…Zróżnicowany narodowościowo kraj nasz stanowi część Litwy hi­storycznej - i nas - ludzi mego pokolenia - wychowywano jako Li­twinów, oczywiście w tym znaczeniu, w jakim był Litwinem Mickie­wicz, gdy wołał: „Litwo, ojczyzno moja”. Marian Zdziechowski. Idea polska na kresach, 1923

Ar valdžios institucijos turi įgyvendinti savo informacinę politiką? Drukuj
Autor: Ryšard Maceikianec   
Wtorek, 21 września 2010

Sunku būtų rasti politiką ar kitą veikėją, kuris šiandien neįvertintų žiniasklaidos priemonių reikšmės formuojant nuomonę apie atskirus asmenis, įvykius arba kuriant šalies įvaizdį. Tačiau tokioms šalims kaip Lietuva – išsilaisvinusioms iš sovietinio „broliško glėbio“, taigi iš naujo atsiradusioms Europos ir pasaulio naujos kartos žmonių sąmonėje, palankaus klimato ir teigiamos nuomonės apie save kūrimas įgyvendinant apgalvotą politiką turi itin rūpėti. Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas ir Vilniaus paskelbimas viena iš Europos kultūros sostinių čia suteikia mums išskirtinę progą. Tuo labiau, kad praėjus beveik dvidešimčiai metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo ir toliau nepavyksta įžvelgti kokios nors glaudesnės informacinės politikos ar bent jau ketinimų pakeisti į gera, ypač kaimyninių šalių informacinės erdvės ir savo tautinių mažumų atžvilgiu.

2008 birželio mėn. tinklalapyje balsas.lt paskelbėme straipsnį Lietuvos vardas ir žiniasklaida tautinių mažumų kalbomis. Tai buvo bandymas pažvelgti į veiklą, kurią plėtoja žiniasklaidos priemonės, skleidžiančios informaciją apie Lietuvą lenkų kalba. Ir nors tokios informacinės veiklos padariniai Lietuvai ir ypač patiems Lietuvos lenkams yra akivaizdžiai neigiami, laikui bėgant padėtis negerėja. Veikiau net atvirkščiai – žiniasklaidos priemonės, išlaikomos visų pirma iš Lenkijos biudžeto lėšų („Kurier Wileński“, „Magazyn Wileński“, „Tygodnik Wileńszczyzny“, radijo storis „Znad Wilii“ ir „TV Polonia“ atstovybė), kaskart vis rafinuotesne forma skleidžia informaciją, specialiai akcentuodamos nacionalinius santykius, kurie ilgus metus pateikti propagandiškai žmonėms, nežinantiems tikrosios padėties, esantiems toli kitose šalyse ir žemynuose, gali pasirodyti savotiškas neofašizmas lenkų tautybės gyventojų atžvilgiu. Ypatingą nuostabą kelia tas dalykas, kad tai daroma tarsi visų Lietuvos lenkų vardu, kad pateikiama tiktai vienos šalies nuomonė, ir kad tai kalba bei rašo asmenys, gaunantys atlyginimą iš valstybės biudžeto už veiklą … valstybės labui.

Štai keli iš tokios informacinės veiklos pavyzdžių

Rinkimų į LR Seimą antrojo turo išvakarėse, 2008 m. spalio 25 d., TV  „Polonia“ gyvai visam pasauliui transliavo laidą apie esamą padėtį Lietuvoje – iš studijos Varšuvoje V. Tomaševskis pateikė pasaulinei nuomonei informaciją apie tai, kad pirmojo turo rinkimų rezultatai greičiausiai buvo suklastoti ir kad tai Lietuvoje įvyko nebe pirmą kartą; iš studijos Vilniuje ministro pirmininko G. Kirkilo patarėjai T. Andžejevskis ir Č. Okinčicas (dabar ministro pirmininko A. Kubiliaus patarėjas, radijo stoties „Znad Wilii“ savininkas) pranešė pasauliui apie nedorus lietuvių valdininkus, dėl kurių kaltės žemė negrąžinama lenkų tautybės žmonėms; iš aikštes Vilniuje Lietuvos televizijos darbuotojas V. Voinilo dar labiau aštrino padėtį, primindamas apie pavardžių, užrašų rašymą ir t. t. ir pan. Visa tai buvo skirta viena tikslui – tiesiogiai nurodyti „priešą“ ir tuos „gynėjus“, už kuriuos reikia atiduoti savo balsą.

Šių metų vasario 11 d. pasikeitė sostinės valdžia – dvejus paskutinius metus nemokšiškai valdę savivaldybės politikai iš nušalinto prezidento R. Pakso partijos ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pasirodė esą mažuma. Todėl tą pačią dieną labiausiai visuomenės nuomonę kuriančiame ir skaitomiausiame Lenkijos dienraštyje „Rzeczpospolita“ atsirado straipsnis, pavadintas Lenkai nustumti nuo valdžios Vilniuje, kurio autorius – „Kurier Wileński“ vyriausiasis redaktorius Robertas Mickievičius. Straipsnio autorius teigia, kad:

Naujoji koalicija gali imtis įgyvendinti antilenkišką politiką (…).

Naujoji valdžia priims lenkams nenaudingus sprendimus (…).

Galima drąsiai prognozuoti, kad dabar bus sustabdytas lenkiškų mokyklų ir ikimokyklinių įstaigų renovavimas (…).

Kaip kalbama neoficialiai, naujoji miesto valdžia, prisidengdama taupymo politika, gali net likviduoti kelias lenkų mokyklas ir ikimokyklines įstaigas Vilniuje (…).

Kitas vadžios Lietuvos sostinėje pasikeitimo padarinys gali būti sustabdytas žemės grąžinimas Vilniuje (…).

Daugelis dešiniųjų politikų, vakar perėmusių valdžią, atvirai pasisako prieš žemės grąžinimą lenkams (…).

Be to, kaip prognozuojama, kai naujoji koalicija perims valdžią, darbo neteks daugelis lenkų, paskutiniais metais dirbusių sostinės savivaldybėje.

Ir nors valdžios regalijos iš tikrųjų buvo perduotos tiktai vasario 14 d., jau vasario 11 d. Lenkija ir pasaulis žinojo, kokių „kraugeriškų ketinimų“ lenkų tautybės gyventojų atžvilgiu turi naujai sudaryta koalicija sostinėje Vilniuje!

Kadangi dauguma pirmiau nurodytų „Kurier Wileński“ vyriausiojo redaktoriaus teiginių reikia laikyti įprastais prasimanymais, nevertais diskusijų, reikėtų pažymėti faktus, apie kuriuos redaktorius R. Mickievičius nerašo nei „Kurier Wileński“ skiltyse, nei straipsniuose, skirtuose užsienio spaudai:

  1. Vilniuje jau seniai atsirado poreikis optimizuoti švietimo įstaigų su lenkų dėstomąja kalba tinklą. Neapgalvoti ir žalingi Akcijos veikėjų sprendimai, taip pat ilgametis jų negebėjimas dirbti tais laikotarpiais, kai buvo valdančiosios koalicijos sudėtyje, lėmė tai, kad kai kur Vilniuje išnyko arba nyksta mokyklos su lenkų dėstomąja kalba. Ir tiktai dėl Akcijos veikėjų kaltės.
  2. Sunkiausias laikotarpis grąžinant žemę buvo laikas, kai apskrityje šį reikalą tvarkė Akcijos deleguotas Z. Balcevičius, kuris, kaip matyti iš  spaudoje pasirodžiusių straipsnių, sutvarkė keliolika sklypų tiktai sau ir šeimai.

Per paskutinius dvejus metus, kai Akcija vėl įėjo į valdančiąją koaliciją Vilniuje, daugiausia buvo pasirūpinta, kad kelių hektarų sklypas būtų perduotas V. Tomaševskio šeimai.

Ir tuo daugiausiai buvo pagrįsta lenkų tautybės gyventojų „sėkmė“ per tą laikotarpį, kai Akcija kelis kartus įėjo į koaliciją, valdžiausią Vilniaus miestą. Todėl sėti baimę, kad naujosios koalicijos valdymo laikotarpiu neva bus dar blogiau, yra nepadoru dėl to, kad dar blogiau, dar negarbingiau ir nemokšiškiau tiesiog negali būti.

3. Kalbėdamas apie galimus pokyčius skiriant eiti pareigas Vilniaus miesto savivaldybėje pasikeitus koalicijai ir pateikdamas šį procesą kaip tariamą susidorojimą tautiniu pagrindu, „Kurier Wileński“ vyriausiais redaktorius ir pirmiau minėti spaudos leidiniai atkakliai nepastebi jau ilgus metus trunkančio tyčiojimosi iš Lietuvos lenkų ir jų persekiojimo, kurio ėmėsi Lenkų rinkimų akcijos veikėjai Vilniuje ir Vilniaus krašte.

Pavyzdžiui, 2008 m. gruodžio 31 d. buvo likviduota įmonė „Vilniaus butai“, o vietoj jos įsteigta įmonė „Vilniaus miesto būstas“. Reorganizavimo ir specialistų perkėlimo į naują įmonę procesui vadovavo vis dar į koaliciją įeinantys Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai. Pažeidžiant įstatymus be darbo buvo palikti daugiausia likviduotos įmonės specialistai lenkai, tarp jų – motina, turinti nepilnamečių vaikų, kurie mokosi mokykloje su lenkų mokamą kalba. Nes jie nepriklausė Akcijai, nerėmė jos, pagrįstai laikydama, kad ji yra pagrindinė kliūtis kelyje į pažangą ir laisvę Lietuvos lenkams. Ir kaip pažymėjo iš darbo atleisti lenkai, per paskutinius metus jie patyrė patyčių ir buvo persekiojami tiktai vadinamosios Lenkų akcijos veikėjų. Ir kad lietuviai taip smulkmeniškai ir piktai nesielgia – nes tai kitaip suprantami poreikiai laikytis įstatymų bei pilietinės pareigos.

Tą pačią vasario 11 d., pusvalandį trukusioje televizijos laidoje, transliuojamoje visam pasauliui, „TV Polonia“ korespondentai V. Voinilo ir E. Maksimovič, etatiniai Lietuvos televizijos darbuotojai, iš Turgelių ir Vilniaus, tiesiogine prasme grąžė rankas dėl Lietuvos lenkų busimo likimo, kurie teismo sprendimu įpareigoti nuimti kelis lenkiškus ir rusiškus užrašus, ir tai, jų nuomone, yra dangaus keršto šaukimasis ir galutinis susidorojimas su lenkų bendruomene! Ir taip kiekviena savaitė.

Pirmiau paminėti ir daug kitų faktų rodo, kad nuo to laiko, kai likus keleriems metams iki Nepriklausomybės atkūrimo kai kurie sovietiniai spaudos leidiniai, ėję lietuvių kalba, ir sovietinis „Czerwony Sztandar“, leistas lenkų kalba, kuriems, be abejo, buvo vadovaujama iš to paties centro, pradėjo garsiai rietis tarpusavyje, pagal užduotį žadindami antilenkiškas ir antilietuviškas nuotaikas, – mažai kas pasikeitė.

Metams bėgant ir dabartinei Lietuvos valdžiai visiškai pasitraukus iš lenkų kalba kuriamos informacinės erdvės ir taip atidavus disponuoti informaciniu požiūriu didelę Lietuvos visuomenės dalį Lenkijai, kuri apmoka žiniasklaidos priemonių veiklą Lietuvoje – įgyvendinama, mūsų nuomone, klaidinga politika, kuri, be kita ko, nepadeda kurti pilietinės visuomenės.

Maža to, tokia nepaprastai vienašališka informacija, persmelkta konflikto ir netolerancijos dvasios, kurią politinės organizacijos Lenku rinkimų akcijos poreikiams pateikia visos priemonės lenkų kalba Lietuvoje, nesant galimybės perduoti ir priimti ta pačia kalba kito požiūrio ir nuomonės, ir kai tas srautas yra skiriamas kompaktiškai gyvenančiai, nepasiruošusiai pokyčiams, nepakankamai išsilavinusiai mažumai– aiškiai turi informacinio teroro požymių. O tokiomis sąlygomis, kai gana didelė dalis Lietuvos lenkų, deja, kitų kalbų nemoka ir dėl to negali gauti informacijos iš žiniasklaidos priemonių lietuvių kalba, tokia padėtis labai skiriasi nuo visuotinai galiojančių žmogaus ir piliečio teisių, ir tas dalykas taip pat turi rūpėti valdžios institucijoms.

Verta taip pat dėmesio bei analizės pagal Europos Sąjungos teisės nuostatas ir kaimyninės Lenkijos pozicija, nes ji iš savo valstybės biudžeto lėšų finansuodama vienašalius informacijos srautus Lietuvoje veikiančios partijos poreikiams, stabdo ES ir bendrųjų žmoniškųjų vertybių skleidimą Lietuvos lenkų bendruomenei.

Ryšard Maceikianec

2009-04-20