…Historia jest bardzo długa i bardzo zawiła. Chodzi o to, że ongiś, dawno, było państwo nie tyle bogate, co wielkie i, jak na mój gust, piękne, pod nazwą Wielkie Księstwo Litewskie. I oto raptem wszyscy wyrzekli się po nim sukcesji… Józef Mackiewicz.  Kultura, 1954

Be vienos eilutės nekrologe Drukuj
Autor: Linas V. Medelis   
Poniedziałek, 26 grudnia 2016

Tos eilutės nėra gruodžio 7 dieną mirusiam Vytautui Skuodžiui skirtuose nekrologuose spaudoje ir elektroninėje žiniasklaidoje. Toje eilutėje faktas: 1994–1997 metais V. Skuodis vadovavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui.

Centrui, kuris kruvinus sovietmečio metus (KGB veikla, tremtis, partizanų kova, disidentinis judėjimas ir pan.) privalėjo tirti, dokumentuoti, analizuoti ir skelbti. Kodėl bandoma tai nutylėti? Neieškosime sąmokslo teorijų, manykim, tiesiog buvo neapsižiūrėta. Visų. Pažvelkim į tuos sunkius Lietuvai metus iš dabarties atstumo. Labiausiai rūpima santrumpa yra tokia: „KGB“ – sovietinis saugumas. Jo rūmus perdavus naujajai Lietuvos valdžiai, KGB archyvai tapo snaudžiančiu ugnikalniu: tremtiniams, politkaliniams rūpėjo jų pačių, jų vaikams – tėvų istorija, agentams ir seksotams (rus.- sekretnyj sotrudnik – slaptas bendradarbis), krauju susitepusiems išdavikams, ir skundikams – ar jų bylos neišplauks į viešumą, ar nebus kliūtis siekiant valstybinių postų, ar netrikdys ramaus gyvenimo šešėlyje…

Kam reikėjo, tas nešė

1990 metų vasario 24 dieną rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą triuškinamai laimėjus Sąjūdžiui, nebeliko jokių abejonių, kad nepriklausomybės paskelbimas – tik dienų klausimas, todėl gerai informuoti saugumiečiai rinkimų rezultatus galėjo prognozuoti, ir jau sausio mėnesį iš centrinių KGB rūmų buvo pradėti vežti svarbiausi ir slapčiausi dokumentai. KGB darbuotojai išsikraustė iš rūmų 1991 m. rugpjūtį. Tą patį rudenį, Aukščiausiosios Tarybos (vėliau pervardintos Atkuriamuoju Seimu) deputatas Jurgis Jurgelis iš tribūnos pranešė apie dokumentų vagystes iš KGB rūmų, saugomų Krašto apsaugos departamento. Taigi, dokumentai pradėti nešti praktiškai iškart. Informacija buvo mėnesio senumo, apie tai jau rašė spauda. Salė žinią tyliai nurijo tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų pusėje. Vėliau paaiškinti tą klausimą buvo kviečiamas vicepremjeras Zigmas Vaišvila (G. Vagnoriaus vyriausybėje; nuo1991 m. rugsėjo 27 d. Valstybės saugumo departamento gen. direktorius), kurio leidimas atverdavo KGB pastato duris.

Neatvyko. 18 valandą dešinioji AT pusė paskelbė kairiajai, kad vicepremjeras trijų frakcijų vardu pasiųstas miegoti, nes yra labai pavargęs po kelionės. Kuri pusė labiausiai suinteresuota vicepremjero poilsiu? „Vilniaus laikraštis“ mini dokumentą su AT pirmininko V. Landsbergio parašu, kuriuo deputatei Z.Šličytei leidžiama gabenti dokumentus iš KGB pastato. Na, jeigu leidžia pats Landsbergis… Gal todėl dokumento faksimilė drąsiai išspausdinama „Lietuvos aide“. Leidimo galiojimo laikas – iki 1993 m. paskutinės dienos, t.y. daugiau nei dveji metai. Audrius Butkevičius, nuo spalio 10 d. Krašto apsaugos ministras (Krašto apsaugos departamentas panaikintas po savaitės), irgi turėjo aiškintis iš tribūnos. Citata iš laikraščio: „Be jau žinomo fakto, kad Vyriausybės instrukcijos ir pavieniai leidimai išgabenti dokumentus yra pasirašyti Z. Vaišvilos, ministras akcentavo, jog kabinetų durys antspauduotos 26 pavyzdžių (!) –senojo KGB, AT rūmų apsaugos skyriaus, Kontrolės departamento, Vyriausybės reikalų valdybos, Ministrų tarybos ir Generalinės prokuratūros antspaudais. Buvusio KGB darbuotojai pademonstravo, kaip per 15 minučių galima nuimti ir vėl uždėti vaškinį antspaudą, o antspauduotą popierinę juostelę galima nuimti pašildžius delnu…“ (A. Imbrasas. Cirkas parlamente. – „Vilniaus laikraštis“, 1991/41 (54).

Įsidėmėkime dar vieną pavardę. Tų pat metų rugsėjį AT nutarimu buvo įkurta darbo grupė Sovietų Sąjungos KGB veiklos Lietuvoje dokumentacijai tvarkyti. Jai vadovauti pavesta Baliui Gajauskui (autobiografijoje nurodoma: 1990-1996 m. Seimo komisijos KGB veiklai tirti pirmininkas, „Laisvės” frakcijos pirmininkas, Lietuvos saugumo tarnybos generalinis direktorius, Lietuvos politinių kalinių valdybos ir tarybos narys.) Po mėnesio įsteigiamas Valstybinis Lietuvos gyventojų genocido tyrimo centras, o 1993 m. liepos 16 d. Seimas įsteigė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC). 1994 m. vasarį Vytautas Skuodis patvirtinamas pirmuoju Centro generaliniu direktoriumi.

Šmeižto, melo, intrigų banga pakilo vos buvo sužinota numatomo vadovo pavardė. Šiame poste Skuodis nuolat kovodamas išsilaikė iki 1997 metų vasario 13 dienos. Tiktai kito žinomo disidento Liudo Dambrausko paragintas jis 2007 metais išleido to laikotarpio dienoraščio fragmentų, dokumentų bei spaudos atsiliepimų rinktinę. Jos pavadinimas galėtų puikiausiai papildyti trūkstamą eilutę nekrologe: Melo, neapykantos ir šmeižto kronika: 1993–1997 metai. Galima teigti, kad masyvi 896 puslapių apimties knyga parengta kaip mokslo veikalas: asmeniški tik dienoraščiai, visa kita – Seimo stenogramos, laiškai ir valstybės dokumentai, vieši oponentų protestai ir komentarai, teismo nutartys, straipsniai ir interviu spaudoje – yra nesunkiai randama ir patikrinama. Pratarmėje Skuodis rašo, kad joje nėra „dabartinių aiškinimų, samprotavimų, apibendrinimų bei išvadų. Tas išvadas turėtų padaryti pats skaitytojas“. Todėl, citatos drąsiai imamos iš knygos, jei nenurodoma kitaip.

Užmušti įtarimais purvo srautuose
LGGRT Centro generalinio direktoriaus kandidatūrą vyriausybei teikė jokiai partinei organizacijai nepriklausantys nepartiniai buvę politiniai kaliniai L.Dambrauskas, Alb. Žilinskas, V.Petkus, St. Stungurys ir kiti. Pasiūlymas buvo viliojantis, tačiau po septynerių metų veiklos pogrindyje, tiek pat metų lageryje ir aktyvios politinės-visuomeninės veiklos emigracijoje, trukusios penkerius metus, Skuodžiui norėjosi ramesnio gyvenimo. Jį suteikė Vilniaus universitetas, grąžindamas į ankstesnį darbą ir suteikdamas vieno kambario butą.

Jau vien dėl to, sakė jis Gediminui Ilgūnui (1936 – 2010, istorikas, kraštotyrininkas, rezistentas, signataras) negalįs palikti Universiteto, nes savo išėjimu parodytų nedėkingumą. G. Ilgūnas paaiškino, jog dirbdamas Centre, Skuodis toliau galės skaityti paskaitas Universitete. Problema lyg ir išspręsta, tačiau susitikus su premjeru (A.Šleževičius 1993 – 1996 ministras pirmininkas) dar pasitikrinta. „Pasakiau jam, – 1993 m. rugpjūčio viduryje rašė savo dienoraštyje Skuodis, – …jeigu Seimas mane patvirtins toms pareigoms, aš vadovausiuos dviem principais. – Kokiais? – paklausė Premjeras. – Visų pirma, Centras savo veiklą tvarkys moksliniais principais. Antra – jam negalės daryti įtakos nei kairės, nei dešinės politinės jėgos. – Taip ir turi būti, – ramiai pasakė Premjeras. Taip jis mano abejones išsklaidė“.

Vos ne kitą dieną prasidėjo beveik ketverius metus trukęs puolimas. Daug vėliau profesorius Leonas Ašmantas rašė: „Tokio dergimo, tokio žiauraus paniekinimo nepatyrė joks nepriklausomos Lietuvos veikėjas, joks pogrindžio vadas ar disidentas okupacijos metais. Prieš vienišą žmogų buvo surengta totalinė purvo ir šmeižto kampanija, turėjusi jį sunaikinti ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai“.

Penki opozicinių partijų atstovai (S.Pečeliūnas, P.Katilius, V.Šapalas, R.Smetona, V.Landsbergis) pačioje 1994 metų pradžioje išplatina pareiškimą „Dėl LDDP užmačių, grėsmių Lietuvos archyvams ir istorinei tiesai“. Nuolat pasikartosiantys motyvai: Skuodis lageryje buvo vidaus tvarkos tarybos narys ir vykdė kalėjimo prižiūrėtojų padėjėjo pareigas, nesuderinamas su kalinio etika; Skuodis – ne istorikas, o geologas; JAV pilietis (iš opozicijos spaudos atstovės R. Rastauskienės – dabar Juknevičienė – informacinio pranešimo).

Rezistencijos dienos paminėjime Kaune Balys Gajauskas kalbėjo: „Jeigu jie vis dėlto paskirs savo žmogų, tai bus mūsų pralaimėjimas. Galime įsivaizduoti, kaip tie, kurie vykdė genocidą, tirs savo nusikaltimus.“ A. Endriukaitis patvirtino: jeigu Seimas paskirs mums netinkamą kandidatą, teks imtis atsakomųjų veiksmų ir ne kelioms dešimtims, kokiems 500-1000 žmonių, ir taip neleisti, kad dokumentai, pasakojantys apie Lietuvos kovas už nepriklausomybę, būtų sunaikinti.
Vytautas Landsbergis aiškino spaudai po Skuodžio prisistatymo Seime: „Apgavystė, kurią LDDP daro visų akivaizdoje, kartu su visomis istorijos kartojimo pastangomis kelia didžiulį nerimą, o politinių kalinių ir tremtinių organizacijų nušalinimas nuo sprendimo įžeidžia šimtų tūkstančių aukų ir dešimtmečius trukusių kentėjimų atminimą“.
Prasideda protesto akcijos. Užimami KGB rūmai. Pirmas veiksmas – nuo 1993 m. gruodžio vidurio, pavadintas „Kaliniai grįžta į kameras“, antras – nuo 1994 m. vasario 12 d. – „KGB archyvai į švariais rankas“.

Vieni šaltiniai teigia, kad KGB archyvų apsaugoje dalyvavo 13 771 žmogus, kiti – dešimteriopai mažiau. Oficialiai protestai baigėsi 1997 birželio viduryje. Visą tą laiką Centro darbuotojai nebuvo prileidžiami prie archyvų. Centro direktorius glaudėsi vyriausybės rūmuose. Jaunuolis Henrikas Rimkus, KGB archyvuose rinkęs medžiagą kaip Dzūkijos rezistencijos istorijos grupės narys, pastebėjo: ten nėra jokios apsaugos ir kontrolės; jis lankėsi gal šimtą kartų, buvo tikrintas gal 3 kartus; galėjo išsinešti daug archyvinės medžiagos; archyvuose naršė buvę politkaliniai ir jų giminės. Jie ne tik dokumentus išsinešti galėjo, bet ir iš bylų išplėšti lapus, kurie jiems nepatiko.

Laiškai, grasinantys skambučiai į namus dieną ir naktį, protestai Seime, šmeižikiški straipsniai „Lietuvos aide“, skundai, bandymai gintis teismuose. Šmeižtas vis dažniau paremiamas Algirdo Andreikos straipsniu „Vytautas Skuodis Mordovijos lageryje“ (nesiteisindamas Skuodis jį iškart nurodė jį kaip KGB provokatorių bei vagį ir padavė į teismą). Seimo narė Zita Šličytė Latvijos laikraštyje „Diena“, paskelbė, kad Skuodis buvęs čekistas. Čikagoje lietuviai, daugiausia skaitę „Lietuvos aidą“ (tuo metu jam vadovavo S. Stoma), negalėjo aiškiau gaudytis, kas vyksta Lietuvoje. O Lietuvoje politkaliniai Skuodžio nepažįsta, bet žino, kad jis blogas žmogus. Monsinjoras A. Svarinskas į KGB rūmus atlydi du numirėlius ir juos ten pašarvoja…

Seimo narys V. Liutikas Seimo posėdyje klausė: „…iš kur ta baimė, kad V. Skuodžio paskyrimas Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovu yra toks pavojingas dalykas, kad dėl to reikėtų sėdėti kalėjimo kamerose ir laukti gėlių? Iš kur ta baimė į tą postą skirti net poną Laurinkų, kitus žmones? Juk taip pasiaukojančiai nebuvo elgiamais net daug sunkesnėmis dienomis. Pavyzdžiui, kai triuškinančiai buvo pralaimėti rinkimai į Seimą, kai A. Brazauskas buvo išrinktas Prezidentu. Juk čia kur kas svarbesni dalykai, bet niekas nėjo į kameras ir gėlių nelaukė. Taigi, kodėl šiuo atveju taip desperatiškai reaguojama? Na, gali būti tokia priežastis, kad galbūt ponas Skuodis tarp LDDP narių neieškos visų KGB agentų /…/ Galbūt KGB archyvuose nekaip gali atrodyti ne tik kai kurie LDDP atstovai“.

Deja, tos psichozės debesyje Skuodžio tvirtai negynė nei LDDP viršūnės, nei premjeras A. Šleževičius, nei prezidentas A. Brazauskas. Neužsistojo bažnyčia, išskyrus Tėvą Stanislovą, jį remiančius, palaikiusius monsinjorą Vasiliauską, nedidelę drąsių politinių kalinių grupę, vieną kitą iškilesnį inteligentą ar Seimo narį.

Curriculum vitae
Svarstant Skuodžio kandidatūrą Seime (1994 02 17) buvo prieita iki kuriozų. S. Pečeliūnas pareiškė: „Yra pateiktas raštas, kuris pavadintas lotyniškais žodžiais… Kodėl ne turkiškai parašė, o būtent lotyniškai? … tai aš norėčiau gauti normalią biografiją, o ne lotynišku pavadinimu straipsnį“ . Posėdžio pirmininkas Pečeliūnui paaiškino, kad žodžiai „Curriculum vitae“, gyvenimo aprašymas, buvo vartojami dar Smetonos laikais. Tad pažvelkim į Skuodžio ir aktyviausių jo oponentų „Curriculum vitae“.

Vytautas Skuodis – geologas, gamtos mokslų daktaras, docentas, Helsinkio grupės narys, Katalikų komiteto narys, 1978–1979 m. nelegalaus pogrindžio žurnalo „Perspektyvos“ įkūrėjas ir redaktorius. 1979 m. už antisovietinę veiklą suimtas, nuteistas 7 metams griežto režimo lagerio ir 5 m. ištrėmimo (už pogrindyje leistą žurnalą, už jo bute rastą mašinraštį „Dvasinis genocidas Lietuvoje“, žodžiu, už antitarybiškumą). Disidentas Liudas Dambrauskas (kalėjo su Skuodžiu daugiau nei 2 metus) liudijo: net lageryje stebino Skuodžio tvirtumas. Jis badaudavo kiekvieną trečiadienį, ir Žmogaus teisių dieną, Lietuvos nepriklausomybės dieną, birželio 14-ąją; jei tos dienos būdavo trečiadienį , badaudavo dvi dienas iš eilės. Kartais net nukrisdavo iš bado. Prokurorui pranešdavo badavimo datą ir priežastis. Būdavo labai pedantiškas ir labai reiklus sau.

Išeivijos lietuviai Čikagoje ir kitur organizavo protesto akcijas, demonstracijas, buvo daromi oficialūs pareiškimai Skuodžiui ginti. Tokiose akcijose dalyvaudavo ir žymūs politiniai veikėjai – Lietuvai prijaučiantys kongresmenai, senatoriai ar kiti aukšti valdžios pareigūnai. 1982 m. JAV atstovas Skuodžio klausimą buvo iškėlęs ir Madrido konferencijoje dėl Helsinkio akto vykdymo. 1987 m. ištremtas į užsienį, iki 1989 m. gyveno JAV (gimęs Čikagoje, išsaugojo pilietybę).1987 m. gruodžio 10 d. buvo priimtas prezidento Reigano. Grįžęs į Lietuvą dėstė Vilniaus universitete. Apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu.

Balys Gajauskas. Laiške V. Landsbergiui (1997 01 27), lygindamas Viktorą Petkų su B. Gajausku, Skuodis apibūdina pastarąjį taip: „… didžiuliai skirtumai yra tarp politinių kalinių. Pavyzdžiui, neįmanoma dėti lygybės ženklo tarp Viktoro Petkaus ir Balio Gajausko, nors abu yra buvę ilgaamžiai politiniai kaliniai. Pirmasis net keturis kartus buvo nuteistas už pogrindinę ir disidentinę veiklą ir iškalėjo iš viso 25 metus, siekdamas savo tautos laisvės ir Lietuvos nepriklausomybės. Antrasis pirmą kartą buvo nuteistas 25 metams už 1948 metais įvykdytą parduotuvės plėšimą, nužudymą jį užklupusio milicininko ir kito žmogaus sužeidimą. Apie šio žmogaus moralę byloja ir skandalinga istorija dėl Amerikos lietuvių siunčiamų labdarų Lietuvos kaimo vargingiems vaikams pasisavinimo, aprašyta „Valstiečių laikraštyje“ (1997 01 18, Nr. 5)“. 1981 m. Gajauskas apdovanotas Tarptautine taikos ir laisvės premija, 1989 m. Baltų laisvės lygos apdovanotas Laisvės medaliu už kovą, išlaisvinant Estiją, Latviją, Lietuvą.

Po naujojo Seimo išrinkimo Skuodis KGB archyvuose pasidomėjo kitų labiausiai pasižymėjusių „antiskuodiškos“ kampanijos organizatorių – Seimo narių biografijomis.
Antanas Stasiškis (1933 – 2016) 1950-1951 mokslo metais tarp 11 klasės mokinių skleidė antitarybines nuotaikas. 1952 m. pabaigoje parašė ir išsiuntė 3 laiškus, kuriuose buvo antitarybinių išsireiškimų, neva Vilniuje pastatytas Lenino paminklas tiesia ranką į KGB rūsius. Už tai 1953 m. nuteistas 10 metų lagerio, atimant teises penkeriems metams. Kuibyševo lageryje įsijungė į slaptą kalinių organizaciją Revoliucinių marksistų grupė. Už tai 1956 m. 15 grupės narių buvo nuteisti papildomo įkalinimo nuo 4 iki 8 metų, Stasiškis – trejiems metams. Po teismo buvo perkeltas į kitą lagerį, o 1960 m. pavasarį 1953 metų kaltinimai Stasiškiui panaikinami, pripažįstant bausmę atlikta. 2004 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.

Juozas Listavičius 1952 m. buvo apkaltintas, kad 1949-1950 metais dar būdamas Daugų mokyklos mokinys, ragino mokinius nestoti į komjaunimą ir kolūkius. Tais pat metais nuteistas 10 metų lagerių. 1956 m. rudenį, motinai laidavus, grįžo į Lietuvą. Ekonomistas, apgynė kandidatinę disertaciją.

Algirdas Endriukaitis, VU Teisės fakulteto trečiakursis, buvo suimtas 1957 m. vasarį. Apkaltintas, kad Pilviškių miestelyje įkūrė „Komunistinės literatūros naikinimo sąjungą“, klijavo ant stulpų antitarybinius lapelius, tarp studentų vedė antitarybinius pokalbius. Nuteistas 6 metams laisvės atėmimo. Grįžęs baigė Žemės ūkio akademiją ir apsigynė disertaciją.

Į akis krinta skirtybė: Skuodis pasirinko kovą už Lietuvą jau būdamas subrendęs ir savo gyvenimą jau susitvarkęs žmogus. Tai nebuvo jaunystės romantiškas karštakošiškumas. Suėmimo metu jam buvo 50 metų. Jis žinojo, kad gali prarasti sotų, ramų, užtikrintos ateities gyvenimą. Ir prarado. Ir niekada to nesigailėjo, sakydamas: „Pasigailėjimo verti tie, kurie jaunystėje pabuvoję lageriuose, dabar tapę „politikais“, iki šiol tebeverkšlena, mano esą kankiniai ir reikalauja ypatingos pagarbos bei privilegijų. Tikrieji politiniai kaliniai taip nesielgia. Jie jokio užmokesčio už auką Tėvynei nelaukia“.

Dar kartą žodis prof. Ašmantui: „Dr. V. Skuodžio suėmimas buvo stiprus smūgis Lietuvos politinei ir kultūrinei rezistencijai. Dabar jau galima be abejonės teigti, jog ši veikla, jei nebūtų buvus KGB nutraukta, per trejetą ketvertą metų būtų subūrus ir parengus artėjančiam atgimimui nemažą būrį kvalifikuotų politikų ir tikrų patriotų“.

Tiesos ieškojimai ir puolimo priežastys
Skuodis ne gynėsi, o veikiau siekė apsaugoti idėjas, susijusius asmenis, veiklą, jos rezultatus. Tačiau 1996 m. konservatoriams suformavus vyriausybę, klausimas buvo išspręstas. Premjero G. Vagnoriaus teikimu 1997 m. vasario 13 d. V. Skuodis atleidžiamas iš pareigų. Vagnorius savo siūlymą motyvavo „visuomeninių organizacijų, ginančių žmones, nukentėjusius nuo okupacinių režimų genocido, prašymu“ ir Centro reorganizavimu.

Vytautą Landsbergį Skuodis gerai pažinojo per buvusią tremtinę Gražiną Ručytę-Landsbergienę, bet į Seimo pirmininką kreipėsi tik 1996 m. pavasarį. Laiške (1996 05 17) rašoma: „…prašyčiau man atsakyti raštu, kuo tų sąjungų (politkalinių ir tremtinių – aut.) vadovai rėmėsi, informuodami Seimo opoziciją apie mano bendradarbiavimą su lagerio administracija, ir kodėl prieš to informacinio pranešimo skelbimą tie faktai nebuvo patikrinti.
Primenu Jums, kad lagerio politinių kalinių zonoje bendradarbiavimas su lagerio administracija yra tas pats kaip bendradarbiavimas su KGB“.

Landsbergio atsakyme (1996 05 24) į klausimą neatsakoma cituojant visai ką kita: …“visus tuos žmones, kurie protestavo arba tiesiog prašė Jūsų nepasitarnauti LDDP kiršinimo politikai, vadinate taip: „įvairūs karjeristai, aferistai, intrigantai, kombinatoriai, buvę okupacinio režimo kolaborantai bei savanaudiški prisitaikėliai, net buvę slapti KGB agentai ir informatoriai“ (iš šių „epitetų“ Skuodžio laiške pavartotas tik žodis „šmeižikai“ – aut.). Anot Jūsų, „jie sukėlė didelį triukšmą, įvairias protesto akcijas“ (šios frazės minimame Skuodžio laiške Landsbergiui visai nėra – aut.). Būtų gerai, jei kuria nors proga tų senų ir netriukšmaujančių žmonių atsiprašytumėte“.

Skuodžio atsakymas (1996 05 30) puikiai parodo jo nepalenkiamą būdą: „…jeigu Jūs savo politinės veiklos pagrindu laikote objektyvią tiesą, privalėjote išsiaiškinti tų suklaidintų žmonių priešiškumo man ir nepasitikėjimo manimi priežasčių ištakas, nesivadovauti vien KGB sufabrikuotais gandais, o užkirsti jiems kelią. Jūs tada tikrai turėjote tam galią. /…/ Dėl Jūsų siūlomo „tų žmonių“ atsiprašymo, manau, kad ne man, o Jums reikėtų jų atsiprašyti už tai, kad gerai žinodami, jog apie mane paskleisti gandai yra melas, neužkirtote kelio tų žmonių klaidinimui ir kvailinimui. Todėl labai apgailestauju, kad Jūsų politinė veikla visai nuvertino žmoniškumą ir savigarbą“.

Tik 2000 m. kovo 8 d., dalyvaujant ieškovui A. Andreikai, ieškovo atstovui Isakui Kaganui ir atsakovui V. Skuodžiui bei jo advokatui Kęstučiui Lipeikai, teismas pripažino (nepaisant 6 liudininkų Skuodžio pusėje), kad teiginiai jog Andreika buvo kriminalinis nusikaltėlis ir bendradarbiavo su KGB neatitinka tikrovės (nė vienas iš 6 liudijusių Skuodžio naudai, tarp jų ir kartu kalėję lageryje, neturėjo jokių Andreikos kaltę patvirtinančių dokumentų, nebuvo ir nė vieno liudytojo, galinčio pasakyti, kokiame pogrindyje veikė Andreika), tačiau reikalavimas patenkinti moralinę žalą Skuodžiui taip pat nebuvo patenkintas. 48 metų amžiaus buvusiam politkaliniui Andreikai vyriausybė skyrė pirmojo laipsnio valstybinę pensiją; 2014 m. jis pripažintas Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviu ir jam suteiktas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas (po mirties). A. Andreika mirė100 dienų po teismo, spėjama, perdozavęs narkotikų. Oficialiai mirties priežastis nenustatyta.

Versijos. Kodėl?
V. Skuodis ne kartą viešai buvo pareiškęs, kad jeigu bus paskirtas direktoriumi, Centras nebus pavaldus jokiam politiniam spaudimui, iš kurios pusės jis bebūtų.
Šalinant Skuodį iš pareigų buvo pareikalauta, jo darbo ataskaitos Seime. Manyčiau, tai tebuvo formalumas, nes valdančioji dauguma sprendimą jau buvo priėmusi. Tačiau viena citata iš Skuodžio kalbos 1997 vasario 11 d. Seimo neeilinėje sesijoje gali papasakoti, dėl ko ir kam tektų drebėti, jei direktorius būtų sėkmingai tęsęs pradėtą darbą : „…duomenis visiškai kompiuterizavus, bus įmanoma gauti operatyvią informaciją apie visus sovietinio saugumo sistemoje dirbusius asmenis. Kompiuterizavimo programoje numatyta asmenų paieška pagal visus turėtus pavardžių variantus, tarnybos laiką, vietą, užimamas pareigas, laipsnį, asmens duomenis ir kita. Be to, numatoma kompiuterizuoti buvusių KGB specialistų kartotekas ir KGB pensininkų bylų duomenis. Ateityje abiejų kompiuterizavimo programų duomenų bazių duomenys papildys vieni kitus. Pavyzdžiui, susidomėjus vienu ar kitu baudžiamosios bylos tardytoju, bus galima operatyviai informuoti apie šio tardytojo tarnybinės biografijos duomenis, sudarytas bylas ir jo nuteistų asmenų likimą. Buvo ir tarp pasipriešinimo dalyvių tokių, kurie perėjo į stribus, smogikų gretas… Visų tų darbų kiekybinį įvertinimą apibūdina keturženkliai ir penkiaženkliai skaičiai“.

Be to, akivaizdžiai būta grėsmės, kad Skuodis gali imti derėtis su Maskva dėl išvežtų KGB archyvų grąžinimo. Argi to maža, kad Skuodis būtų pasmerktas?

Todėl šiandien kalbėti apie teisingumo atstatymą, liustraciją, yra sunku. Informacijos nuotrupos parodo archyvų naikinimo mastą: 1957 m. KGB ataskaitose nurodoma, kad pavykę užverbuoti 80 dvasininkų ir 310 buvusių kalinių bei tremtinių. Vos ne 400 žmonių sąrašo byloje… nebėra. Iš 1982 – 1984 metų KGB archyve buvusių 48330 agentų asmens bylų liko 49 bylos… Dokumentai buvo pardavinėjami net turgavietėse…

1997 m. kovo mėnesį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrui ėmus vadovauti Daliai Kuodytei (Seimo narė 2008 -2016 m.m.), nedelsiant nutraukta žurnalo „Tautos atmintis“ leidyba, sustabdyti kiti Skuodžio pradėti darbai. Ne vieną stebino didelis direktorės neprofesionalumas administracijos srityje, nesuvokimas ir neišmanymas elementariausių, savaime suprantamų dalykų, netgi raštvedybos taisyklių…

Ir šiandien vis išlenda KGB rezervininkų ir darbuotojų bylos. Skandalai blyksteli ir bliūkšta. Kartais graudu, kartais juokinga. Štai Parlamentinėje komisijoje svarstomi iš Europos reikalų komiteto pirmininko pareigų atleisto A.Pekeliūno ryšiai su KGB. Dokumentus pateikė konservatorius Antanas Stasiškis. Štai kokius: “Vienas mano pažįstamas – senukas, buvęs politinis kalinys, atvežė man tuos dokumentus. Aš jam pažadėjau, kad jo pavardės niekam nesakysiu. Nepasakiau jo pavardės ir komisijai, ir neketinu pasakyti. Jei būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, jei tai būtų klastotė, tada aš turbūt atsiklausčiau to žmogaus, ir būtų kita kalba. Tačiau kol kas kalbama apie kopijas – jis man davė voką, aš tą voką atidaviau A.Paulauskui”, – Eltai sakė A.Stasiškis.
Ak, tie nemirtingi senukai…

Linas V. Medelis

http://www.pozicija.org/2016/12/22/be-vienos-eilutes-nekrologe/