…Najcharakterystyczniejszą cechą systemu komunistycznego jest natomiast totalna niewola ludzkiego ducha, zniewolenie ludzkiej myśli, ludzkiego intelektu. Józef Mackiewicz. Zwycięstwo prowokacji, 1962

Leidykla „Briedis“ 17-ojoje Vilniaus knygų mugėje Drukuj
Autor: Inf. wł.   
Poniedziałek, 29 lutego 2016

Leidykla „Briedis“ 17-ojoje Vilniaus knygų mugėje pristatė itin reikšmingą knygą, istorinį šaltinį – Józefo Mackiewicziaus (1902–1985) romaną „Nereikia garsiai kalbėti“, išleistą serijoje „Vilnius liepsnose“. Renginyje dalyvavo lenkų literatūros ir Vilniaus istorijos žinovas Pranas Morkus, Lietuvos istorijos instituto direktorius, humanitarinių mokslų daktaras Rimantas Miknys, portalo Pogon.lt vyr.redaktorius Ryšard Maceikianec.

Daugialypiai lietuvių ir lenkų santykiai Vilnijoje ilgą laiką buvo tabu tema. Iki šiol visuomenė neranda vienareikšmių atsakymų, kuria linkme jie turėtų plėtotis, o vietiniai lenkakalbiai gyventojai susiduria su tapatybės problema. Nesuderinamas atskirų grupių nuostatas gimdo žmonių neišprusimas ir savo praeities nežinojimas. Istorinė tiesa, kad ir kokia karti ji būtų, gali padėti visuomenei pasiekti sutarimą. Unikalią galimybę geriau pažinti sudėtingą daugiataučio ir daugiakultūrio Vilniaus krašto istoriją mums suteikia Józefo Mackiewicziaus – vilniečio, nepaprasto talento rašytojo, tragiškų XX a. įvykių kronikininko –  tekstai. J. Mackiewiczius parašė  visą eilę romanų, publicistinių apybraižų ir politinių pamfletų. Visos jo kūrybos leitmotyvas – mintis, kad tiktai tiesa yra įdomi. Šia taisykle jis vadovavosi visą savo gyvenimą. Tarpukario metais J. Mackiewiczius aštriai kritikuodavo Lenkijos valdžią dėl tautinių mažumų laisvių varžymo. Jis tapo „nepatogiu“ ir ignoruojamu publicistu: lenkams atrodė pernelyg „prolietuviškas”, lietuviams – „prolenkiškas“. Visada save laikęs daugiatautės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu, J. Mackiewiczius atvirai pasveikino 1939 m. spalio mėn. į Vilnių įžengusią Lietuvos kariuomenę. „Lietuvos žinios“ išspausdino jo straipsnį „Mes vilniečiai“, kuriame rašytojas teigė, kad Vilniaus perdavimas Lietuvai sutelks lietuvius ir lenkus bendro sovietų pavojaus akivaizdoje, kritikavo J. Pilsudskio  nacionalinę politiką. Gresianti  sovietų invazija privertė J. Mackiewiczių pasitraukti iš Vilniaus. Sovietinį komunizmą jis laikė didžiausiu visų tautų priešu.

Vilniaus miesto garbės pilietis, Nobelio literatūros premijos laureatas Czeslawas Miloszas apie J. Mackiewiczių rašė:
„Jis gyveno mieste, kuris jam liko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, ir buvo tos žemės patriotas. [...] Aš jį laikau itin ištikimu tiesai rašytoju ir manau, kad jis anaiptol neperdeda, rašydamas: „Čia buvo ištakos ginčo, išaugusio į atvirą kovą dėl kalbų, dėl kultūros, dėl tradicijų, dėl istorijos interpretavimo, dėl religijos. Kautasi ir kumščiais, vėzdų smūgiais į šventas cerkves bei bažnyčias, peiliais, ienomis, pistoletais, ir galiausiai, paskutinio karo metu, – skundais gestapui ar NKVD. Neapykanta, pagal visus gamtos dėsnius, gimdė neapykantą.“

Romanas „Nereikia garsiai kalbėti“ („Nie trzeba głośno mówić“), išleistas 1969 m. Paryžiuje, – svarbiausias J. Mackiewicziaus kūrinys, kuriame pasakojama apie Vilnijos gyvenimą vokiečių okupacijos metais. Parašytas realistiniu stiliumi su  publicistikos ir dokumentikos elementais, šis kūrinys drauge yra ir  reikšmingas istorijos šaltinis. Jame pateikta naujų Vilnijos istorijos faktų, piešiamas dramatiškas šio krašto žmonių gyvenimas Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, kai į neišnarpliojamą raizgalynę susipynė tarpusavyje kovojančių vokiečių, lietuvių, lenkų ir sovietinių partizanų santykiai.

Romane parodoma nevienareikšmė Armijos Krajovos veikla, bendradarbiavimas su okupacine vokiečių valdžia, kovos su Vietine rinktine. Tragiškam laikotarpiui, aprašytam šioje knygoje, savaip tinka autoriaus žodžiai, kuriais jis apibūdina vienus karo metus: „O, 1944 metai... Ar gali būti kas nors šūdinesnio.“ Tačiau knyga, nors ir nestokojanti niūraus skepticizmo, stulbina humanisto rūpesčiu dėl pasaulio tautų ateities, psichologiniu įžvalgumu, rašytojo gebėjimu matyti ir perteikti visas pasaulio spalvas.

Nuotraukose: leidyklos „Briedis“ stendas 17-ojoje Vilniaus knygų mugėje; Jozefo Mackiewicziaus knygos „Nereikia garsiai kalbėti“ pristatymas.

Video filmai: knygos „Nereikia garsiai kalbėti“ Vilniaus knygų mugėje pristatymas.