…Symbolem ciemnoty politycznej, głupoty mas, symbolem krótkowzroczności, jakiegoś specyficznego chamstwa, ciasnoty nieprawdopodobnej, obłędu nieomal - niech służy fakt następujący: oto nad Wilnem, nad lotniskiem Porubanku, błyszczy czerwona gwiazda bazy sowieckiej. Straszliwy cień czerwonego terroru pada na życie, mienie i sumienie chrześcijańskiej ludności. Tymczasem ludność ta nie ma nic lepszego do roboty, jak tłuc się wzajemnie po własnych świątyniach, tłuc do krwi podczas modłów, spierając się o to - czy w kościołach katolickich śpiewane być mają pieśni w języku polskim, czy litewskim!!! Józef Mackiewicz. Prawda w oczy nie kole, 2002

Paskutinė iš Slucko kunigaikščių Drukuj
Autor: Leidykla „Briedis“   
Środa, 14 grudnia 2016

Leidykla „Briedis“ visus Vilniaus miesto, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos mėgėjus kviečia sugrįžti į XVI–XVII a. sandūros Vilnių ir pristato pirmą kartą lietuvių kalba išleistą realiais faktais pagrįstą Juzefo Ignaco Kraševskio romaną „Paskutinė iš Slucko kunigaikščių“.

1841 m. šį istorinį romaną lenkų kalba išleido Vilniaus leidėjai ir spaustuvininkai Adomas ir Juozapas Zavadskiai. Daugelis kūrinyje aprašytų įvykių vėliau ne kartą minėti įvairiuose  leidiniuose. Ilgainiui juos imta laikyti vos ne tikrais istoriniais faktais, kurie tapo visuomenės istorinės savimonės dalimi.

Knygos pasakojimas nukelia į 1599–1600 m. Vilnių: „Tai jau buvo nemažas miestas, jo priemiesčiuose už gynybinės sienos vartų grūdosi daugybė skurdesnių miestiečių namelių, kur ne kur juos puošė ir skyrė baltuojantys, raudonuojantys mūrai.

Neries krantus jau jungė iškilęs Žaliasis tiltas, Lukiškėse mėnuliu žibėjo totorių mečetė, senas Vytauto laikų statinys .“ Tuo metu Lietuvos visuomenėje plito protestantizmas, daugėjo neramumų, kruvinų konfliktų. J. I. Kraševskis rašo: „Vilnius, Lietuvos sostinė, nuo jėzuitų atvykimo tapo kovos lauku. Iki jų čia vyravo kitatikiai, bet jau prie Stepono ir nuo pat Zigmanto III viešpatavimo pradžios įsigalėjo ir pirmuoju smuiku pradėjo griežti jėzuitų vadovaujami katalikai. Kai į Vilnių atvyko pirmieji jų ordino atstovai, priešais Šv. Jono arkipresbiterijos bažnyčią riogsojo krūvos šiukšlių ir mėšlo, o psalmių giedojimas kaimynystėje esančioje evangelikų bažnyčioje užgoždavo nedrąsius katalikų kunigų giedamų grigališkųjų kantų balsus.“

Mirus paskutiniam Slucko kunigaikščiui Jurgiui Olelkaičiui, jo duktė Sofija paveldėjo Slucko ir Kapyliaus kunigaikštystes. Našlaitę globoja garsių LDK didikų Chodkevičių šeima. Radvilų giminė, trokšdama perimti šias kunigaikštystes, pasiekia, kad dar nepilnametė Sofija būtų pažadėta Jonušui Radvilai.

Įtampa tarp Chodkevičių ir Radvilų giminių auga, nes Jonušo Radvilos tėvas, Vilniaus vaivada Kristupas Radvila Perkūnas, vadovauja protestantams, o  Chodkevičių giminė – uolūs katalikai. Jie atsisako išleisti Sofiją už Jonušo. Radvilos nusprendžia siekti kunigaikštytės ginklu. Abi šalys pradeda rengtis karui.

„Vasario pirmą dieną Vilniaus apylinkės ir pats miestas įgavo visiškai karinį pavidalą; jeigu kas važiuotų čia  iš toli ir nežinotų visų aplinkybių, pagalvotų, kad tie kariuomenių būriai ruošiasi atremti bedievių pagonių agresiją ar kaimyninės Rusijos užpuolimą.“

Į XVI–XVII a. sandūros LDK laikus nukeliantis istorinis romanas „Paskutinė iš Slucko kunigaikščių“ neprarado aktualumo ir šiandien. Knygoje vaizdingai atskleidžiama to meto Vilniaus ir jo apylinkių panorama, realūs istoriniai įvykiai, ginkluoti konfliktai dėl religijos ir valdžios, žmonių santykiai, emocijos, buities detalės.

Juzefas Ignacas Kraševskis. Paskutinė iš Slucko kunigaikščių. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. – Vilnius: Briedis [2016]. – 240 p.