…Zaszedł bowiem podczas ostatniej wojny ciekawy paradoks historyczny na terenie Wschodniej Europy. Od Petsamo po Morze Czarne, wszystko co było demokratyczne z pochodzenia, a więc narody chłopskie jak Białorusini, Ukraińcy oraz te państwa, które zdobyły sobie niezależność niejako „rękami czarnymi od pługa”, Finlandia, Estonia, Łotwa, Litwa, uznały za wroga nr 1 - Związek Sowiecki. W jednolitym łańcuchu; jedynie „szlachecka” Polska i „kapitalistyczne” Czechy za wroga nr 1 uznały Trzecią Rzeszę, a z Sowietami zawarły przymierze. Józef Mackiewicz. O pewnej, ostatniej próbie i o zastrzelonym Bubnickim. Kultura, 1954

Kanadietis Misha Whittinghamas – apie paleontologiją ir Lietuvą ne lietuvio akimis Drukuj
Autor: Agnietė Vilkišienė   
Piątek, 30 marca 2018

Sakoma, kad geriausias mokslininkas yra tas, kuris geba į reiškinius ir aplinką pažvelgti lyg iš šalies. Lengviausia tai padaryti atitrūkstant nuo savo vietos arba į ją žvelgiant kito žmogaus akimis. Todėl šiandien apie studijas Lietuvoje ir užsienyje kalbamės su magistrantūros studentu Misha Whittinghamu, į Vilniaus universitetą atvykusiu iš Kanados.

Paleontologija nėra populiari sritis. Kas paskatino pasirinkti šias studijas?

Taip, tai labai siaura mokslo sritis. Tačiau mano mama dirbo muziejuje, todėl paleontologija nebuvo svetima. Pradėjęs studijuoti greitai supratau, kad paleontologija nėra vien tik fosilijos. Ji daug įdomesnė ir perspektyvesnė – tai plati erdvė tyrimams. Todėl atvykau į Lietuvą.

Kodėl magistrantūros studijas pasirinkote Lietuvoje?

Mano tyrimų sritis yra labai specifinė paleontologijos dalis, todėl, negalėdamas to mokytis Kanadoje, pretendavau į studijas keliose Europos valstybėse: Lenkijoje, Ukrainoje ir Lietuvoje. Lietuvoje buvo mano norima studijų programa anglų kalba, be to, čia dėsto mokslininkai, kurių straipsnius skaičiau dar studijuodamas Kanadoje.

Mano baigiamojo darbo vadovo Chemijos ir geologijos fakulteto docento dr. Sigito Radzevičiaus ir docento dr. Andrejaus Spiridonovo idėjos ir mintys yra genialios. Šie mokslininkai – puikus pavyzdys kiekvienam studentui.

Esu labai laimingas, jaučiuosi kaip laimės kūdikis, kad esu čia.

Lietuvoje esate jau aštuonis mėnesius. Kas nustebino?

Lietuvoje labai istoriška aplinka. Atvykau iš šalies, kurios istorija kelis kartus trumpesnė už Lietuvos.

Vakarų pakrantėje esančioje mano gimtojoje Kvadros saloje iki 1910 m. niekas net nekalbėjo angliškai. Vilniaus universitetas yra kelis kartus senesnis nei mano valstybė – tai nuostabu.

Aš buvau pasiruošęs darbui nedidelėje – daugiausia dešimties studentų – grupėje. Fizinės paleontologijos studijose jų mažiau. Studentų iš tikrųjų nėra daug, tačiau darbas organizuojamas labai efektyviai. Turiu nemažai užduočių ir laiko savarankiškiems tyrimams, praktikai.

Nors daugelis sako, kad Lietuvoje šalta, bet man šaltis patinka.

Nuolat vyksta diskusijos apie studijų užsienyje ir Lietuvoje perspektyvas. Moksleiviai neretai išvyksta studijuoti svetur. Kokių galimybių Lietuvoje nepastebi moksleiviai?

Oksfordo, Kembridžo universitetai turi reputaciją, prestižą. Mažoje valstybėje, kurioje yra vos du ar trys universitetai, pasiūlyti visas studijų programas nėra lengva. Todėl moksleiviams tenka nuspręsti, ar mokytis užsienyje, ar rinktis tas studijų programas, kurias gali pasiūlyti universitetai gimtojoje šalyje. Jeigu studijų programa čia yra, greičiausiai moksleiviai lieka savo šalyje.

Pavyzdžiui, aš atvykau į Vilniaus universitetą, nes norėjau studijuoti būtent šią studijų programą ir mokytis iš ypač profesionalaus pasirengimo mokslininkų.

Kokie artimiausi Jūsų ateities planai?

Kai baigsiu magistrantūros studijas, planuoju bent trumpam grįžti į Kanadą arba Didžiąją Britaniją, kurioje gyvena mano šeima. Man ten patogiau, nes daugiau žmonių kalba angliškai. Ten taip pat lengviau, kai specializuojiesi tokioje siauroje srityje, nes Lietuvoje būtų sudėtinga pritaikyti įgytas žinias.

Taip pat turiu svajonę pateikti paraišką tolimesnėms studijoms Oksfordo arba Ohajo universitetuose.

Agnietė Vilkišienė, Vilniaus Universiteto vyriausioji komunikacijos specialistė.