…Szczerość każdego pisarza mierzy się nie tylko tym, o czym pisze, ale i tym co przemilcza. Józef Mackiewicz. Niemiecki kompleks.  Kultura, 1956

Dėl projekto „Gimtųjų kalbų vidurinio ugdymo bendrųjų programų“ Drukuj
Autor: Ryszard Maciejkianiec   
Czwartek, 16 września 2010

Vilnius, 2010.08.30 d.

Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijai

Dėl projekto „Gimtųjų kalbų vidurinio ugdymo bendrųjų programų“

Susipažinus su minėtu projektu susidaro įspūdis, kad jo autoriai ir asmenys, pateikę siūlymus, eina klaidingu keliu ir vėl, kaip iki šiol, siūlydami Lenkijos ir Lenkijos liaudies respublikos literatūrą, o ne lenkų literatūrą, kurios pagrindą galėtų sudaryti rašytojai, kuriantys lenkų kalba Lietuvoje ir apie Lietuvą. Tiesiog sunku suvokti, kokiu būdu bus pasiektas gimtosios kalbos kaip dalyko tikslas, kuris numato ugdyti kiekvieno žmogaus visaverčiam asmeniniam gyvenimui ir visuomeninei veiklai būtinas savybes, gebančio gimtąją kalbą pažinti savo šalies paveldą. Ir kaip per gimtosios kalbos pamokas, kur bus analizuojami Lenkijos rašytojų, rašančių apie Lenkiją kūriniai, bus sudaromos sąlygas kultūriniam identitetui formuotis? Ir kokiu būdu moksleiviai nagrinės iškiliausius gimtosios kalbos literatūros kūrinius, susidarys gimtosios kalbos literatūros tradicijos vaizdą, jeigu ten pateikiami Lenkijos ir kitų šalių rašytojai, o iškiliausieji rašytojai, kilęs iš Lietuvos ir rašantys apie Lietuvą, beveik neminimi?

Projekto rengėjai skirsnyje: „Programos įgyvendinimas: ugdymo gairės ir integravimo galimybės, mokymosi aplinka“ pasisako už būtinumą gimtosios kalbos ir kultūros sąsajas, kad mokiniai turėtų galimybę sieti literatūrą su istorija, o ugdymo turinys turi padėti formuoti nacionalinį identitetą ir jo išlaikymą. Gimtosios kalbos ir literatūros mokymas pagal 5 p. „Integravimo galimybės“ turi buti glaudžiai sietinas su Lietuvos socialiniu kultūriniu kontekstu ir su pilietinio ugdymo nuostatomis. O pagal 3 p. „Kalbos ir kultūros pažinimas“ moksleiviai privalo žinoti gimtosios literatūros raidos pagrindinius etapus, komentuoti jos sąsajas kultūriniame ir filosofiniame kontekste. Suprasti literatūros istoriškumą, ryšį su praeities kartų patyrimu (3.7.1.p.), žinoti savo tautos ir valstybės pagrindinius istorinius etapus (3.7.2.p.), įvardyti svarbiausius gimtosios kalbos literatūros kūrinius ir jų kūrėjus; paaiškinti jų reikšmę gimtajai kultūrai (3.7.4.p.). Bet matant iš privalomų ir kitų rašytojų bei jų kūrinių sąrašo galima pasiekti tiktai atvirkštinį ugdymo efektą – Lietuvos moksleiviai mokyklose su lenkų dėstoma kalba, besimokantys pagal projektuojamą literatūros programą jaus sąsajas su Lenkijos literatūrą ir kultūra, žinos lenkų tautos ir valstybės pagrindinius istorinius etapus. Toks programos projektas prieštarauja pagrindiniam mokyklos veiklos tikslui – pilietiniam ugdymui, kuris turi būti sietinas su Lietuvos istoriniu ir socialiniu kultūriniu kontekstu.

Tokių programų ir vadovėlių „efektą“ bei žalą nesunku pastebėti jaunimo tarpe, kuris per paskutiniuosius beveik dvidešimt metų mokėsi lenkų literatūros pagal T. Wroczynskio ir H. Turkiewicz vadovėlį „Literatura polska XX wieku“ (išleistas 1995 m. ir 2002 m.). Minėtas vadovėlis prasideda žodžiais: „Lenkijai atgavus 1918 metais nepriklausomybę…“ O kur Lietuva bei įžymūs rašytojai, kilę iš Lietuvos ir rašantys apie Lietuva, kurie net neminimi. Tiesą sakant, vadovėlio gale keletas puslapių yra skirta poetams, kurie dirbo sovietiniame laikraštyje „Czerwony Sztandar“ („Raudona vėliava“) ir dalis kurių, kaip dabar yra žinoma, rinko informaciją apie Lietuvos lenkus sovietų slaptosioms tarnyboms. Be to, toks vadovėlio turinys tiesiog pabrėžia, kad būk tai Lietuvos lenkai neturi Lietuvoje jokių istorinių-kultūrinių šaknų, o jų literatūrinė veikla prasidėjo sovietams „išvadavus“ Lietuvą ir įkūrus laikraštį „Czerwony Sztandar“ ir, kad Lietuvos lenkai savo nacionalinį bei kultūrinį identitetą turi sieti tik su kaimynine Lenkija. Verta paminėti, kad tas vadovėlis išleistas Lietuvoje už jos mokesčių mokėtojų pinigus.

Juolab nesuprantama, kodėl XXI amžiuje nepriklausomoje Lietuvoje vėl siūloma įtraukti į „gimtosios“ literatūros programą pvz.: neiškilius Tadeušą Borovskį (Tadeusz Borovski) ir Andrzejų Ščipiorskį (Andrzej Szcziporski), apie kuriuos „Vikipedia. pl.“ informuoja, kad tai yra buvę sovietinių spec. tarnybų Lenkijos filialų agentai, o jų literatūrinis darbas greičiau buvo tik kaip priedanga agentūrinei veiklai vykdyti. Ar tikrai reikalinga programoje Hana Kral (Hanna Krall), sovietmečiu buvusi Lenkijos liaudies respublikos korespondente Maskvoje? Ar turi būti taip plačiai analizuojama iš Kijevo kilusio Jaroslavo Ivaškevičiaus (Jaroslaw Iwaszkiewisz) kūryba, emigracijoje vadinamu „Varšuvos komunistinės vyriausybės literatūros reikalų agentu“? Ar būtinas programoje Idelfonsas. Galčinskis (I. Gałczyński), kuris nors porą metų tikrai gyveno Vilniuje, bet vėliau tapo vienu iš ryškiausiu komunistų partijos šulų ir Stalino šlovintojų bei Česlovo Milošo aršiu kritiku? Gal ne Lietuvos lenkų moksleiviams, o siauram literatūros kritikų ratui reikėtų analizuoti anarchisto ir pacifisto iš Lenkijos Jaceko Podsiadlo (Jacek Podsiadlo) arba iš Čekijos kilusio ir vokiečių kalba rašiusio Franco Kafkos (Frantz Kafka) kūrinius? Kodėl turi būti analizuojami Lenkijos Sudėtų krašto peizažai pagal kažkokią Olgą Tokarčuk (Olga Tokarczuk), o ne, pavyzdžiui, Lietuvos ir LDK gamtos aprašymas pagal Michalo Pavlikovskio (Michal Pawlikowski) kūrinius, kurie prilygsta Adomo Mickevičiaus „Ponui Tadui“,- tik proza? 

Galu gale, jeigu iš paminėtų ir kitų Lenkijos rašytojų – komunistinių veikėjų Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija nuspręs vėl palikti programoje Lietuvos mokykloms su lenkų dėstoma kalbą, tai bent reikėtų įtraukti į programą iškilius rašytojus antikomunistus, kurie gyveno ir kūrė Lietuvoje, o artėjant Sovietų okupacijai pasitraukė į Vakarus, kaip antai: J. Mackevičius (J. Mackiewicz), St. Mackevičius (St. Mackiewicz), M. Pavlikovskis (M. Pawlikowski), K. Vendziagolskis (K. Wendziagolski), M. Zdziechovskis (M. Zdziechowski) ir kiti. Jeigu vis dėl to bus nuspręsta programoje palikti rašytojus, susijusius su AK, AL ir POW, tai bent pusiausvyrai palaikyti, reikėtų įtraukti J. Pilsudskio politiką ir AK veiklą kritikavusių rašytojų, kilusių iš Lietuvos, kaip antai: J. Mackevič (J. Mackiewicz), V. Troscianko (W. Troscianko), M. Pavlikovskio (M. Pawlikowski) ir kitų kūrinius. Juolab, kad jų kūrybos turinys pagrinde sutampa su Lietuvos istoriografija.

Be to, mes esame tos nuomonės, kad kalbos, literatūra ir istorija mokykloms turi būti programuojamos tokiu būdu, kad sudarytų kryptingą visumą. Priešingu atveju mokykla ugdys ne sąmoningą subrendusį valstybės pilietį, o, geriausiu atveju, dviveidę asmenybę. Kad to neįvyktų, programos projektą turėtų siūlyti ne, kaip iki šiol, ta pati vienintelė mokslo daktarė iš Pedagoginio universiteto, o komisija, kurios sudėtyje būtų ir Lietuvos istorikai, ir Lietuvos lenkų rašytojų mokslininkai žinovai.

Būsimai lenkų literatūros programai pagrindą, mūsų nuomone, turėtų sudaryti, atitinkamai papildyta, 1996 m. išleista antologija „Litwo, nasza matko miła…“ („Lietuva, motina mūsų miela…), kurios autoriai Regina Koženiauskienė, Maria Niedzwiecka, Algis Kaleda ir Eugenija Ulčinaitė.

Būsimai lenkų literatūros programai priimant už pagrindą jau minėtą antologiją gali iškilti problema dėl kai kurių kūrinių trūkumo Lietuvos bibliotekose. Tačiau Fondo „Vilniaus Klodai“ valdyba yra pasiryžusi šią problemą padėti išspręsti. 

Pagarbiai,

Ryšard Maceikianec, Fondo „Vilniaus klodai“ pirmininkas