…Wobec zazębienia interesów międzynarodowych, nie ma już dziś miejsca na suwerenności państwowe starego typu. Jeżeli jakiś naród chce pozostać suwerennym, winien rozumieć, że taka możliwość istnieje jedynie przez integralne włączenie się do wolnego świata. …Musimy zdać sobie sprawę, że zachodzi wielki proces przejścia od dotychczasowego „adwokatowania” interesom narodowym, do „adwokatowania” interesom ludzkim. Józef Mackiewicz. Zwycięstwo prowokacji, 1962

Lakštingala. Taip vadinasi paminklas, pro kurį beveik kasdien praeinu. Drįsčiau teigti, kad retas vilnietis žino apie tokį, esantį pakankamai netoli centro, naujamiestyje.
Net visagalis internetas apie jį nelabai ką gali pasakyti. Nebent autorių (Rimantas Daugintis), pastatymo metus (1986) ir dar vienos moters tinklaraščio įrašą, besistebintį, kad nieko apie „Lakštingalą“ neįmanoma internete sužinoti.

O aš pro „Lakštingalą“ vaikštau beveik tris metus. Ir bent kartą per mėnesį pažvelgusi į „ją“ pagalvoju „Kas tu?“. Bet praeinu ir paskui pamirštu, kol kitą kartą beskubant ir bandant sukratyti galvoje besisukančias tūkstantines minčių minias, netyčia žvilgsnis užkliūva už to paminklo ir lyg pasidaro gėda, jog „esam vis dar nepažįstamos“. Tik visai neseniai prisiminiau ir nusprendžiau apie ją „pagūglinti“. Kad informacijos nedaug radau, jau rašiau.

Apie Rimanto Dauginčio „Lakštingalą“ pasakoju ne dėl to, jog priverstine tvarka raginčiau visus bėgti į ją pasižiūrėti (tarp Vilniaus turizmo informacijos tinklapyje pateikiamo Vilniaus paminklų sąrašo – lakštingalos nerasit). Bet mano gėdingai vėlyvas susipažinimas su S. Konarskio skvere gyvenančiu meno kūriniu privertė susimąstyti apie kitką – kaimynystę.

Kaip jau minėjau, greta „Lakštingalos“ įsikūriau prieš pustrečių metų. Apie ją, kiek pavyko, jau sužinojau, o štai savo laiptinės kaimynų – kai kurių net neesu mačiusi. Susipažinusi esu tik su viena vyresnio amžiaus kaimyne. Pamačiusi duris rakinančią nepažįstamąja ji pati prisistatė: „Labas, aš Rūta. Prieš tai čia gyveno labai maloni pora. Jei ko reikės – kreipkitės“. Labai maloni močiutė. Bet dar dėl nieko nesikreipiau. Ai, tiesa, susipažinau ir su po manimi gyvenančia šeima. Jie atėjo, kai mūsų sugedęs šaldytuvas užpylė jų virtuvę. Tiesa ir tai, kad jų vardų nežinau. Ar nepakanka, jog žinau, kad gyvena po mumis?

Su laiptinėje susitiktais žmonėmis stengiuosi sveikintis visais. Tėvai mandagia būti auklėjo. Bet, prisipažinsiu, klausimas „Kas tu?“ man į galvą nešauna. Kitaip nei „Lakštingalos“ atveju. Į gyventojų susirinkimus – nevaikštau („koks skirtumas, juk butą nuomoju, ką aš ten galiu pasakyti“).

Mandagiosios kaimynės Rūtos pavyzdys man pasirodė lyg vienas iš likusių bendruomeniškumo trupinių. „Giminė gimine, o kaimynas – visada šalia“ – teko girdėti sakant žmones palaikant nelaimės ištiktus bičiulius. Kaip viename interviu minėjo prof. Alvydas Jokubaitis, apleistos mūsų daugiabučių laiptinės parodo, kodėl neturime politikos lyderių – neatsiranda žmonių, kurie imtųsi iniciatyvos tvarkytis. Dar pridurčiau, kad iki sterilumo susitvarkyti mūsų butai ir kartais iki pasibjaurėjimo užterštos laiptinės – atspindys to, kiek rūpinamės savimi, o kiek kitais. Žinoma, vis daugiau Vilniaus daugiabučių laiptinių gražėja, yra tvarkomos, tačiau, ar šviesiai perdažytos sienos itin taiso padėtį, jei vis vien tūnome apsišarvavę (tikrąja to žodžio prasme) durimis ir, anot reklamos, neįveikiamomis spynomis?

Apie kokį solidarumą valstybėje, visuomenėje kalbame, jei net nežinome, kas vyksta už kambario sienos? Gal ten skriaudžiamas vaikas? Gal ten senolis, kuriam reikia pagalbos, kad kas nors palydėtų pas gydytoją ar atneštų pieno iš parduotuvės? Kad ir kaip negražiai skambėtų, bet gal iš tiesų rūpintis ir sielvartauti dėl Afrikoje badaujančių vaikų yra daug lengviau ir paprasčiau nei šalia esančio žmogaus paklausti „Kaip sekasi? Ar viskas gerai?“.

Kai mano močiutė (gyvenanti kaime) sekmadienį nepasirodo šv. Mišiose – iškart po jų susilaukia draugių ir kaimynių vizitų, skambučių – „galbūt susirgai, jei neatėjai“. Matyt, mažesniuose miesteliuose dar daugiau į „kaimynes Rūtas“ panašių žmonių gyvena. O kaip aš galėčiau sužinoti, kad mano kaimynas serga? Ir atvirkščiai. Kai sugedus laiptinės durų spynai, pusę trijų naktį negalėjau patekti vidun – turėjau susinepatoginusi skambinti kaimynams ir prašyti, kad įleistų. O dabar net negaliu sutikusi padėkoti – nežinau, kas man pagelbėjo.

Sakysit, kad Vilnius didelis miestas, žmonės susidėlioja prioritetus, retas kuris pakankamai laiko artimiausiems draugams skiria ir kaimynams objektyviai jo nelieka. Taip, sutinku. Bet rytoj eidama pro aukščiau aprašytąjį paminklą – nepulsiu nuo jo valyti dulkių, kas rytą nešti gėlių, vaikyti nuo jo balandžių... Tačiau jausiuos ramiau, nes jau žinosiu – tai Lakštingala. Ir jei vieną dieną ji dingtų – pastebėsiu ir nutuoksiu, ko ieškoti.

Džiaugiuosi, jei Jūs geresni kaimynai nei aš.

 

Nuotraukoje: lakštingala.

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com