…Historia jest bardzo długa i bardzo zawiła. Chodzi o to, że ongiś, dawno, było państwo nie tyle bogate, co wielkie i, jak na mój gust, piękne, pod nazwą Wielkie Księstwo Litewskie. I oto raptem wszyscy wyrzekli się po nim sukcesji… Józef Mackiewicz.  Kultura, 1954


Ryšard Msceikianec, Lietuvos lenkų tautinės bendruomenės atstovas, Fondo „Vilniaus klodai“ pirmininkas.

Klaidas daro ir Lenkijos, ir Lietuvos politikai

Kas gali atsakyti į klausimą, ko siekia mūsų kaimynė tokiu Lietuvos lenkų klausimo eskalavimu, jeigu mes nežinome, - o kas gi yra ta Lenkija? Šalis, kurioje taip ir neįvyko liustracija,  kurioje iki šiol tebegalioja socialistinė įstatyminė bazė, kurioje dar nesusikūrė laisva pilietinė visuomenė, - tokia šalis  yra neprognozuojama. Kiekvienam gi yra visiškai aišku: Lietuva nekelia Lenkijai grėsmės, abi mūsų šalys padarė nemažą pažangą demokratizuodamos savo valstybių gyvenimą, o tautinės mažumos (ir Lenkijoje, ir Lietuvoje) turi išskirtinę galimybę puoselėti savo kalbą ir kultūrą.

Bet neatmeskim iš Lenkijos pusės tokių politikų kaip J.Kačinskis, R.Sikorskis, B.Komorovskis ar D.Tuskas, pasižyminčių gana keistomis politinėmis ambicijomis bei nelabai dideliu kultūriniu mentalitetu apskritai. O svarbiausia yra tai, kad išvardinti ponai vis dar nelabai nori suvokti akivaizdų faktą: kaimyninės šalys, kurių atskiras teritorijas Lenkija tarpukario metais užėmė jėga ar savarankiškai (Lietuvoje - Vilniaus kraštą) ar kartu su sovietais - vakarines Baltarusijos ir Ukrainos žemes, ar su vokiečiais - Tešino sritį iš Čekoslovakijos – jau yra absoliučiai savarankiški tarptautinio gyvenimo subjektai ir nėra Lenkijos dominijos.

Kas toliau? Man atrodo, jau pasiekta ta ribą, kuria peržengę Lenkijos vadovai jau atrodo pakankamai juokingai. Vėl demonstruoti ambicijas būti regiono lyderiu, tačiau ir toliau vadovautis tarpukario metų politika (kai Lenkija beveik iš visų pusių turėjo negeranoriškai nusiteikusius kaimynus) -  tai dabar jau visai netinka. Lenkijos užsienio reikalų ministras R.Sikorskis, kuris turėjo ambicijas būti NATO vadovu, deja,  savo veiksmais ir kalbomis nusileido iki V.Tomaševskio lygio ir tikriausiai prarado visus šansus kandidatuoti į bent kokį rimtesnį politinį postą. Matyt, ne šiaip sau prieš pat mirtį žinomas lenkų kultūros veikėjas (ir su lietuviškomis šaknimis, ką liudija jo pavardė) Ježis Gedroyc apie kai kurių Lenkijos politikų elgesį Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos atžvilgiu taikliai pastebėjo: jie „prarado valstybingumo instinktą“.

 O tai, kad mūsų šalies vadovai į Lenkijos provokacijas nereaguoja panašiu triukšmingu tonu – tai yra labai gerai. Bet man regisi, kad šitas Lietuvos pareigūnų sveikintinas santūrumas jau peraugo į abejingumą ir net - valstybinės pozicijos neturėjimą. O ko vertas B.Komorovskio žiestas, kai jis savo vizito metu pirmiausiai užsuko į Maišiagalą ir tik tada - į Vilnių? Ar D.Tusko priešrinkiminis šou (kreipimasis į tautiečius nuo bažnyčios altorių)? Todėl viešai išsakau Lietuvos pareigūnams: jums  tiesiog būtina turėti  savo nuomonę ir vertinimus - ir tai išsakyti kaip oficialią Lietuvos poziciją. Dabar to labai trūksta. Tik vienas pavyzdys. Prezidentūros pašonėje, Lenkijos ambasadoje Lietuvoje yra dalijamos lenkų kortos. Kurios ir prieštarauja Lietuvos Konstitucijai, ir dezintegroja Lietuvos lenkus - kas tuomet yra jų tėvynė ir kokios valstybės piliečiais jiems save laikyti? O juk užtektu, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė pareikštu savo nepasitenkinimą viešai. Ir situacija - neabejoju - pradėtų keistis. Tačiau prezidentė tyli ir šis procesas vyksta toliau. O va Čekijos lenkai po šios valstybės politikų demaršo atsisakė priimti tokio turinio kortas. 

 „Savaitė su tv“, 2011 m. rugsėjo 14 d. nr. 37

 

 

 

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com