…Symbolem ciemnoty politycznej, głupoty mas, symbolem krótkowzroczności, jakiegoś specyficznego chamstwa, ciasnoty nieprawdopodobnej, obłędu nieomal - niech służy fakt następujący: oto nad Wilnem, nad lotniskiem Porubanku, błyszczy czerwona gwiazda bazy sowieckiej. Straszliwy cień czerwonego terroru pada na życie, mienie i sumienie chrześcijańskiej ludności. Tymczasem ludność ta nie ma nic lepszego do roboty, jak tłuc się wzajemnie po własnych świątyniach, tłuc do krwi podczas modłów, spierając się o to - czy w kościołach katolickich śpiewane być mają pieśni w języku polskim, czy litewskim!!! Józef Mackiewicz. Prawda w oczy nie kole, 2002

Važiuojant Vilniaus troleibusu... (2) Drukuj
Autor: Ryšard Maceikianec   
Środa, 04 stycznia 2017

XIX ir XX amžių sankirtoje reikšmingą pėdsaką poezijoje ir mene įspaudė srovė, vadinama simbolizmu. Neaplenkė jis ir Lietuvos kūrėjų. To meto simbolistai laikė, kad tikrojo pasaulio sampratų neįmanoma perteikti paprasta kalba, tai gali tiktai simboliai.

Praėjus šimtui metų simbolizmas plačiu frontu vėl išplito mūsų šalyje.

Tiesa, jo ėmėsi ne žodžių sąskambių kūrėjai ar teptuko meistrai, o politiką įgyvendinantys asmenys ir daugybė valdininkų bei pareigūnų, užimančių pareigas bendrapiliečių sąskaita. Bet skirtumas toks, kad ano meto simbolizmas mene buvo kūrėjo dvasios pakilios būsenos išraiška, o dabartinis simbolizmas politikoje reiškiasi troškimu bet kokia kaina gauti pelningas pareigas, siekiant būti, valdyti ir turėti. Įdomu tai, kad dabartiniai simbolistai ypač suaktyvėja priešrinkiminiais laikotarpiais, ir, skirtingai nuo ano meto simbolistų, nesukuria nieko naujo, o tiktai sumaniai manipuliuoja jau egzistuojančiais oficialiais ženklais, o tai, didelės piliečių dalies nuomone, yra aukščiausio laipsnio patriotizmo įrodymas.

Išraiškingas tokio simbolizmo pavyzdys buvo paskutiniai prezidento rinkimai, per kuriuos nebuvo jokių susikertančių idėjų, programų ar vizijų. Laimėjo kandidatė, pateikusi paprastą ir lengvą įgyvendinti programą, kurios esmė yra dažnas rodymasis visuose įmanomuose ekranuose su mini simboliu – valstybės vėliavos spalvų vėliavėle rankoje, lengvai mojuojant ja be žodžių. Svarbi programos dalis buvo ir fotosesijos, apeiliuojančios į piliečių jausmus – su vaikais, vyresniais žmonėmis ir ES vadovais.

Tiek teliko rinkėjų atmintyje iš tos simboliais paremtos rinkimų programos. Beje, toks pats ir jos įgyvendinimas.

Kitas simbolinio priešrinkiminio patriotizmo pavyzdys buvo Vilniaus šviesoforų įjungimas 2016 m. kovo 11 d. šviesti valstybės vėliavos spalvomis – viršuje nuolatos deganti geltona šviesa, per vidurį – žalia, šviečianti nepertraukiamai, ir apačioje – raudona, taip pat deganti nuolatos. Įdomu tai, kad vienu metu ta pačia seka šviesoforai Vilniaus centre visą laiką degė visomis šviesomis ir automobilių vairuotojams, ir pėstiesiems, ketinantiems pereiti gatvę.

Iš asmeninių stebėjimų: devintą valandą iš ryto mirtinų aukų nebuvo, tiktai menki susidūrimai bei širdžiai bei ausiai malonūs pėsčiųjų ir vairuotojų kivirčai dėl to, kas turi pirmenybę į važiuojamąją gatvės dalį. Po kelių tokios idilijos valandų į gatvių sankirtas neskubėdami stojo policininkai ir ėmėsi valdyti eismą rankiniu būdu, o visas simbolinių spalvų žavesys, neva buvęs niekur kitur pasaulyje nepasiekto lygio patriotizmo išraiška, nublanko.

Nors jau praėjo šiek tiek laiko, iki šiol lieka mįslė, kodėl ne Vilniuje gyvenantys vairuotojai ir užsieniečiai, kurie nežinojo apie patriotinį mūsų sostinės valdžios užmojį, ir bemaž visi, matydami šviesoforus, šviečiančius valstybės vėliavos spalvomis, pasukiodavo pirštą ties smilkiniu ir įvairiomis kalbomis prisimindavo klasikinę rusų literatūrą, paminėdami Fiodoro Dostojevskio romano, parašyto seniai, 1867–1869 m., kai Vilniuje dar nebuvo nei automobilių, nei šviesoforų, pavadinimą.

***

Tokios mintys apie anų laikų simbolizmą mene ir dabartinį tariamą prisirišimą prie valstybės simbolių kyla daugeliui Vilniaus troleibusų keleivių važiuojant tarp tilto per Vilnią ir karaliaus Mindaugo tilto. Būdinga tai, kad iki praėjusių metų vasario keleiviai minėtame ruože savo džiugų žvilgsnį daugiausia kreipė į Gedimino kalno pusę – reikšmingiausią istorinį Lietuvos ir Vilniaus simbolį su viršum jo plevėsuojančia valstybės vėliava. O nuo vasario, kai pradėjo slinkti šiaurinis kalno šlaitas, vis daugiau keleivių, jausdami skausmą ir gėdą, nudelbdavo žvilgsnius žemyn, aiškiai jausdami bejėgišką kaltę, tarsi būtų palikę be pagalbos kažką artimą, kurio būklė tikrai sunki.

Reikėtų pažymėti, kad vis blogėjanti svarbiausio istorinio valstybės ir sostinės būklė puikiai matoma iš prezidentūros ir merijos langų, o beveik metus besitęsiantis abejingas nieko nedarymas esant tokiai padėčiai aiškiai įrodo, kad tas priešrinkiminis mojavimas vėliavėle ir šviesoforų nustatymas šviesti valstybinės vėliavos spalvomis nebuvo nuoširdus ir neturėjo nieko bendra su patriotizmu bei būsimu nusiteikimu valdyti atsakingai. Tuo aiškiai buvo tikimasi įgyti populiarumą ir užimti pareigas, norint būti, valdyti ir turėti.

Dar blogiau tai, kad turėdami šiandien savo rankose visas priemones ir mechanizmus, reikalingus situacijai pagerinti, ir toliau jais nesinaudojame. Tūkstančiai piliečių tikrai būtų pasirengę paaukoti pinigų Gedimino kalno sutvirtinimui, be atlygio dalyvauti šio paminklo gelbėjimo darbuose, ieškoti patikrintų sprendimų apsaugoti slenkančiam šlaitui ir pan. Deja, tai ypatingos reikšmės paminklas, griežtai saugomas valstybės, todėl visos iniciatyvos gali būti įgyvendinamos tiktai sutikus ir prižiūrint specialistams bei valdininkams. O jie tyli ir net neinformuoja piliečių apie esamą padėtį ir istorinio paminklo gelbėjimo planus, tarsi jis būtų privati jų nuosavybė. Artėjant valstybės atkūrimo šimto metų sukakčiai tai kelia itin didelį nerimą.

Kelionė troleibusu savotiška tuo, kad keleiviai ekranuose mato elektroninius vaizdus, o kartu per didelius transporto priemonės langus regi realų gyvenimą. Ir jei tikėtume tuo, kas rodoma monitorių ekranuose, tai visą praėjusį gruodį Vilniaus meras su pensininkais gėrė kavą. Ką tuo metu veikė trys jo pavaduotojai su gausiu partinių patarėjų ir padėjėjų būriu – težino vienas Dievas.

Prezidentė savo ruožtu pasiaukojimai atsidavė knygų skaitymui ir paragino bendrapiliečius sekti jos pėdomis. Taigi žinoma, kodėl nei prezidentė, nei meras negalėjo inicijuoti veiksmų gelbėti  valstybės ir sostinės simboliui. Tad gal sausį, pirmųjų šlaito žemių nuošliaužos metinių išvakarėse?

Įžangoje pažymėję teigiamą simbolizmo ir simbolistų vaidmenį kultūroje, remdamiesi asmeniniais, ne moksliniais stebėjimais, prieiname prie išvados, kad simbolizmas, simbolistai ir simboliniai politikos lyderiai teigiamų pėdsakų matyt nepaliks. Kaip paaiškėjo, miklus mojavimas vėliavėle, džiaugsmingas dalyvavimas fotosesijose arba operatyvus šviesoforų nustatymas šviesti valstybės vėliavos spalvomis, deja, neturi jokios įtakos tokiems pat gebėjimams tinkamai valdyti ir laiku priimti atsakingus sprendimus. Maža to, jų elgesys kelia abejonių, ar simbolistus ir simbolinius lyderius, išrinktus dėl sumanaus naudojimosi valstybės simboliais, apskritai reikėtų priskirti politikų ratui. Nes politika – tai išimtinai didelė atsakomybė ir realūs, o ne simboliški veiksmai.

O šiaip, vienu metu žiūrint į monitoriaus ekraną, Gedimino kalną ir matant palinkusias liūdinčių Vilniaus troleibuso bendrakeleivių galvas nejučiom kyla klausimas – ar nebūtų jau laikas, turint omenyje šalyje susiklosčiusią situaciją, pakeisti piliečių pinigais apmokamą reklamą, kuri tėra reklama ir savigyra, kad ji nekvailintų ir neatbaidytų piliečių, o stiprintų juos; ar nereikėtų imtis ir kardinalių pokyčių bendravimo su piliečiais ir jų informavimo srityje, taip prisidedant prie teisinės piliečių valstybės kūrimo; ar jau neatėjo laikas liautis didinti ir taip didžiausią ES socialinę atskirtį, kai matomas vis didesnis kontrastas tarp gyvenimo ties skurdo riba ir masiškai išrinktiesiems teikiamų antikonstitucinių privilegijų, lemiantis masinį emigravimą iš šalies?

Ryšard Maceikianec