Kiek lietuvių žino kad Lietuvos konstitucinės teisės tėvu vadinamas Mykolas Riomeris save labiau laikė ne lietuviu, o Lietuvos lenku? Apie „Lietuvos lenko“ sąvokos kilmę ir prasmę LRT laidoje „Įžvalgos“ Virginijus Savukynas kalbėjosi su Istorijos instituto direktoriumi Rimantu Mikniu. Knygą apie M. Riomerį parengęs žinomas istorikas atskleidžia, kad XIX-XX amžiaus sandūroje buvo galimybė susiformuoti moderniai Lietuvos lenkų tautai. Šiai idėjai tada nebuvo lemta išsipildyti, tačiau šiandienos realijos vėl verčia prisiminti istorines pastangas suartinti lietuvius ir Lietuvoje gyvenančius lenkus.

- Pradėkime nuo M. Riomerio. Jis buvo ir lietuvis, ir lenkas. Bent jau M. Riomeris pats taip save įvardindavo.
- Pasakysiu dar tiksliau. Taip, labai dažnai sakoma, kad jis buvo ir lietuvis, ir lenkas, neretai tai sukeldavo tam tikrą sąmyšį. Tačiau M. Riomeris ne tik 1939 metais, bet ir savo dienoraščiuose 1945 metų sausio - vasario mėnesiais, jausdamas gyvenimo galą, rašė visados liksiantis Lietuvos lenku. Lietuvos lenku, kurį tais laikais aplinkui sutikti nebuvo taip paprasta. Taigi jis save lietuviu laikė kaip pilietį.

- Savo moksliniuose darbuose sakote, kad XIX amžiuje formavosi Lietuvos lenkų tauta.
- Turėjo galimybę formuotis. Daugiausiai tai reiškėsi, kai elitinis sluoksnis demokratizuojantis visuomenei vienaip ar kitaip integravosi su liaudimi į moderniąją tautą. Tie dalykai Vidurio ir Rytų Europos aplinkoje vyko įvairiai. Pavyzdžiui, patyrinėję vengrų ar kroatų požiūrį, matysime, kad iš esmės irgi prarastas elitas grįžta į besiformuojančias tautas. Taigi kažkas panašaus vyko ir pas mus. Galime surasti ne vieną pavyzdį lietuvių tautinio atgimimo laikotarpyje. Pavyzdžiui, Felicija Bortkevičienė, Davainis – Silvestraitis, galiausiai Landsbergių, Biržiškų giminės. Galima būtų minėti ir daugiau tokių pavardžių. Tačiau pažiūrėkime, kuo jie skyrėsi nuo tų, kurie galėjo būti Lietuvos lenkais. Jie vis dėlto turėjo pasirinkti liaudies kultūrą, t. y. nusileisti į „apačią“, su ja dirbti ir taip vėl kilti į viršų, kurti naują kultūrą lietuvių kalba. Tačiau buvo ir kitas variantas, prie kurio galima prisikirti minėtą M. Riomerį. Negaliu neatsakingai pasakyti, kaip jie būtų elgęsi vienu ar kitu atveju, nes nesu giliau tyrinėjęs, tarkime, Davainio – Silvestraičio...

 - Tačiau galime prisiminti ne tik Davainį – Silvestraitį, bet ir Vincą Kudirką, kuris jautėsi esąs ir lenkas, ir lietuvis... Juk jis irgi galėjo būti šalia M. Riomerio.
Be abejo. Tačiau matome, kad Kudirka „pasisuko“ anksčiau nei Riomeris...

- Na, kad pasisuko anksčiau, tai akivaizdu, tačiau tokia trajektorija buvo būdinga daugeliui to meto inteligentų.
- Vienas aiškesnių tokios projekcijos įvardintojų buvo M. Riomeris, parengęs studiją apie lietuvių tautinį atgimimą. Arba tas pats J. A. Herbačiauskas, kuris kalbėjo apie bajorijos sulenkėjimą. Jie teigė, kad bajorai su savo kultūra turi galimybę būti Lietuvos žmonėmis ir nebūtinai tapatintis su Lenkija. Tik jeigu Herbačiauskui buvimas su Lietuva reiškė tam tikrą savęs atsisakymą kalbos ir kultūriniu požiūriu, tai M. Riomeris ilgą laiką manė, kad šito nereikėtų daryti. Jis manė, kad galima viską išlaikyti, vystyti ir surasti sutarimą su ta nauja besiformuojančia modernia lietuvių tauta, lietuviškai kalbančia ir iš dalies pasisavinančia tą patį istorinį klodą. Buvo manymas, kad lietuviai tam tikra prasme preparuoja ir atrinkinėja jiems tinkančius dalykus, o kai ką palieka ateičiai, dar nesugebėdami iki galo įsisavinti.

- Bet reikia pripažinti, kad juk taip ir buvo...
- Taip ir buvo, tačiau kita vertus, yra vienas momentas, kurį buvo pastebėjęs ir M. Riomeris, t.y. faktas, kad atsiras nemaža dalis žmonių, kurie nueis ne su Lietuva, o su Lenkija ir tada kils didysis konfliktas. Konfliktas ne tik dėl valstybės ir sienų, bet ir dėl mūsų savasties, kurią išreiškia kultūra. Mes iki šiol jaučiame tą problemą. Iš esmės tas kultūrinis paveldas, lenkiškasis LDK periodas, pastarąjį dvidešimtmetį tyrinėjamas labai smarkiai. Tačiau vienaip ar kitaip ir akademinėje aplinkoje jaučiame konkurenciją su Lenkija. Lenkai nenori priimti LDK lenkiškosios kultūros varianto. Lygiai kaip ir dalis mūsų visuomenės nenori pripažinti, kad buvo tam tikra LDK lenkiškoji kultūra, kuri kartu yra ir Lietuvos kultūra.


- Taip, juk sako: neįdomu mums tie lenkai...- Ypač tas liublijinis laikotarpis, kai atsiranda tokie dalykai, kaip vilnietiškas barokas. Lenkai jį vadina „kresų“ baroku, o mes tvirtiname, kad jis yra lietuviškas... Nenoriu teigti, kad surasime daugiau argumentų savo naudai, tačiau grįžtant prie jūsų pirmojo klausimo, M. Riomeris kaip tik ir žiūrėjo, kad gali atsirasti Lietuvos lenkų tauta kaip, pavyzdžiui atsirado belgai. Manyta, kad Lietuvos lenkai, kaip ir belgai valonai, integruosis į besiformuojančią tautą ir taps lygiaverte jos savastimi. Tada dar nebuvo aišku, ar Lietuva išliks savo etnografinėse ribose, todėl buvo numatyta vieta ir baltarusiams, tuomet dar labai silpniems. Buvo manoma, kad ateityje baltarusiai irgi susiformuos kaip tautinis darinys, moderni tauta. 
 
- Žinome XIX a. pabaigoje Vilniaus krašte vykusius asimiliacinius procesus. Ar galima sakyti, kad to krašto žmonės kartu su bajorija būtų sudarę tą Lietuvos lenkų tautą?
- Nuo 1905 iki 1915 metų vyko savotiška diskusija. Paminėsiu tokį žodį „krajovcai“. Tai ne tie, kurie priklausė Armijai Krajowai, o sutartinis istorinis terminas, apibūdinantis kraštiečius. Tarp jų buvo tokie žmonės kaip M. Riomeris, J. Pilsudskis, B. Kžyžanovskis, L. Abramovičius, V. Abramovičius, A. Zaštautas ir kiti. Iš baltarusių su „krajovcais“ buvo sutapę broliai Antonis ir Ivanas Luckevičiai, V. Lastauskis. O iš mūsų pusės „krajovcų“ aplinkoje dirbo K. Grinius, P. Višinskis, galiausiai – Biržiškos, ypač Mykolas Biržiška. „Krajovcų“ spaudos organas „Gazeta Wilenska“ kaip tik ir bandė nusakyti, kad nepametant savo tautiškumo reikia kartu jungtis į politinį lietuviškumą. O liaudį, kuri kalba mišria vietine kalba, padalins gyvenimas. Dalis nueis prie lietuvių, sulietuvės, dalis – prie baltarusių, o likusi dalis eis su lenkų elitu, įvardinančiu save Lietuvos lenkais. Aišku, kalbine prasme būtų vykusi polonizacija. Buvo diskutuojama, kaip patraukti žmones, kokiu būdu organizuoti kultūrinę veiklą. Organizuojant tą veiklą iškilo didžiuliai nesutarimai tarp pačių „krajovcų“. Tie nesutarimai matosi jau 1911-1914 metais Vilniuje leistame laikraštėlyje „Przeglad Wilenski“. Lenkai buvo kaltinami, kad jei neva veikia pasiremdami stipresniojo kultūriniais elementais ir vykdo polonizaciją. Tokia lenkų pozicija buvo laikoma nesąžininga ir lietuviai nuo jų greitai atkrito. Baltarusiai dar laikėsi ir leido savo laikraštėlį „Naš kraj“, pritraukdami patį M. Riomerį, iš dalies ir L. Abramovičių, A. Zaštautą. Tačiau jėgos vis tiek buvo nelygios ir vadinami Lietuvos lenkų demokratai iš esmės dirbo panašų darbą, kaip ir endekai istorinėje Lietuvoje. Taigi idėja buvo pasmerkta, nors M. Riomeris dar 1918-1919 metais savo dienoraštyje rašė: o galbūt... L. Abramovičius, nuo 1921 metų leisdamas naują „Przeglad Wilenski“ variantą taip pat vis dar teigė, kad bus tokia Lietuvos lenkų tauta. Tik apie 1933-35 metus jis suprato, kad ši idėja yra galutinai pasmerkta. Pasirodė, kad Lietuvos lenkai save laiko tikrais lenkais ir yra labiau prolenkiški nei prolietuviški. Tai ypač pasireiškė aktyviu dalyvavimu Lenkijos kariuomenėje, taip pat Vilniaus klausimu. Buvo jaučiamas antilietuviškas įvairių organizacijų nusiteikimas. Taigi jie buvo grynai tautinė mažuma, kuri rėmėsi Lenkija. Vidurio Lietuvos integracija iš esmės įvyko tų pačių „krajovcų“ rankomis. Galutinį sprendimą priėmė B. Kšyžanovskis ir V. Abramovičius, t. y. tos žinomos pavardės, į Lenkijos pusę nusivedusios lenkų elitą, galėjusį būti modernios Lietuvos lenkų tautos pagrindu. Paprasčiausiai jie pasidarė lenkais modernia prasme.

- Pereikime prie šiandienos. Jeigu priimtume jūsų mintį dėl Lietuvos lenkų tautos formavimosi galimybių praėjusio amžiaus pradžioje, kiek svarbi ši idėja šiandienos dialoge su Lietuvoje gyvenančiais lenkais?
- Ne kartą apie tai esu mąstęs ir turiu oponentų diskusijai. Tie neakademiniai dalykai, per spaudą išėję į viešumą, buvo išsakyti jau prieš penkiolika metų, tik tada nebuvo išgirsti. Sakyčiau, tas neįvykęs Lietuvos lenkų tautos variantas vienaip ar kitaip yra paveikęs ir mūsų dienų gyvenimą. Lietuvos lenkai – neneigiu, kad jie yra lenkų tautinė mažuma – visgi linkusi save sieti su tuo „krajovcų“ įdirbiu, t. y. tapatinasi su LDK lenkiškąja kultūra. Taigi jie nėra paprasta tautinė mažuma, o sieja save su kultūrine tradicija, siekiančia LDK laikus. Šis aspektas tariantis su Lietuvos lenkais galėtų būti mūsų stiprybė, o ne silpnybė, vedanti į konfliktą. Ėjimą į konfliktą ta prasme, kai sakome, kad jie nėra tiesioginiai tos tradicijos paveldėtojai, nebėra natūrali tąsa per giminę, kraują, nes jie yra atvykę iš kitur ir neva negali perimti tradicijų. 1946-1956 metais iš tiesų vyko repatriacija, ypač inteligentijos. Kita vertus, Vilnijos tarpukaris atmiežė čia gyvenusius Lietuvos lenkus krokuviečiais, poznaniečiais ir kitais atvykėliais. Kartu buvo atmiežtas ir elitas, mokytis į Stepono Batoro universitetą atvažiavo žmonių iš kitų Lenkijos vietų. Tuo tarpu žmonės, kurie atvyko į Vilnių ir jo apylinkes iš Baltarusijos, iš tiesų juk atvyko iš istorinės Lietuvos. Tie žmonės kažkada tapatino save su vietiniais – tuteišiais. 1936-1937 metais L. Abramovičius buvo iškėlęs dar vieną mintį: Lietuvos lenkai negali susiformuoti ir reikia dirbti ta linkme, kad susiformuotų tuteišių arba vietinių tauta. Bet tai buvo tik idėja, nes daug žmonių dar buvo „nepaimti“, neįtautinti. Ir paskui tokių žmonių liko, bet sovietinis laikotarpis privertė juos apsispręsti ir bent įsirašyti: esame lenkai... Taip nutiko dėl įvairių sumetimų. Štai į Vilniją iš baltarusiškų teritorijų atvykę žmonės pasivadino lenkais, nors nemokėjo lenkų kalbos...

 - Na, tai jų teisė. Jeigu jie jaučiasi esą lenkai, mes neturime teisės kvestionuoti jų tapatybės. Tačiau kaip dėl to sando „Lietuvos lenkai“, kuris, pavyzdžiui, ir tiems patiems lietuviams nacionalistams galėtų būti naujas žiūros taškas?
- Aš ir noriu pasakyti, kad jei žmogus apsisprendžia būti lenku, jis turi apsispręsti būti ir Lietuvos lenku, o ne lenku Lietuvoje. Tai nėra tik žodžių žaismas. Nenoriu politikuoti, bet taip jau diktuoja dabartinis gyvenimas... Jeigu mūsų lenkų mažumos klausimai yra sprendžiami per Varšuvą, vadinasi, jie tada tikrai yra lenkai Lietuvoje. Taip jie jaučiasi patys, taip yra pristatomi mūsų. Ypač tai jaučiasi dabar, kai Šalčininkai tiesiogiai nesikalba su Vilniumi, o derina su Varšuva. Vilnius savo ruožtu kalbasi su Varšuva. (Šypsosi – red. past.) Skaudu kalbėti, bet net sprendžiant švietimo problemas ieškoma trečiojo asmens,,,

- Paradoksalu, kad su savo piliečiais valstybė kalbasi per tarpininką, kuris sėdi už kelių šimtų kilometrų...
- Taip, ir mes pripažįstame, kad yra lenkai Lietuvoje, bet nėra Lietuvos lenkų. Aš nesakau, kad turi būti tas pats istorinis variantas, apie kurį mes kalbėjome. Bet mes juk galime turėti naują variantą, nes kultūrinę tradiciją jie pripažįsta ir nori ją priimti lygiai taip pat, kaip ir mes. Deja, mes prarandame tą galimybę, kad būtų Lietuvos lenkai, o ne lenkai Lietuvoje.

 - Reikia tikėtis, kad gal dar ne visiškai praradome...
- Tikiuosi, kad ne. Yra Lietuvos lenkų elitas ir aš nebijau vartoti to žodžio, nes pačiam teko su jais bendrauti, diskutuoti. Štai teko kalbėtis su V. Sirokomlės mokyklos direktoriumi ir aš neabejoju, kad jis yra Lietuvos lenkas. Arba Pavilnio mokyklos direktorė sako esanti Lietuvos lenkė ir jai valdžia egzistuoja Vilniuje, o ne Lenkijoje. Ji negali priimti kai kurių paramos pasiūlymų, nes jaučiasi įžeista kaip Lietuvos pilietė. Galima surasti ir daug tokių žmonių. Tiesiog iš mūsų pusės reikia parodyti, kad gerbiame jų apsisprendimo teisę. Galiausiai kartu reikia tą tradiciją puoselėti. Pripažinkime, kad D. Poška rašė ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai. Tas pats ir su Peseckiu, Rimkevičiumi, Konvickiu, kurie nėra pripažįstami kaip savi kūrėjai.
- Dėkoju už pokalbį.
Pagal 2012 m. sausio 22 d. Delfi.lt