Lietuvos lenkų pilietiškumo tapsmas Drukuj
Autor: Ryszard Maciejkianiec   
Wtorek, 28 września 2010

Pranešimas skaitytas šių metų rugsėjo 17 d. Vilniuje vykusioje konferencijoje „Lietuvą kuriame kartu: tautinės bendrijos per 20 atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metų“.

Gerbiamieji susirinkusieji. Visų pirma norėčiau padėkoti konferencijos organizatoriams už sumanymą ją organizuoti, pakvietimą dalyvauti bei pasisakyti. Ji svarbi tuo, kad atviros diskusijos šia tema – retas atvejis. Tuo labiau, kad praėjus 20 metų po Lietuvos nepriklausomybės, valstybei tapus NATO ir ES nare, kada Lietuvos raida tapo aiški ir numatoma, o mūsų retorika ir mąstysena (kalbu apie Lietuvos lenkus) nelabai pasikeitė.

Mes nuolat kovojame, o kova, kaip žinoma, reikalauja kad butų priešas – lietuviai ir Lietuvos valstybė, kad butų vienintelis vadukas ir tik viena, net nesveika nuomonė. O kovodama visuomenė nesivysto.

Prezydium konferencji

Lietuvos lenkams ir kitoms tautinėms mažumoms visų pirma reikėtų pakeisti žodį „kova“ į žodį „darbas“, ir kad būtų daugiau vietos idėjoms, iniciatyvoms, plėtotei, skirtingoms nuomonėms, bendradarbiavimui tarpusavyje ir su valdžia. Tuo visų pirma turi būti suinteresuotos tautinės mažumos.

Bet ypač to reikia Lietuvos lenkų bendruomenei, kurios vystimasis jau prieš 10 metų faktiškai sustojo ir turi neigiama pagreitį. Kaip pastebėjo iškilus vilnietis, rašytojas Juozapas Mackevičius (Jozef Mackevič), kad visuomenė galėtų vystytis, ji turi pasižymėti savo pažiūrų ir nuomonių įvairove, lyg plačiai išskleista vėduoklė. Ir kuo daugiau kaip 180 laipsnių ši vėduoklė išskleista, tuo daugiau tai liudija apie visuomenės brandumą, dinamiką, vadinasi, ir apie minties turtingumą. Tuo tarpu stipriai laikoma suskleista rankose greičiau sukelia trumpos lazdos jausmą… (Juzefas Mickevičius. „Vokiškas kompleksas“. Kultūra, 1956, Nr. 1(99).

Antra, mes visi turime suprasti, kad ne tik nuo valstybės ir jos institucijų veiklos priklauso mūsų pozicija Lietuvos visuomenėje, bet pirmiausiai nuo mūsų pačių.

Klysta tie, kurie mano, kad Lietuvos lenkai pasiekė daug. Tiesiog daug žodžių, veiksmų imitacijos, propagandinio triukšmo neperaugo į vertybes, kurios būtų vertos dėmesio. Tuo labiau, kad melo ir neapykantos pagrindu vertybės nesukuriamos. Apie tokią padėtį ir su ja susijusiomis problemomis turi kalbėti visų pirma patys lenkai. 

 

Mūsų veiklos pradžia nebuvo gera. Likus keleriems metams iki Nepriklausomybės atkūrimo kai kurie sovietiniai spaudos leidiniai, ėję lietuvių kalba, ir sovietinis „Czerwony Sztandar“, leidžiamas lenkų kalba, kuriems, be abejo, buvo vadovaujama iš to paties centro, pradėjo garsiai rietis tarpusavyje pagal užduotį žadindami antilenkiškas ir antilietuviškas nuotaikas. Ir mes įklimpome.

Dabar jau žinoma, kad tai pradėjo t.v. bendradarbiai. Tada sujudintas procesas atitinkamos jėgos stumdomas toliau, nors aplinkybės visai pasikeitė.

1995 metais įkūrus Lenkų rinkimų akciją labai greitai paaiškėjo, kad uždaroje, neišsilavinusioje bendruomenėje ji kelia didelį vidinės okupacijos pavojų. Lietuvos visuomenė net nepastebėjo, jog 1997 metų prezidento rinkimuose partija – Lenkų rinkimų akcija – rėmė Artūrą Paulauską, o visuomeninė organizacija – Lietuvos lenkų sąjunga, tuo metu dar nepriklausoma nuo partijos ir turėjusi didesnę visuomeninę įtaką – kvietė balsuoti už Valdą Adamkų.

Bet tučtuojau su Lenkijos emisarų pagalba ir panaudojus pinigus bei padedant kažkuriems Lietuvos vadovams ir valdininkams tie, kurie manė, kad Lietuvos lenkai turi konstitucinę teisę į laisvą pasirinkimą ir nebūtinai turi remti Rinkimų akciją – buvo persekiojami, Lietuvos lenkų sąjungos turtas buvo perimtas jėga, laikraščio redakcija, kuri kvietė diskutuoti dėl nedemokratinių procesų Lietuvos lenkų bendruomenėje buvo apvogta ir suniokota. Ir jau 2001–2002 metais Lenkų rinkimų akcija faktiškai perėmė visas visuomenines organizacijas, iš kurių pasiliko tik iškabas. Ir jie dabar nepriekaištingai vykdo partijos vaduko nurodymus.

Iki šiol šis procesas dar labiau įsibėgėjo, o su priespauda ir vidine okupacija per atitinkamą tinklą, ypač kaimo vietovėse, susiduria beveik kiekviena lenkų šeima. Į pagalbą iš pat pradžių atskubėjo beveik visa sovietinė, partinė  ir kolūkinė nomenklatūra. Ir dabar jos atstovai Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose yra „demokratijos“ ir „lenkiškumo“ vedliai.

Šitokioje situacijoje ten gyvenantys žmonės nemato ir nejaučia jokių pasikeitimų. Tokia būsena ypač apsunkina ir neleidžia vystytis pilietinio ugdymo procesui.

 

Uczestnicy konferencji

Didžiules kliūtis pilietinio ugdymo procesui sudaro nepaprastai vienašališka informacija, persmelkta konflikto ir netolerancijos dvasios, kurią politinės organizacijos Lenkų rinkimų akcijos poreikiams pateikia visos žiniasklaidos priemonės lenkų kalba Lietuvoje, o galimybės perduoti ir priimti ta pačia kalba kitokio požiūrio ir kitokios nuomonės nėra. Ir kai tas srautas yra skiriamas kompaktiškai gyvenančiai, nepasiruošusiai pokyčiams, nepakankamai išsilavinusiai mažumai, tai aiškiai matyti informacinio teroro požymių.

Tokia situacija taip pat ypač stabdo ES ir bendrųjų žmoniškųjų vertybių skleidimą Lietuvos lenkų bendruomenėje.

Tokia Lietuvos žiniasklaidos lenkų kalba padėtis yra problema, kurią pirmiausia turi spręsti pati lenkų visuomenė. Tačiau ji yra pernelyg sudėtinga, kad mažumos visuomenė galėtų tai pati išspręsti. Beje, jau metas suvokti, kad ilgesniam laikui neįmanoma užtikrinti tautinių mažumų informacijos poreikio per postkomunistinius leidinius, daugiausia leidžiamus už kitos valstybės biudžeto lėšas, net jeigu ji šiandien deklaruoja partnerišką bendradarbiavimą.

Pilietiškumo ugdymas ir puoselėjimas šitame regione nebus matomas tol, kol bus leidžiama nesilaikyti įstatymų, ypač rinkimų, kol bus ribojamos piliečių konstitucinės teisės, susijusios su žodžio laisve, pasirinkimo laisve, laisve burtis į piliečių susivienijimus ir pan. Šis procesas šiame regione paliktas, sakyčiau, blogai partijos valiai ir  Dievo valiai.

Nepadeda pilietinio ugdymo procesui taip pat ne visada iki galo apgalvotos priemonės ir planai, susiję su jaunimo ir mokinių ugdymu. Jų žala didesnė dėl to, kad nepilietiška mąstysena jiems peršama jau vaikystėje. Kaip pavyzdį galima pateikti gimtosios kalbos literatūros vadovėlius, skirtus mokykloms, kuriose dėstomoji kalba yra lenkų. Jose Lietuva kaip tokia šalis tiesiog neminima, o literatūros dėstymą siūloma sieti su Lenkijos istorija ir kultūra. Nors Lietuvos istorijoje yra labai daug savų iškilių rašytojų ir poetų, kurie rašė lenkų kalba. Liūdna, kad paskelbti naujų ugdymo programų projektai, kuriuos numatoma įgyvendinti nuo kitų mokslo metų, praktiškai nesikeičia. Lietuvos lenkų jaunimas turi sieti save su Lenkija, ten ieškoti savo kultūros šaknų. Tokių programų įgyvendinimo rezultatą mes matome kasdien.

Kaip anekdotą turbūt reikėtų paminėti, kad, pavyzdžiui šių metų kovą Vilniaus r. Buivydžiuose Švietimo ir mokslo ministerijos oficialioje lenkų literatūros ir kalbos olimpiadoje vaikai turėjo aprašyti Lenkijos ežerų grožį. O juk ežerų yra ir Lietuvoje, yra ir lietuvių rašytojų, kurie savo kūriniuose atskleidė gamtos grožį.

Panaši situacija ir mokyklų, ir viešosiose bibliotekose, kuriose yra socialistinės Lenkijos literatūros bei tų pačių neapykantą skleidžiančių leidinių – ir daugiau jokių kitų! Tai kur tada galima pasisemti kitos informacijos (ypač kaimo vietovėse), kuri skatintų Lietuvos lenkų pilietinę integraciją?

Geras lietuvių kalbos mokėjimas ir galimybė skaityti informaciją šia kalba yra be abejonės svarbi sąlyga, dėl kurios geriau vystomas pilietinio ugdymo procesas. Tačiau lietuvių kalbos, kultūros ir istorijos nemokamų kursų Vilniaus regione nėra. Tik neaišku, kodėl. O nežinomus arba nepakankamai žinomus dalykus vargu ar žmonės gerbs ir mylės.

Spaudai, knygoms, kalbos ir kultūros kursams reikia pinigų. Jų yra – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fonde. O pensininkė lituanistė mielai už minimalų atlygį mokytų tuos, kuriems reikia tobulinti lietuvių kalbą. Tiesiog reikalinga atitinkama politika ir veiksmų koordinavimas. Bet apsidairę nematome, kas tą nedėkingą, neteikiantį politinio pelno darbą gali atlikti?

Šiuo metu Lietuvos tarp istorikų, kultūros veikėjų vyksta labai įdomi ir reikšminga tautinėms mažumoms diskusija apie tai, kad Lietuvos kultūrai ir istorijai priklauso ir ta kultūra, ir tie veikėjai, kurie veikė Lietuvoje, nors ir nekalbėjo lietuviškai. Ši diskusija yra ypač svarbi Lietuvos lenkams, nes, artėjant sovietų kariuomenei, į Vakarus pasitraukė daug įžymių rašytojų ir kitų kūrėjų ir ten sukūrė puikiausių dalykų, kuriuose Lietuva ir LDK, jų žmonės ir kraštovaizdis yra pagrindiniai akcentai. Kol kas jie priklauso taip vadinamai niekieno kultūrai. Prieš keliasdešimt metų jų kūrinius išleido Paryžiuje  Gedroic ir Londone Kultūros fondas. Bet tyla. Postsocialistinėje Lenkijoje jie neįdomūs, nes tai yra antikomunistinė literatūra ir dar apie Lietuvą. Lietuvoje šie kūriniai nežinomi, todėl kad jie parašyti lenkų kalba. Tos diskusijos ir po jų vykstantys procesai stiprina kultūrines Lietuvos istorinių tautinių mažumų šaknis bei atsakomybę už to kultūrinio sluoksnio išsaugojimą ir puoselėjimą. O tai ypač gerai dėl pilietinės integracijos.

Aptariau keletą tautinėms mažumoms svarbių sričių, nuo kurių priklauso ir jų geros nuotaikos, ir pilietinio integravimo procesai. Bet, kaip minėjau, tie procesai, mūsų nuomone, turi būti koordinuojami pagal atitinkamo lygio priemonių planus. Paminėti neigiami procesai ir reiškiniai savaime neišnyks, liga savaime nepraeis.

Baigdamas kalbą norėčiau grįžti prie to, nuo ko pradėjau – kiek nuo mūsų pačių priklauso aplinka, jos geranoriškumas mūsų atžvilgiu?

Vieni važiuoja į Varšuvą, kiti į Maskvą ir iš ten grasina Lietuvai. Tokiu atveju, kas mus gerbs? Juk jau XXI amžius, Europoje susikūrė stiprios pilietinės valstybės – juodaodis afrikietis, turintis Prancūzijos pilietybę vadina save prancūzu, musulmonas iš Azijos, turintis Didžiosios Britanijos pilietybę vadina save anglu  Tai ir mes be abejonės ankščiau ar vėliau grįšime prie tradicijų, kurios buvo LDK teritorijoje iki XIX amžiaus pabaigos: kas gyvena Lietuvoje yra lietuvis (litvini, litovcy, litoucy) ir Lietuvos pilietis. Lietuvos žydai jau seniai, kad išsiskirtų ir išsaugotų savo savitumą vadina save litvakais. Teisingas kelias. Viskas prasideda nuo žodžio.

Ir dar vienas pavyzdys. Neseniai buvo triukšmingai įteikiamos lenkų kortos, liudijančios, kad žmogus, turintis šią kortą, priklauso Lenkijos tautai. Šiam procesui lyg ir ruošiasi Lietuvos rusai. Bet pagal Lietuvos Konstituciją visi Lietuvos piliečiai priklauso Lietuvos tautai. O ypač politikai – jie juk už gerą atlyginimą atstovauja (kaip atstovauja, tai kitas klausimas) Lietuvos tautai. Ir tuo pačiu metu ima lenkų kortas ir gauna pinigus iš Lenkijos tautos, kad Lietuvoje galėtų kelti triukšmą. Pagal XIX amžiaus formuluotę, kada dar balta buvo vadintas baltu, o juoda – juodu, be abejonės turime reikalą su klasikiniais šnipais. Tai piktina mūsų bendrapiliečius lietuvius? Būčiau nustebintas, jeigu būtų kitaip.

Juo labiau, kad yra ir akivaizdžių provokacinių veiksmų, pavyzdžiui, už pinigus iš Lenkijos suvežami žmonės ir su Lenkijos vėliavomis, su Lenkijos ambasadoriumi bei Lenkijos seimo vicemaršalka priešaky Lietuvos lenkų rinkimo akcijos veikėjai organizuoja žygius per Vilniaus centrą, lyg lietuviai neturėtų istorinės atminties ir neprisimintų tų laikų, kada Vilnius, Lietuvos sostinė, per prievartą buvo prijungtas prie Lenkijos. Kaip po tokių žygių gali jaustis sveiko proto Lietuvos lenkas? Ir ar tokie veiksmai padeda pilietinio ugdymo procesui?

Jeigu Vokietija arba Rusija panašių veiksmų imtųsi Lenkijoje, tai triukšmas, be abejo, nuskambėtų per visą pasaulį. Ir, aišku, pagrįstai.

Taigi siūlau kitą konferenciją skirti vienai tautinei mažumai – Lietuvos lenkams. Tokia gerai paruošta konferencija, dalyvaujant istorikams, teisininkams, kultūros veikėjams, ir jos išvados galėtų praturtinti Europos sąjungą žiniomis dėl visuomeninių procesų, kurie vyksta šalyse, neseniai įstojusiose į ES. Taip pat padėtų suvokti sudėtingumą tų procesų, mechanizmą dirbtinų provokacijų ir konfliktų, ypač tose teritorijose, kurias ankščiau jėga buvo perėmusios kitos valstybės. Tokioje konferencijoje galėtų būti atskleista tikra Lietuvos lenkų padėtis ir pakeista nuomonė, kad Lietuvoje lenkai yra persekiojami.