkiej myśli, ludzkiego intelektu. Józef Mackiewicz. Zwycięstwo prowokacji, 1962

Gediminas Kazėnas. Lietuva iš Lenkijos galėtų pasimokyti ištikimybės savo vertybėms Drukuj
Autor: Gediminas Kazėnas. Bernardinai.lt.   
Sobota, 09 marca 2013

Šiomis dienomis Lietuvos ir Lenkijos santykiuose įvyko keletas naujų posūkių. Jau keleri metai šių dviejų kaimynių santykiai ritosi blogėjimo linkme, atrodo, nebekontroliuojamai. Galime prisiminti tokius Lenkijos aukštų politikų pareiškimus, kaip „kojos nekelsiu į Lietuvą, kol nebus išspręsti Lietuvos lenkų klausimai“, „Lietuvos ožka“, „Lietuvos ir Lenkijos santykiai bus tokie, kokie yra santykiai tarp Lietuvos ir lenkų mažumos“. Girdint tokius pareiškimus, kyla klausimas, ar gali būti blogiau?

Kalbant apie pastarųjų laikų Lietuvos ir Lenkijos santykius ypač akivaizdi santykių asimetrija ir to fakto išnaudojimas tiek tarptautinėje plotmėje, tiek ir abipusiuose santykiuose.

Stebint lietuvių ir lenkų santykių raidą bei padidėjusį lietuvių „pasipriešinimą“ lenkų „puolimui“, susidaro įspūdis, kad pradžioje lietuviai buvo tarsi užklupti ir ilgai negalėjo susivokti, kas čia vyksta, iš kur tiek daug „neįvykdytų įsipareigojimų“, kiek tie reikalavimai yra pagrįsti, ar iš tiesų Lietuva nesilaiko tam tikrų tarptautinių normų ir ES standartų. Lietuvai buvo grasinama tarptautiniais teismais ir organizacijomis. Vėliau pasirodė, kad teisiškai Lietuvai nieko prikišti negalima, o kiti dalykai apskritai nėra reglamentuoti (pvz., pavardžių rašymas).

Nestebina, kad Lietuvos lenkakalbė žiniasklaida paprastai garsiai nušviesdavo būtent paduotus skundus ir kreipimusis į tarptautines institucijas, tačiau nutylėdavo gautus atsakymus apie atmestus ar pralaimėtus skundus. Pasiektas rezultatas buvo labai neblogas. Pagal 2011 m. Lietuvos statistikos mėnraštį, lyginant 2010 ir 2011 metus, Lietuvoje smarkiai sumažėjo nedeklaravusiųjų tautybės ir padaugėjo kitų tautybių piliečių, tuo tarpu lietuvių skaičius sumažėjo. Akivaizdu, kad nacionalistinė ir skriaudžiamojo retorika sužadino nacionalinius jausmus ir labai sustiprino skirtį „mes ir jie“.

Santykių raida nuo 1990-ųjų
Kalbant apie pastarųjų laikų Lietuvos ir Lenkijos santykius ypač akivaizdi santykių asimetrija ir to fakto išnaudojimas tiek tarptautinėje plotmėje, tiek ir abipusiuose santykiuose. Šioje vietoje labai iškalbingas yra Irenos Gasperavičiūtės straipsnis „Kas kam įvarčius muša?“ Tačiau vertėtų Lietuvos ir Lenkijos santykius apžvelgti ir iš toliau, tuo labiau kad pastaruoju metu įžūlokai skamba nuolatinis V. Tomaševskio tvirtinimas, jog Lietuvos lenkai palaikė Lietuvos nepriklausomybės siekius, žinant, kad iš 10 lenkų tautybės Atkuriamojo Seimo narių tik 2 balsavo už Lietuvos nepriklausomybę (reikia suprasti teisingai, neturima omenyje visų Lietuvos lenkų). Nereikėtų pamiršti ir 1990 m. Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose kurtos Lenkų teritorinės autonomijos, kuri realybėje vėliau turėjo tapti, Maskvos faktiškai valdoma, Moldovos Uždniepre, Gruzijos Abchazija ar Pietų Osetija. Nors Lenkija ir rėmė Lietuvos nepriklausomybės siekius, visgi tenka prisiminti, kad kai galiausiai Maskvos pučas žlugo ir Lietuva šiuose rajonuose įvedė tiesioginį valdymą (1991 m. rugsėjo 4 d.), Lenkijoje tai sukėlė pasipiktinimą. Tiesioginis valdymas tęsėsi pusantrų metų.

1994 m. tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo pasirašyta sutartis dėl draugiškų ir gerų santykių. Lenkija akcentuoja, kad su Lietuva ji buvo pasirašyta vėliausiai iš visų Lenkijos kaimynų. „Neoficialiai-oficialiai“ skelbiama, kad pagrindinė priežastis – lietuvių užsispyrimas įtraukti nuostatą apie Vilniaus okupaciją 1920 m., su kuo Lenkija niekaip nesutiko. Kalbama, kad iš Lenkijos buvo gautas patikinimas, jog ji šį faktą pripažins atskira deklaracija, o į geros kaimynystės sutartį šio punkto traukti nedera. Sutartis buvo pasirašyta tik po valdžių kaitos Lietuvoje, kai 1992 m. į valdžią atėjo dabartinių socialdemokratų pirmtakai LDDP.

Šiame kontekste kyla klausimas, ar tik dėl lietuvių reikalavimų dėl Vilniaus okupacijos pripažinimo draugiškų santykių sutarties pasirašymas užtruko, ar čia dar įtakos turėjo ir tiesioginis valdymas Vilniaus krašte?

Po 1994 m. geros kaimynystės sutarties pasirašymo Lietuvos ir Lenkijos santykiuose įsivyravo ramybė. Atrodė, kad problema pati savaime po truputį išsispręs. LLRA rinkimuose gaudavo vis mažiau ir mažiau balsų. Vienu metu Vilniaus rajono savivaldybės (2002 m.) taryboje jie teturėjo 16 mandatų. Tarpvalstybiniai santykiai taip pat klostėsi labai sklandžiai. Švietimo ministrai nematė didesnių švietimo problemų dėl lenkų švietimo Lietuvoje, netgi buvo deklaruojama, kad švietimas Lietuvoje turi būti analogiškas, kaip ir Lenkijoje. Kažkodėl tai niekaip nebuvo įgyvendinta, tik kai į valdžią atėjo konservatoriai ir pradėjo įgyvendinti ankstesnės valdžios pažadus, kilo nuožmus pasipriešinimas (lenkiškų mokyklų mokinių streikai, naujo švietimo įstatymo nevykdymas, mitingai prie Seimo ir ambasadų ir t. t.).

Lenkija tuo tarpu Suvalkų krašte per 20 metų uždarė pusę lietuviškų mokyklų. Dabar kaimyninėje šalyje beliko vos kelios lietuviškos mokyklos, iš kurių Seinų mokyklą visiškai išlaiko Lietuvos valdžia. Šiuo metu vėl svarstomas klausimas dėl 3 lietuviškų mokyklų uždarymo Suvalkų krašte, nors jose mokosi kur kas daugiau mokinių nei kai kuriose Vilniaus rajono lenkiškose mokyklose. Nebesinori užsiminti apie atmintinų vietų įamžinimo klausimus Lietuvoje ir Lenkijoje, juos labai gražiai išdėsto minėtame straipsnyje Irena Gasperavičiūtė.
Taigi, kai Lenkija, šiurkščiai tariant, „pasitvarkė“ su lietuviais savo šalyje, ji priėmė įstatymą dėl vietovardžių ir pavardžių rašymo tautinės mažumos kalba, atsirado ir „Lenko kortos“ įstatymas. Tada ir iškilo į viršų LLRA reikalavimai, kad analogiškos teisės būtų įteisintos Lietuvoje. Lenkijai atsirado labai patogus pretekstas spausti Lietuvą ir argumentuoti tai kaip Europos standartus, rodyti, kad Lenkija juos vykdo. Vietovardžių rašymas labiau reikalingas centrinei Lenkijos valdžiai nei vietiniams lietuviams, o dokumentų dėl pavardžių lietuviai beveik nekeičia, nes tai susiję su daugybę techninių sunkumų ir net keblumų. Lenkijoje padėtis yra tokia, o Lietuvoje ši situacija kitokia. Vilniaus rajono savivaldybė, kontroliuojama LLRA, suranda pinigų (kai kada su Lenkijos pagalba) statyti priestatus prie mokyklų (Marijampolis), naujus darželius (Avižieniuose) ir vaikų globos namus (Dūkštuose), kad jie nebūtų perduoti į kitus globos namus Lietuvoje, pirkti ar steigti ir atidaryti patalpas daugiafunkciniams centrams (Sudervėje, Nemenčinėje, Rudaminoje), pirkti brangiausią medicininę įrangą Vilniaus rajono poliklinikai, esančiai Vilniaus mieste, Pašilaičiuose, nors Vilniuje nemažai tos įrangos nepanaudojama.

Nė viena mūsų valdžia nesugeba atsilaikyti Lenkijos spaudimui. Konservatoriai taip pat neišlaikė egzamino. Akivaizdžiausias pavyzdys yra Lenko kortos klausimas (apie kurį jau esu rašęs), kai viliantis, jog Lenkija paspartins (energetinės jungtys) ar prisidės prie Lietuvos energetinių projektų (Visagino AE), nebuvo principingai pažiūrėta į šį klausimą (deja, kaip bus rašoma toliau, Lenkija turėjo savų planų, kuriuos, panašu, sėkmingai realizavo). Didžiausia Lietuvos problema santykiuose su Lenkija yra nesusigaudymas metamuose kaltinimuose, silpnas ar pavėluotas reagavimas. Dėl to viešoji erdvė jau būna užkišta kaltinimais, į kuriuos laiku nebuvo tinkamai atsakyta. Tokiu būdu, nesant adekvataus, argumentuoto ir laiku pateikto atsakymo, Lietuvos lenkų tautinei mažumai sudaromas įspūdis, jog reikalavimai pagrįsti, LLRA tikrai gina jų teises. LLRA, provokuodama ir išnaudodama susidariusią padėtį, susikrovė politinį kapitalą. Ta įtampa iš politinio lygmens jau yra persimetusi į visuomeninį, visuomenė įaudrinta, reaguoja ryžtingai, o lietuviai traktuojami priešiškai. Viso to mūsų valdžia bijo, „ką pasakys Lenkija“. Šiame kontekste visai nestebina ir mūsų užsienio reikalų ministro atsiprašymas Lenkijoje. Vėlgi – reikia Lenkijos paramos, artėja pirmininkavimas ES.

Apie užsienio reikalų ministro atsiprašymą
Tik šioje vietoje kyla klausimas, ar šis atsiprašymas buvo įvertintas, ar jis iš esmės išsprendė lietuvių ir lenkų santykių problemą. Manau, kad jis nei buvo tinkamai įvertintas, nei tuo labiau išsprendė lietuvių ir lenkų santykių problemą, kuri šiuo metu tapo Lietuvos ir Lenkijos santykių problema. Keisčiausias čia yra mūsų užsienio reikalų ministro elgesys, apsilankius pas Lenkijos lietuvius. Kai toks kai kurių mūsų valdžios institucijų požiūris į savo tautiečių problemas, visai nestebina, kad per 20 metų buvo uždaryta pusė lietuviškų mokyklų Lenkijoje, o dar likusias pati Lietuva turi išlaikyti ar bent jau prisidėti prie jų išlikimo. Tačiau labiausiai, mano galva, Lietuvos ir Lenkijos santykių asimetriją parodo faktas, kai po atsiprašymo buvo pareikšta, jog Lenkija žiūrės, kaip Lietuva įgyvendina duotus pažadus. Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad Lietuva, nors ir nepadarė nieko tokio, už ką reikėtų atsiprašyti, kas prieštarautų jos Konstitucijai, vis tiek atsiprašė, ir tokiu būdu, tarsi pripažindama tariamą kaltę, kartu įsipareigojo pasitaisyti. O Lenkija žiūrės, kaip Lietuva taisosi. Pagal tokią logiką, galima daryti prielaidą, kad atėjus laikui reikės duoti ir ataskaitą apie „pasitaisymą“, ir apskritai norint ką nors keisti, kas bent kiek liestų Lietuvos lenkus, reikės teirautis Lenkijos pritarimo.

Šioje vietoje reikia pabrėžti, kad niekas nekelia klausimo, reikėjo ar ne tuos pašlijusius santykius taisyti. Žinoma, kad taip! Tačiau kaip ir kokia forma. Kaip žinoma, abi pusės padarė klaidų. Tačiau ar toks atsiprašymas tuos santykius pagerino? Paviršutiniškai – galbūt. Tačiau iš esmės – nė kiek. Kas giliau domisi lietuvių ir lenkų santykiais puikiai žino, kad problema kyla ne dėl pavardžių ar lentelių, tačiau tai atskira tema, ir čia ji nebus aptariama. Santykius reikėjo gerinti, o tam reikalui ir yra sukurta diplomatinė tarnyba, kai nepažemindami ir neužgaudami kitos pusės, nepolitikuodami ir neeskaluodami problemos, diplomatai ieško būdų, kaip „tyliai“ išeiti iš susidariusios situacijos, kuri abiem pusėms leistų išlikti orioms. Tarčiau, kad tuo metu tai buvo „misija neįmanoma“ nei Lenkijoje Lietuvos diplomatams, kai R. Sikorskis labai aiškiai pasakė, kad nekels kojos į Lietuvą, kol Lietuvos lenkų problemos nebus išspręstos, kai B. Komorovskis Lietuvą netiesiogiai pavadino ožka, o D. Tuskas Aušros Vartuose santykius su Lietuva susiejo su santykiais su Lietuvos lenkais; nei Lietuvoje Lenkijos diplomatams, kai Lenkijos ambasadoriaus veikla Lietuvoje visiškai atitiko Lenkijos poziciją (kai pastarasis pareiškė, jog Kačinskio gatvę reiktų užrašyti originalo kalba, kitaip Lenkija to nesuprastų). Lietuva turbūt net nesvajojo, kad jos už tai būtų atsiprašyta. Lenkija tuo tarpu labai aiškiai deklaravo, kad laukia Lietuvos valdžios pasikeitimo, sakyčiau, tokiu būdu parodydama aiškia nepagarbą tuometinei valdžiai ir ją ignoruodama. Puikiai suprato, kad jei ji pati nenori pirmo žingsnio žengti ir už savo tokį poelgį atsiprašyti, tai geriausia sulaukti kitos valdžios, kuri pirmiau atsiprašys, juk ir aplinkybės labai palankios – Lietuva ruošiasi pirmininkauti ES ir labai nori, kad per jos pirmininkavimą su Ukraina būtų pasirašyta asociacijos ir laisvos prekybos sutartis.

Grįžtant prie klausimo, ar tai bent kiek išsprendė lietuvių ir lenkų santykių problemą, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pavardžių rašymo klausimo išspręsti nekeičiant Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo doktrinos neįmanoma. Jei toks įstatymas ir būtų priimtas, tai jis anksčiau ar vėliau dėl opozicijos ar kito subjekto iniciatyvos, vis tiek būtų pripažintas kaip antikonstitucinis ir nustotų galioti. Įsivaizduokime kuriozinę, tačiau labai realia situaciją, žinant, kad LLRA dabartinės politikos tikslas yra įtvirtinti kuo daugiau lenkiškumo simbolių, kas kai kurių žmonių tiesiai šviesiai yra įvardijama kaip repolonizacija. Pagal teisinę doktriną, įstatymas Lietuvoje yra teisėtas tol, kol jis Konstitucinio Teismo pripažįstamas antikonstituciniu. Įstatymas, Konstitucinio Teismo pripažintas antikonstituciniu, nebegali būti taikomas toliau, tačiau įvykusios teisinės pasekmės nėra anuliuojamos. Žinant LLRA valdymo metodus, galima įtarti, kad po tokio įstatymo priėmimo dalis piliečių (pvz., kai kurių savivaldybių administracijos darbuotojai) gali būti paskatinti“ pasikeisti dokumentus, remiantis galiojančiu įstatymu. Jei toks įstatymas būtų pripažintas antikinstituciniu, situacia būtų dvejopa. Vieni žmonės pasikeitė dokumentus, naudodamiesi antikonstituciniu įstatymu, kiti tokios teisės nebeturi. O jeigu dar susiklostytų tokia situacija, kad jie turėtų atgal atkeisti savo dokumentus, nes, tarkime, negali realizuoti kitų teisinių procedūrų, gal net kiekvieną kartą už dokumentų keitimą susimokėti, ir dėl to imtų reikalauti, kad valdžia padengtų išlaidas dėl neteisėtų savo veiksmų... Kaip tada atrodytų Lietuva? Kaip ji atrodytų jau ne vien Lenkijos, bet ir platesnėje tarptautinėje erdvėje? Manau, kad būtent tada tai būtų tikras pasityčiojimas ne tik iš duotų pažadų Lenkijai, bet ir iš lenkų kilmės Lietuvos piliečių, kas šiuo atveju netgi svarbiau. Kaip tada turėtų Lietuva pažiūrėti jiems į akis? Ir ar tada ponas V. Tomaševskis ir kiti palaikantys konfrontacinę politiką, neįgautų antrą šansą dar kartą pasireikšti ir juodinti Lietuvą. Tokiu atveju ir Lenkija vėl galėtų sakyti, kaip kad ne kartą tai jau girdėjome, kad „va, Lietuva pažadėjo, o dabar nevykdo savo pažadų“. Kažkas kažką pažada neturėdamas tam kompetencijos, o po to ateina laikas tuos pažadus tesėti. O kai tesėti nelabai yra tiek teisinių priemonių, tiek politinių aplinkybių, tada reikia arba tiesiai šviesiai pasakyti, kad to mes negalime įvykdyti, arba… toliau žadėti (o tiksliau meluoti !). Šiuo atveju panašu, kad tokia situacija ir susiklostė. Ir taip mes turėtume dainelę be pabaigos. Ar tai yra santykių gerinimas, tai turbūt gali kiekvienas pats sau atsakyti...

Pabaigai siūlau atkreipti dėmesį į Lenkijos analitiko straipsnį, kuriame teigiama, jog Lenkija suinteresuota daryti spaudimą Lietuvai ir tai visai nesusiję su Lietuvos lenkais, o greičiau su ekonominiais interesais, visų pirma dujotiekių sujungimu, kad Lenkija galėtų eksportuoti savo skalūnų dujas į Lietuvą. Ir tokio pasiūlymo mūsų užsienio reikalų ministras jau sulaukė viešėdamas pas savo kolegą R. Sikorskį. Tikėkimės, kad dėl to dujų terminalo statybos Klaipėdoje nesustos, nors panašu, kad gali būti nustumtos į antrą planą. Paskutinės naujienos šia prielaidą sustiprina, Lenkija „siūlo“ Lietuvai rinktis tarp dujų terminalo Klaipėdoje ir dujotiekio jungties į Lenkijai.

Taigi, matyt, kad santykių šiltinimas su Lenkija paremtas ne moralinėmis nuostatomis, ne noru atsiprašyti ar kad atsiprašytų (nes dabartinės Lenkijos pozicijos ir ypač R. Sikorskio santykiai su buvusiu prezidentu L. Kačynskiu buvo labai įtempti), o daugiau ekonominiais išskaičiavimais ir noru silpnesnį palenkti sau. O Lenkija turi dar kur mus paspausti, juk bet kada vėl gali būti inicijuotas NATO misijos iš Zoknių perkėlimas į Estiją. Tik klausimas, ar Lietuva, šioje vietoje pamynusi savo principus ir orumą, turės iš to kažkokios naudos?

Visai pabaigai norėčiau pasakyti, kad pačioje Lenkijoje požiūris į susidariusią situaciją lietuvių ir lenkų santykiuose nėra toks vienareikšmiškas ir kategoriškas. 2011 m. gegužę Lenkijos intelektualai kreipėsi į savo valdžią ir visų pirma į R. Sikorskį, ragindami skubiai gerinti pašlijusius lietuvių ir lenkų santykius, atsižvelgti į tam tikras lietuvių baimes (neanalizuodami pagrįstos jos ar ne)i. Kad Lenkija eina blogu keliu sakė ir daugelis kitų Lenkijos politikų bei politikos apžvalgininkų ii. Deja, atsakymo nebuvo sulaukta. Stebinamas atkaklumas! Gal kai kada lietuviams reikėtų pasimokyti ištikimybės savo vertybėms… iš Lenkijos! Beje, pastaroji nėra bukai užsispyrusi ir moka pripažinti savo klaidas. Pavyzdžiui, 2009 m. Lenkijoje, minint Europai tragišką Antrojo pasaulinio karo pradžią, tuometinis prezidentas Lechas Kačinskis atsiprašė čekų už 1938 m. gėdingai užimtą dalį Čekų Silezijosiii . Lenkijos vyskupai dar komunistiniais laikais inicijavo susitaikymą su vokiečių tauta, kai buvo ištarta garsioji frazė: „Atleidžiame ir prašome atleidimo“. Tai rodytų, kad ir Lietuva su Lenkija galėtų kalbėtis kaip lygi su lygia, nors ir būdama mažesnė. Tačiau reikia moralinio stuburo ir orumo. Jų neturint, beliks toliau atsiprašinėti.
Bernardinai.lt, 2013-03-05