Lietuvos užsienio politika: Lietuvos – Lenkijos santykių vertinimai Drukuj
Autor: Ryšard Maceikianec   
Sobota, 14 maja 2011


Pasisakymas
 pateiktas Rytų Europos studijų centrui ekspertų diskusijos metų „Lietuvos užsienio politika: Lietuvos – Lenkijos santykių vertinimai“, skirtai Konstitucijos 220-ųjų metinių progai.

Norėčiau tik pagirti analitinės apžvalgos rengėjus, kad jie, turėdami atitinkamą informaciją, jos pagrindu priėjo išvados, prie kurios turėtų prieiti laisvai mąstantys žmonės.

Visų pirma - kad dabartinis Lenkų rinkimų akcijos monopolis, kaip ir kiekvienas monopolis stabdo ir iškreipia Lietuvos lenkų visuomenės vystimąsi. Svarbu, kad tos išvados taptų plačiau žinomos, todėl kad jau prieš 10 metų Lietuvos lenkų bendruomenės vystimasis faktiškai sustojo ir turi neigiama pagreitį. Ir kaip patvirtinimą norėčiau pacituoti  iškilaus vilniečio, rašytojo ir mąstytojo Juozapo Mackevičiaus žodžius: "kad visuomenė galėtų vystytis, ji turi pasižymėti savo pažiūrų ir nuomonių įvairove, lyg plačiai išskleista vėduoklė. Ir kuo daugiau kaip 180 laipsnių ši vėduoklė išskleista, tuo daugiau tai liudija apie visuomenės brandumą, dinamiką, o vadinasi ir apie minties turtingumą. Tuo tarpu stipriai laikoma rankose suskleista greičiau sukelia trumpos lazdos jausmą…"

Norėčiau taip pat pažymėti, kad jau 1997 -1999 metais Lietuvos lenkų visuomenė puikiai suprato pavoju, kokį atneša vienos partijos regiono monopolis su lyderiu, kuris pasižymi nestabiliom emocijomis ir jo pavojinga aplinka. Pradėjus apie tai diskusiją, kad Lietuvos lenkai turi teisę naudotis visomis konstitucinėmis teisėmis ir nebūtinai priklausyti tik vienai partijai - Lenkų rinkimų akcijai. Lietuvos lenkų sąjungos vadovams išstojus iš šios partijos, Lietuvos lenkų sąjungos būstinė ir redakcija buvo visiškai sunaikintos ir iki šiol tie naikintojai nenustatyti. Lenkų rinkimų akcija tučtuojau iš partijos narių ir Vilniaus bei Šalčininkų valdininkų lygiagrečiai organizuojasi, neva, tai Lietuvos lenkų sąjunga, o prieš teisėtą Lietuvos lenkų sąjunga panaudojami visi galimi metodai, neatsisakant net fizinės jėgos ir smurto panaudojimo.  Beprasmiški teisiniai ginčiai dar tesiasi iki 2007 metų. Jie tikrai buvo beprasmiški, todėl kad tą grupuotę pradėjo remti aukščiausio lygio mūsų valstybės pareigūnai ir vadovai, V. Tomaševskis ir jo  apsuptis buvo pristatomi apdovanojimams už, neva nuopelnus, skatinant Lietuvos – Lenkijos bendradarbiavimą, sveikinami, kviečiami į aukščiausio lygio delegacijas, jų naudai, pažeidžiant Konstituciją,  buvo įtakojami teismai. Šiandien, be abejonės, mes skiname tų veiksmų liūdną derlių.

Kai dabar kalbama apie tai, kokius dar teisinius instrumentus duoti Tomaševskiui ir jo aplinkai, kad patenkinti jų norus dar giliau pravesti Lietuvos lenkų visuomenės vidinį okupaciją ir gettozaciją – esame tos nuomonės, kad tokiu būdu galima tik aštrinti padėtį ir didinti Lietuvos lenkų atskirtį nuo Lietuvoje vykstančių procesų ir teigiamų permainų.

Mūsų manymu, reikia pradėti nuo pagrindų pagrindo: sudaryti sąlygas Vilniaus ir Šalčininkų gyventojams, Lietuvos piliečiams naudotis Konstitucijoje numatytomis laisvėmis ir teisėmis, tokiomis kaip žodžio laisvė, rinkimų laisvė, teisė jungtis į pilietinės asociacijas, teisė į visapusišką informaciją ir pan. Ko tada to regiono gyventojai, kaip laisvi piliečiai panorės: užrašų ant namų ir tvorų, o gal brangesnio varianto - kanalizacijos ir vandentiekio, kad neimti geriamą vandenį iš upių bei ežerų ir pesticidais užterštų šulinių, o gal daugiau darbo vietų? Bet apie tai turi pasakyti laisvi piliečiai, o ne keletas politikierų, kurie neturi pagarbos tiems žmonėms ir sėdintys Vilniuje už juos sugalvoja ko jiems žūtbūt reikia.

Didžiules kliūtis pilietinio ugdymo procesui Vilniaus regione sudaro nepaprastai vienašališka informacija, persmelkta konflikto ir netolerancijos dvasios, kurią politinės organizacijos Lenkų rinkimų akcijos poreikiams pateikia visos žiniasklaidos priemonės lenkų kalba Lietuvoje, o galimybės perduoti ir priimti ta pačia kalba kitokio požiūrio ir kitokios nuomonės - nėra. Ir kai tas srautas yra skiriamas kompaktiškai gyvenančiai, nepasiruošusiai pokyčiams, nepakankamai išsilavinusiai mažumai, tai aiškiai matyti informacinio teroro požymių.

Tokia Lietuvos žiniasklaidos lenkų kalba padėtis yra problema, kurią pirmiausia turi spręsti pati lenkų visuomenė. Tačiau ji yra pernelyg sudėtinga, kad mažumos bendruomenė galėtų pati tai išspręsti. Beje, jau pats metas suvokti, kad ilgesniam laikui neįmanoma užtikrinti tautinių mažumų informacijos poreikio per postkomunistinius leidinius, daugiausia leidžiamus už kitos valstybės biudžeto lėšas, net jeigu ji laikas nuo laiko  deklaruoja partnerišką bendradarbiavimą. Panaši situacija yra ir mokyklose ir viešosiose bibliotekose Vilniaus regione, kuriose yra socialistinės Lenkijos literatūros bei tų pačių neapykantą skleidžiančių leidinių ir daugiau jokių kitų! Tai kur tada galima pasisemti kitos informacijos (ypač kaimo vietovėse), kuri skatintų Lietuvos lenkų pilietinę integraciją?

Nepadeda pilietinio ugdymo procesui taip pat ne visada iki galo apgalvotos priemonės ir planai, susiję su jaunimo ir mokinių ugdymu. Jų žala didesnė dėl to, kad nepilietiška mąstysena jiems peršama jau nuo vaikystės. Kaip pavyzdį galima pateikti gimtosios kalbos literatūros vadovėlius, skirtus mokykloms, kuriose dėstomoji kalba yra lenkų. Juose Lietuva kaip tokia šalis tiesiog neminima, o literatūros dėstymą siūloma sieti su Lenkijos istorija ir kultūra. Nors Lietuvos istorijoje yra labai daug savų iškilių rašytojų ir poetų, kurie rašė lenkų kalba. Liūdna, kad paskelbti naujų ugdymo programų projektai, kuriuos numatoma įgyvendinti nuo kitų mokslo metų, praktiškai nesikeičia. Tuose projektuose Lietuvos lenkų jaunimas turi sieti save su Lenkija, ten ieškoti savo kultūros šaknų. Tokių programų įgyvendinimo rezultatą mes matome kasdien.

   Labai trūksta ir paprasčiausių dalykų, kurie nieko nekainuoja. Trūksta,  pavyzdžiui: kad Lietuvos vadovai nors vieną kartą viešai paskelbtų ir primintų Lietuvos Konstitucijos nuostatą, kad visi Lietuvos piliečiai priklauso Lietuvos tautai, o jų kultūra yra neatskiriama Lietuvos kultūros dalis, ir tai turėtų atsispindėti Lietuvos mokyklų su lenkų dėstomąja kalba vadovėliuose, o ypač dabar, kai yra vykdoma provokaciją su lenko kortą. 

Pozityvios emocijos ir vertybių savimonė atsiranda pas žmogų tik tada, kada jis turi fizinio saugumo ir komforto jausmą, ir kai jis yra traktuojamas kaip žmogus. Be to, žmogus tampa kaip būtybė, kuri nesugeba suprasti pasaulio ir net kontroliuoti savo jausmų - tokių išvadų priėjo rašytojas Varlamas Šalamovas, kuris žymia dalį savo gyvenimo praleido sovietų konclageriuose. Tai buvo sovietų eksperimentas kaip pakeisti žmogų.

Labai panašų eksperimentą Vilniaus regione Lietuvos lenkų atžvilgu jau eilę metų vykdo Lenkų rinkimų akcija ir jos aplinka, palaikanti nesaugumo ir pavojaus jausmą, bauginanti lietuviais ir kitais pavojais, nuo kurių tik ta grupuotė, neva, gali apsaugoti. Mūsų manymu, tai yra nusikaltimas dalies Lietuvos piliečių atžvilgių, kurio pasekmes nugalėti nebus lengva. Tuo labiau, kad tai bus daroma tik visuomeniniais pagrindais.
2011.05.04 d.
Ryšard Maceikianec