…Symbolem ciemnoty politycznej, głupoty mas, symbolem krótkowzroczności, jakiegoś specyficznego chamstwa, ciasnoty nieprawdopodobnej, obłędu nieomal - niech służy fakt następujący: oto nad Wilnem, nad lotniskiem Porubanku, błyszczy czerwona gwiazda bazy sowieckiej. Straszliwy cień czerwonego terroru pada na życie, mienie i sumienie chrześcijańskiej ludności. Tymczasem ludność ta nie ma nic lepszego do roboty, jak tłuc się wzajemnie po własnych świątyniach, tłuc do krwi podczas modłów, spierając się o to - czy w kościołach katolickich śpiewane być mają pieśni w języku polskim, czy litewskim!!! Józef Mackiewicz. Prawda w oczy nie kole, 2002

Žaviuosi Vilniaus lietuvių veikla tarpukariu Drukuj
Autor: Ryšard Maceikianec   
Sobota, 25 maja 2019

Pokalbis su Birute Biekšiene, Vilniečių ainių klubo nare.

Ponia Birute,  praėjusių metų lapkričio 2 dieną Vilniečių ainių klubo iniciatyva ir pastangomis buvo atidengta atminimo lenta, įamžinanti Lietuvių ligoninės veiklą tarpukariu. Šių metų balandžio 15 dieną atidengta lenta, skirta Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto veiklai. Tai savotiški istoriniai kelrodžiai, neleidžiantys mums klaidžioti, kuriant savo ateitį. Kas motyvuoja Jus tokiai veiklai?

Vienas iš pagrindinių mūsų klubo veiklos tikslų yra būtent skatinti vilniečius ir šiaip lietuvius domėtis tarpukario Vilniaus krašto istorija. Nes tai yra labai pamokanti, labai skausminga istorija ir šiandien dar labai aktuali tema.

Žmones daug labiau domina Gedimino laiškai, Lietuva nuo jūros iki jūros, o kas čia vyko tarpukariu, nelabai žino, net ir tos įstaigos, kurioms turėtų rūpėti šie dalykai, nesigilina į tai. Ir tą parodo tas faktas, kad mes vienuolika metų vaikščiojome į Vilniaus savivaldybę, kad gautume leidimą pakabinti šias dvi lentas. Ne visi ištveria, ne visi išgyvena tiek, o mes išgyvenome ir sulaukėme.

O tarpukariu vyko tokie dalykai, kurie šiandien yra labai pamokomi ir labai aktualūs. Pavyzdžiui, tai, kaip išlaikyti ir išsaugoti lietuviškumą bet kokiomis sąlygomis, ir tai, kaip Vilniaus lietuviai buvo susitelkę tarpusavyje, taip susidraugavę, kaip tik bėdos paprastai žmones sujungia, ir taip visą gyvenimą iki pat mirties senieji vilniečiai bendravo tarpusavyje.

Buvo rengiami susitikimai, minimos jiems svarbios datos, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriaus Marcelino Šikšnio vardadienis birželio 2 dieną, kurį senieji vilniečiai minėjo visą gyvenimą, o kai jau jo neliko, vis tiek minėjo šią datą, ir kapus lankė, ir visada prisimindavo šią veiklą.

Dabar nėra tokių draugijų, organizacijų, kurios būtų taip susitelkusios visam gyvenimui, kai nereikėjo nei jokios agitacijos, nei propagandos, nei jokių raštų rašyti, kvietimų siuntinėti. Visi žinojo tiesiog.

Ši veikla, įamžinanti istorinius įvykius, mūsų nuomone, yra ypač svarbi lenkakalbiams lietuviams ir kitiems sostinės gyventojams bei svečiams, kurie apskritai nieko apie tai nežino arba yra paveikti neteisingos informacijos šaltinių.

Čia ir glūdi pagrindinė problema, kad nedaugelis domisi istorija. Visiems svarbu, kaip yra šiandien, į kokias salas nuvažiuoti pailsėti, tas svarbiau, negu sužinoti apie savo šaknis.

Mūsų klubo idėja nėra kova už kažką arba kova prieš kažką, tai noras supažindinti ir parodyti, o tam, kad šiandien taikiai sugyventume su Lenkija, turi būti viskas pasakyta, turi būti užbrėžtas istorinis brūkšnys. O šito brūkšnio niekas neužbrėžia, todėl vis išlenda praeities šešėliai, kurie gadina mums gyvenimą.

Visą pokalbio tekstas – žr. video filmą.

Su Birute Biekšiene kalbėjosi RyšardMaceikianec

Nuotraukoje: Birutė Biekšienė su šeima.

Video filmas: pokalbis su Birute Biekšiene ir atminimo lentų atidengimo iškilmių fragmentai.