…Zróżnicowany narodowościowo kraj nasz stanowi część Litwy hi­storycznej - i nas - ludzi mego pokolenia - wychowywano jako Li­twinów, oczywiście w tym znaczeniu, w jakim był Litwinem Mickie­wicz, gdy wołał: „Litwo, ojczyzno moja”. Marian Zdziechowski. Idea polska na kresach, 1923

Ar valdžios institucijos turi įgyvendinti savo informacinę politiką? Drukuj
Autor: Ryšard Maceikianec   
Wtorek, 21 września 2010

Sunku būtų rasti politiką ar kitą veikėją, kuris šiandien neįvertintų žiniasklaidos priemonių reikšmės formuojant nuomonę apie atskirus asmenis, įvykius arba kuriant šalies įvaizdį. Tačiau tokioms šalims kaip Lietuva – išsilaisvinusioms iš sovietinio „broliško glėbio“, taigi iš naujo atsiradusioms Europos ir pasaulio naujos kartos žmonių sąmonėje, palankaus klimato ir teigiamos nuomonės apie save kūrimas įgyvendinant apgalvotą politiką turi itin rūpėti. Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas ir Vilniaus paskelbimas viena iš Europos kultūros sostinių čia suteikia mums išskirtinę progą. Tuo labiau, kad praėjus beveik dvidešimčiai metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo ir toliau nepavyksta įžvelgti kokios nors glaudesnės informacinės politikos ar bent jau ketinimų pakeisti į gera, ypač kaimyninių šalių informacinės erdvės ir savo tautinių mažumų atžvilgiu.

2008 birželio mėn. tinklalapyje balsas.lt paskelbėme straipsnį Lietuvos vardas ir žiniasklaida tautinių mažumų kalbomis. Tai buvo bandymas pažvelgti į veiklą, kurią plėtoja žiniasklaidos priemonės, skleidžiančios informaciją apie Lietuvą lenkų kalba. Ir nors tokios informacinės veiklos padariniai Lietuvai ir ypač patiems Lietuvos lenkams yra akivaizdžiai neigiami, laikui bėgant padėtis negerėja. Veikiau net atvirkščiai – žiniasklaidos priemonės, išlaikomos visų pirma iš Lenkijos biudžeto lėšų („Kurier Wileński“, „Magazyn Wileński“, „Tygodnik Wileńszczyzny“, radijo storis „Znad Wilii“ ir „TV Polonia“ atstovybė), kaskart vis rafinuotesne forma skleidžia informaciją, specialiai akcentuodamos nacionalinius santykius, kurie ilgus metus pateikti propagandiškai žmonėms, nežinantiems tikrosios padėties, esantiems toli kitose šalyse ir žemynuose, gali pasirodyti savotiškas neofašizmas lenkų tautybės gyventojų atžvilgiu. Ypatingą nuostabą kelia tas dalykas, kad tai daroma tarsi visų Lietuvos lenkų vardu, kad pateikiama tiktai vienos šalies nuomonė, ir kad tai kalba bei rašo asmenys, gaunantys atlyginimą iš valstybės biudžeto už veiklą … valstybės labui.

CZYTAC DALEJ…
 
Kelias į niekur Drukuj
Autor: Ryšard Maceikianec   
Wtorek, 21 września 2010

1990-1992 m. Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, 1992-1996 m. kadencijos Seimo narys, buvęs Vilniaus rajono tarybos narys, 1997-2000 m. ir 2003-2007 m. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys Ryšard Maceikianec atsiuntė laišką portalui „Balsas.lt“, kuriame dalijasi mintimis apie padėtį jau daugelį metų Lietuvos lenkų rinkimų akcijos valdomuose Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose ir apie Lietuvos lenkų santykius su lietuviais.

„Kelias į niekur“- taip pavadino savo knygą vienas įžymiausių XX amžiaus Europos rašytojų Juozapas Mackevičius (Juzef Mackiewicz), vilnietis, LDK pilietis, antikomunistas, kandidatas į Nobelio premiją, deja, žinomas Lietuvoje tik siauram skaitytojų ratui, kuris spalio 1939 metais Kaune paskelbė laišką „Mes vilniečiai“.

„Keliu į niekur“ jis pavadino sovietinę sistemą, primestą Lietuvai 1940 metais. Tam „Kelyje į niekur“ mes sutinkam melą, apgaulę, žmonių priešpastatymą, tuščią sovietinę propagandą, bauginimą, grėsmę gyvybei ir paprasta žmonišką baimę bei prisitaikymą.

Nors  nuo to laiko praėjo daug metų, o Lietuva jau priklauso Europos Sąjungai, mes vis atrandam ir kuriam naujus takus ir takelius, vedančius į niekur. Tokioje „kūryboje“ toli hgražu ne paskutinė reikšmė priklauso ir spaudai.

CZYTAC DALEJ…
 
Tautinės fobijos bei „istoriniai imunitetai“ Drukuj
Autor: Ryšard Maceikianec   
Wtorek, 21 września 2010

Kol Lietuvoje veiks Rinkimų akcija, kurios lyderiams būdingas ypatingas primityvizmas, nerodantis jokios pažangos, nuolatinė veidmainystė ir visiškas paskendimas korupcijoje, agresija viskam ir visiems, kas yra kitos nuomonės – Lietuvos lenkai neturi  šansų jokiai karjerai, perspektyvai ir pagarbai, mano Lietuvos lenkų visuomenės veikėjas, žurnalistas Ryšard Maceikianec.

Didžiausiu vilniečio Juzefo Mackevičiaus kūriniu laikomas romanas „Nereikia garsiai kalbėti…“, kuriame autorius nuodugniai analizuoja Lenkijos politiką tiek pirmaisiais nepriklausomybės metais, tiek karo metu. Jo politinis užtaisas toks reikšmingas ir svarbus, kad jį taip pat reikėtų laikyti savitos reikšmės politiniu traktatu. Mackevičius rašo, jog visos nelaimės, kokių susilaukdavo Lenkija Antrojo pasaulinio karo metu ir vėliau, prasideda nuo gimtosios nuodėmės, kokia buvo Pilsudskio bolševizmo pavojaus nepaisymas (Adam Pragieš „Wiadomości“, Londonas, 1969, Nr. 43 (1230).

Jame taip pat aptariama Vilniaus tematika, AK (Armijos Krajovos) veikla, kuri savo veiksmais ne tik sudarė palankias sąlygas sovietų kariuomenei okupuoti Vilnių ir Lietuvą, bet ir faktiškai išdavė į sovietų rankas – į lagerius, sušaudymui ir ištrėmimui vertingiausią šio krašto jaunimą. Bet apie tai nereikia garsiai kalbėti…

CZYTAC DALEJ…
 
Lietuvos vardas ir žiniasklaida tautinių mažumų kalbomis Drukuj
Autor: Ryšard Maceikianec   
Wtorek, 21 września 2010

Pastaruoju metu ypač daug kalbama ir rašoma apie Lietuvos vardą, apie būtinumą kurti jos teigiamą įvaizdį Europoje ir pasaulyje. Ir tai yra vienas svarbesnių elementų ekonominėje ir kultūrinėje konkurencijoje, taip pat Europos Sąjungos mastu, galintis pritraukti šalies vystymąsi remiančias investicijas, turistų srautus ar „smegenų“ imigraciją bei palankumą Lietuvos nuomonei sprendžiant tarptautinius klausimus. Ta kryptimi veikia diplomatinės ir konsulinės atstovybės, žiniasklaida lietuvių kalba, lietuvių bendrijos įvairiose pasaulio šalyse. Tokių pastangų pasekmės naudingos visiems Lietuvos gyventojams ir piliečiams – tai aksioma, jei išsivysčiusioje, gerbiamoje ir mylimoje šalyje gyvenama turtingiau, garbingiau, saugiau, dirbama našiau, sukuriama daugiau ir geresnės kokybės kultūrinių vertybių.

Deja, žiniasklaida lietuvių kalba, net esant geriausiems ketinimams, dėl kalbos barjero turi ribotas galimybes ir potencialių informacijos gavėjų ratą, iš esmės apsiribodama išskirtinai lietuvių aplinka, kurią įtikinėti dėl Lietuvos vardo nėra ypatingo poreikio.

Tokioje situacijoje galėtų padėti žiniasklaida tautinių mažumų kalbomis, tarp jų ir lenkų kalba, juolab kad geru vardu, visų pirma, reikėtų pasirūpinti artimiausioje informacinėje erdvėje, t.y. kaimyninėse šalyse. Deja, čia situacija, turint omenyje žiniasklaidą lenkų kalba, kaip tik skiriasi nuo, rodos, vienareikšmio šios dienos poreikio, atsižvelgiant į Lietuvos priklausymą ES ir NATO.

CZYTAC DALEJ…
 
Ir vėl žaidimas lenkų korta Drukuj
Autor: Ryszard Maciejkianec   
Wtorek, 21 września 2010

Pastaruoju metu dar viena garsiai nuskambėjusi tema, paaštrinusi visuomenės santykius, buvo lenkų tautybės Lietuvos gyventojų raginimas gauti vadinamąją „Lenko kortą“. Spaudimą daro Rinkimų akcijos veikėjai, Lenkijos diplomatinė atstovybė, žiniasklaidos priemonės – ir leidžiamos Lenkijoje, ir dotuojamos iš Lenkijos, bet leidžiamos Lietuvoje. Tas organizuotas didelis triukšmas kaip paprastai kyla iš tų pačių sferų, kurios ne vienerius metus provokuoja konfliktus siekdamos politinių tikslų, nuolatos viešindamos neigiamą informaciją apie Lietuvą, negarbingai skleisdamos propagandą apie skriaudas, nors didelę jų dalį turėtų prisiimti spręsti pačios. Visa tai atrodo labai nepalankiai ir formuoja Lietuvos visuomenės sąmonėje itin nepatrauklų visų Lietuvos lenkų įvaizdį, kelia pagrįstą nerimą tai lenkiškajai visuomenės daliai, kurios daugelis kartų ir varguose, ir džiaugsmuose buvo susijusios su Lietuva, ir kuri neketina ieškotis naujos tėvynės.

Pirmaisiais metais po Nepriklausomybės atkūrimo dar galėjo būti abejonių dėl valstybingumo plėtojimo krypties ir įvairių institucijų veikimo būdų, tačiau deklaravus, o ypač integruojantis į euroatlantines struktūras, negali būti jokių dvejonių – Lietuva kuria teisinę pilietinę valstybę. Ir kaip visos valstybės, išsilaisvinusios iš sovietų viešpatavimo, deja, labai sunkiai įveikia per ilgus metus įsišaknijusias atgyvenas.

CZYTAC DALEJ…
 
<< pierwsza < poprzednia 41 42 43 44 45 46 47 48 następna > ostatnia >>

Strona 48 z 48