…Henryk Sienkiewicz był pisarzem dla dzieci, które na zawsze zostają w nas i którymi my na zawsze zostajemy gdzieś w głębi naszych serc i w mrokach podświadomości. Stefan Żeromski był pisarzem dla młodzieży. Józef Mackiewicz jest pisarzem dla dorosłych, dla ludzi w wieku męskim, wieku klęski.
Marian Hemar. Tydzień Polski, 1966

Valdžia ir kiti žmonės Drukuj
Autor: Jonas Ivoška   
Piątek, 14 lipca 2017

Ar „valdžia“ ir „pavaldiniai“ 3-iojo tūkstantmečio pilietinės visuomenės savivaldos kontekste laikytini konstituciniais subjektais?

Ar šiandieniniams pilietinės savivaldos principams gali būti priimtina XVII amžiuje (Džonas Lokas) ir XVIII amžiaus viduryje (Šarlis Lui Monteskje) pasiūlyta visuomenės valdymo tvarka, pagrįsta valdžių atskyrimo principu, kai Visuotinė žmogaus teisių deklaracija iškelia ne valdžios, o kiekvieno žmogaus svarbą prigimtinių laisvių ir teisinės lygybės postulatais („Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“ – 1 straipsnis)? Jeigu mes ir XXI-ame amžiuje valdžią laikome konstituciniu subjektu, turinčiu išskirtines galias, tai kur ir kada prasideda deklaruojama prigimtinė žmogaus laisvė ir teisinė lygybė?

Kol kuriantieji išteklius (privatus sektorius) turi tik pareigą dalį sukurtų gėrybių privalomai perduoti viešiesiems reikalams, o perduotąją dalį skirstantieji ir vartojantieji (valstybinis sektorius) turi tik teises (be jokios atsakomybės – LR CK 6.271 str.) tuos išteklius tvarkyti, pripažinti teisinės lygybės buvimą būtų akivaizdi netiesa. Taip yra ne tik dėl istorinės tradicijos, bet ir todėl, kad piliečiai konstituciškai skirstomi į „valdžią“ ir „žmones“. Pastebėtina, kad valdžios galios pagal LR Konstituciją (5 str. 2 d.) ne įgytinos (sutartinės), o prigimtinės ir tik kažkiek ribojamos Konstitucijos („Valdžios galias riboja LR Konstitucija“), tačiau realiai LR Konstitucija ir pokonstituciniai aktai riboja ne valdžios galias, o piliečių teises santykiuose su valstybinėmis institucijomis ir pareigūnais. Stebint realų gyvenimą, blaivus žvilgsnis ir sveiko proto logika neleidžia nepripažinti, jog valdžiai, kuri pagal LR Konstituciją (5 str. 3 d.) neva „tarnauja žmonėms“, taikomi vieni standartai, t. y. teisės be pareigų, kas vadintina privilegijomis, o kitai piliečių daliai – kiti standartai, t. y. finansinė (mokestinė) atsakomybė už valdžios klaidas ir piktnaudžiavimą (LR CK 6.271, 6.272 str.).

Ar logiška, kad europinės kultūros vertybinių orientacijų evoliucijoje žmonės seniai nustojo būti kalbančiais daiktais ir savo orumu bei teisine lygybe deklaratyviai pasiekė visuotinumo ribą, o konstitucinio reguliavimo kontekste vis dar lieka dvirūšiais: valdžia ir kiti žmonės.

Kuo skiriasi valdžios įstaigų žmonės nuo kitų žmonių, kai jie vienos valstybės piliečiai? Koks tas pagrindinis skiriamasis požymis, kuris realiai eliminuoja žmonių teisinės lygybės principą?

Priežasčių reikėtų ieškoti ne asmenybėse, o pilietinės savivaldos sistemos ydose. Žmogus paliktas su teisėmis, bet be pareigų ir kontrolės ilgainiui negali nerealizuoti saviraiškos motyvo savavaldžiauti ir piktnaudžiauti. Tą jis ir daro.

Tokia padėtis, kai be jokios socialinės pažangos švaistomi ar naikinami tautos ištekliai, nuosekliai mažinant pilietinės bendruomenės tarpvalstybinį konkurencingumą, negali būti laikoma normalia pilietine savivalda, o tokią valstybinę sąrangą palaikanti teisinė sistema – pakankamo tobulumo teisiniais modeliais.

Ar absoliutus valdžios šakų funkcijų atskyrimas ir idealios jų galių proporcijos užtikrintų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtintą žmogaus prigimtinę laisvę ir visuotinį lygiateisiškumą? Socialinių procesų analizė į šį klausimą perša neigiamą atsakymą. Kodėl?

Tautos įsivalstybinimo vertybinės nuostatos ir jų pagrindus teisiškai modeliuojanti konstitucija turi atitikti tiek evoliucionuojančios civilizacijos iššūkius, tiek globaliai informuotos tautos lūkesčius.

Tautos valstybinės gyvensenos konstitucinis modelis pagal XVII ar XVIII amžiaus vertybines orientacijas neginčijamai paseno ir stabdo pilietinį progresą. Nūdienos civilizuotame pasaulyje ne valdžia, o lyderystė diktuoja gyvenimo būdo madas. Todėl prigimtinių laisvių ir teisinės lygybės užtikrinimo pagrindas yra ne valdžių atskyrimas, o kiekvieno piliečio teisių ir pareigų balansas, nepriklausomai nuo veiklos sferos – privatus ar viešasis sektorius. Laisvė bendruomeninio gyvenimo savo valstybėje sąlygomis – tai piliečių teisių ir pareigų balanso būsena. Be to, tauta, nesiekianti teisiškai sumodeliuoti pilietinės savivaldos (valstybinės vadybos) principų vertybiniu pagrindu, netampa nei harmoninga, nei tvari. Tokia valstybė užsižaidžia bevaisių politinių vidaus intrigų procedūrose ir tarptautinės konkurencijos sąlygomis, patyrusi piliečių lojalumo bankrotą, tautai išsivaikštant, ištirpsta globalizacijos ūkuose.

Lietuvoje, tvyrant nestabilumo nuotaikoms, girdisi dažnos aimanos dėl pašlijusios tautos vienybės. Tačiau tai gana toli nuo tikrovės. Lietuvoje trūksta ne vienybės (imituojant veršių bandą vienybės net per daug), o didžiulis stygius pagarbos tiesai. Cinizmas išminties ir tiesos akivaizdoje – Lietuvos kasdienybė. Ypač aukštas institucinio cinizmo debito rodmuo teisminėje valdžioje.

Viešieji reikalai šiandieninėmis sąlygomis turi būti patikėti ne tuščiai žadantiems skaidrumą ir nepakantumą korupcijai, o racionalų teisinį modeliavimą pasiūliusiai ir veiksmingus kontrolės svertus paruošusiai komandai. Tokios sistemos skeletas – kartu su visa civilizacine raida evoliucionuojanti tautos aprobuota konstitucija. Tai ne blanketinių tuštybių, kurios neturi jokio vertybinio turinio, aktas. Tai garantinių nuostatų sisteminis rinkinys, kuriame dominuotų vertybiniai piliečių elgesio ir institucijų funkcijų modeliai, eliminuojant procedūras dėl procedūrų. Priimant tokią konstituciją, reikėtų vadovautis principu: „Ne žmogus dėl įstatymo, o įstatymas dėl žmogaus“.

Jeigu artimiausią dešimtmetį Lietuvoje neatsiras Vasario 16-osios dvasią ir drąsą atkartojančios pilietinės jėgos, kuri pažangios tautos savivaldos esmę ne tik suprastų, bet ir imtųsi ryžtingai įgyvendinti (šėryklinės nomenklatūros pasipriešinimas bus kolosalus), lietuvių tauta dar šiame šimtmetyje būriais ir po vieną iškeliaus į istorijos užribį.

O gal pakirdusi Tauta įrodys,

Kad neteisus šis šaltas mano žodis.

Jonas Ivoška yra advokatas

2017 07 13 Lietuvos žinios. Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Komentarai/valdzia-ir-kiti-zmones/247107