…Genezy koncepcji mojej skłonny jestem dopatrywać się w założeniach politycznych W. Ks. Witolda: obydwa państwa utworzyły wówczas związek, który upodobnić można do dwóch ludzi opartych wzajem plecami, a zwróconych twarzami w przeciwległe strony. Wielkie Księstwo Litewskie na wschód, Korona na zachód. W ten sposób każde z tych państw miało zabezpieczone tyły. Nic oczywiście nie stało na przeszkodzie, aby działać miały, zależnie od okoliczności, w jednym kierunku wspólnie. Józef Mackiewicz. Prawda w oczy nie kole, 2002

Važiuojant Vilniaus troleibusu… (1) Drukuj
Autor: Ryšard Maceikianec   
Piątek, 02 grudnia 2016

Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis)

Paprastai dirginanti reklama Vilniaus troleibusuose pirmą kartą kelias praėjusias dienas mus nepaprastai džiugino.

Reklamos monitorių ekranuose vis pasirodydavo visas mūsų Konstitucijos 29 straipsnis su Darbo ir socialinės apsaugos ministerijos komentaru apie straipsnio pirmą dalį, kartu pažymint, kad priimant į darbą diskriminuojamos moterys, užsieniečiai ir fiziškai silpnesni asmenys – tai netinkamas elgesys ir Konstitucijos normų pažeidimas, o į tai gyvai reagavo transporto priemonės keleiviai.

Tačiau tam tikrą nerimą kelia tai, kad Darbo ir socialinės apsaugos ministerija neišreiškė savo pozicijos dėl minėto Konstitucijos straipsnio antros dalies, draudžiančio taikyti privilegijas – mūsų sąlygomis – sovietinei ir naujajai nomenklatūrai, kurią patyliukais ir paslapčia nuo piliečių pamalonina besikeičiančios vyriausybės, kitos ir dėl nepakankamos mitybos silpstančios visuomenės sąskaita per antikonstitucines rentų ir valstybinių pensijų sistemas. Nors Konstitucijos 52 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas. Ir jokių kitų.

Tiesa, kad kas nors kartais nepagalvotų, kad tai privilegijos tiktai sovietinių ir nepriklausomybės laikų teisėjams, prokurorams, slaptiems sovietinių tarnybų bendradarbiams ir daugeliui kitų, turinčių teisę gyventi geriau iki pat mirties, tarp 106 tūkst. neteisėtai privilegijuotų atsirado ir apie 5 proc. politinių kalinių bei daugiavaikių motinų – jiems taip pat nustatyti tokie priedai, tiesa, daug mažesni, nes skiriama vos 400 Lt suma, užuot pagal Konstituciją padidinus senatvės pensijas. Palyginimui: teisėjams, tarnavusiems ir sovietams, ir dabartinei valdžiai, tokie mėnesiniai senatvės pensijų priedai beveik dvidešimt kartų didesni ir sudaro net apie 7000 Lt.
Dėl to, remiantis valdžios institucijų pateikta informacija, vien tik 2015 m. antikonstitucinėms privilegijoms išleista 133 mln. eurų, nors, Eurostato duomenimis, 30,8 proc. mūsų šalies gyventojų jau atsidūrė ties skurdo riba.

Čia reikia priskirti dar išlaidas, reikalingas išlaikyti nesuskaičiuojamoms komisijoms, užsiimančioms antikonstitucinių privilegijų skyrimu pagal pataikūnų teikiamas rekomendacijas, klaninės paramos sąrašus, teigiamas nuomones ir palankius bičiulių atsiliepimus, kuriuos pateikia signatarai, Seimo nariai, dvasininkai, tokių privilegijų gavėjai ir kiti asmenys, verti tų visuomeninei nematomų institucijų narių pasitikėjimo.

Galiausiai pats tų komisijų egzistavimas taip pat yra išraiškingas teisės normų laužymo pavyzdys, nes pažeisdamos Sodros įstatymą jos sujaukia socialinės rūpybos, kuri turi būti bendra sistema, organizavimo tvarką. Dar blogiau tai, kad šios niekieno nekontroliuojamos komisijos iš dalies sprendžia dėl kiekvienų kitų metų biudžeto išlaidų, nors valstybės biudžeto išlaidų ir pajamų nustatymas priskirtas išimtinei LR Seimo kompetencijai.

Šios finansinės manipuliacijos ir veiksmai, kuriais didinama socialinė atskirtis teikiant privilegijas sovietiniais metodais, neliko nepastebėti Europos Sąjungoje ir pasaulyje. Spaudoje rašoma, kad esame ES šalis, turinti patį neskaidriausią valstybės biudžetą ir pasiekusi pasaulinius rekordus socialinės atskirties požiūriu, pagal atskirų gyventojų grupių pajamų skirtumą.

***
Po kelių dienų vėl važiuodami tylia, malonia ir aplinkos neteršiančia transporto priemone – Vilniaus troleibusu, apgailestaudami pastebėjome, kad pirmiau minėtos mūsų Konstitucijos 29 straipsnio reklamos, deja, nebėra. Gali būti, kad tarp valdančiųjų atsirado bent vienas, įstengęs perskaityti šį straipsnį iki galo ir nusprendęs, kad jis yra pernelyg revoliucingas individams, kurie viešuoju transportu važiuoja savo sąskaita. Tad į ekranus grįžo bananų reklama, kurioje prekybos gigantai varžėsi siūlydami prieššventines 1–2 centų nuolaidas šiems vaisiams, ta proga, valdančiųjų pavyzdžiu, leisdami aiškiai suprasti, kuo iš tikrųjų mus laiko.

Kadangi bananų reklama mūsų nesudomino, nes mūsų protėviai buvo tvirtesni tik todėl, kad bananų nevalgė – savo mintis nukreipėme tolyn į šiaurę, iki Rygos ir Talino, kur bananai neauga. Stebimės, kad latviams ir estams pavyksta geriau tvarkytis savo šalyse, kuriose socialinė–politinė situacija yra kur kas sudėtingesnė, tačiau jie vis dėlto atsisakė ir nebetaiko sovietinių manipuliavimo visuomene metodų nuo nepriklausomybės paskelbimo. Gal vertėtų pasinaudoti jų patirtimi?

Juolab, kad ketvirtį amžiaus trunkantis antikonstitucinių privilegijų taikymas, pasirinktas kaip valdymo, o veikiau manipuliavimo visuomene metodas, sukūrė keistą moralinį klimatą, kuriame tie, kurie sprendžia, skiria ir gauna šias įstatymams prieštaraujančias išmokas silpnesnės visuomenės dalies sąskaita, priskiriami geresniems ir pasitikėjimo vertiems piliečiams. O tie, kurie gyvena pagal įstatymus, iš savo rankų darbo, paprastai priskiriami blogesnių ir pasitikėjimo nekeliančių žmonių kategorijai, būtent, tai runkeliai, šunauja, banditėliai, durniai ir vagys.

***
Tad įdomu, kokį kelią pasirinks R. Karbauskas ir S. Skvernelis, kuriuos daugelis laiko paskutine viltimi dėl šalies valdžios, – perspektyvų kelią, jaučiant atsakomybę už Tautos ir valstybės likimą, grindžiamą Konstitucija, teise ir socialiniu teisingumu, ar išmintą trumpą takelį, traukiant nuo kadencijos iki kadencijos, valdant manipuliavimo ir imitavimo metodais. Turime vilties, kad bus pasirinktas pirmasis kelias. Bet kokiu atveju Vilniaus troleibusų keleiviai iš karto pajus tą pasirinkimą ir tinkamai įvertins.

Ryšard Maceikianec