Neringa - šauni moteris, nepabūgusi atsisakyti karjeros, ramaus asmeninio gyvenimo ir solidaus teisėjos titulo dėl TIESOS - dėl brolio dukrelės. O juk galėjo užsimerkti, numoti ranka, nekreipti dėmesio. Neringos pozicija - didžiulis žygdarbis, liudijantis šios moters sąžinę, nepaperkamumą ir moralinę orientaciją į tikras vertybes. Tokių žmonių reikia Lietuvai. Justė

 

Įsivaizduokime, kokia būtų mūsų valdžia, jei visi būtų kaip N.Venckienė. Ne tiek „tokių žmonių reikia Lietuvai“, o visi normalūs žmonės tokie ir turi būti. Jei eilinis lietuvis iškart šiauštųsi prieš valdžios mėginimą juo piktnaudžiauti, valdžia nė pagalvoti apie tai nedrįstų. Neringos pozicija “liudijanti šios moters sąžinę, nepaperkamumą, orientaciją į tikras vertybes” turėtų būti eilinio žmogaus pozicija. Jei tai būtų norma, tada turėtume visiškai teisingą visuomenę. Tačiau puikų gyvenimą gali atnešti tik moralė ir pasirengimas dėl jos nukentėti. Tas galioja tiek kiekvienam žmogui atskirai, tiek visai šaliai bendrai.

Mes šioje vietoje esame linkę į mesianizmą, t.y. kad atsiras kažkas kitas, kuris bus tiek doras ir stiprus, kad visus blogiečius pažabos ir suteiks mums nuostabų gyvenimą. Tarsi kokiame „bojevyke“, kur vienišas herojus savo šūviais ir smūgiais išgelbėja pasaulį ir visus padaro laimingais. Tačiau iš tiesų viskas veikia kitaip: iš pradžių tu asmeniškai turi pasirinkti moralę, tada atkentėti dėl jos mūšius, dar po to pakilsi į aukštumas.

Neringos atvejis ypatingas tuo, kad ji ne tik sutiko priešintis blogiui, bet ir daro tai srityje, kurią puikiai išmano. Jei ji mėgintų tai daryti ne teisės, o pavyzdžiui, ekonomikos srityje – tokio rezonanso nebūtų buvę. Mes turime būti intelektualiai pasikaustę – tik tada turime galimybę. 

Žinoma, ne visiems lemta būti pasipriešinimo iniciatoriais. N. Venckienė tokia jau tapo. Dabar svarbiausias klausimas – ką darysite Jūs? Normalus žmogus ieškos būdų jai padėti. Nenormalus žmogus visa tai stebės tarsi snausdamas.

Kai žmogaus siela miega, jis tokias kovas stebi kaip koks Vingių Jonas. Pasižiovaudamas, tingiai laukdamas, kol nemirtingasis herojus išvaduos jį iš netikusio gyvenimo. Tokiam kažkaip niekaip nešauna, kad juo dabar piktnaudžiauja tik dėl to, kad jo siela miega. Juo piktnaudžiaus ir kita valdžia, kad ir kokia ji būtų – nes jo siela miega. Žmogus be moralės – vergas. O jei vergas, tai vis tiek ant jo kupros sėdės šeiminkas.

Tad mums reikia atsisakyti įsitikinimo, kad gražų gyvenimą mums atneš taurus gelbėtojas. Iš tiesų Mesiją iškelia bendros visų žmonių pastangos. Kuo pastangų daugiau, tuo daugiau galių susikaupia Mesijo rankose.

Žmogaus, gyvenančio be moralės, laukia pražūtis ir gėda. Žmogaus, pasirinkusio moralę, laukia išmėginimai, po to amžina garbė. Nė vienas negali išvengti šio pasirinkimo.

Peržvelkite per visą istoriją. Nerasite tokio veikėjo, kuris būtų absoliučiai amoralus, tačiau po mirties jį lydėtų garbė. Istorijos veikėją, kad ir koks jis tada buvo galingas, visi teisia pagal jo moralę. Todėl nusidėjėliui lieka nenuplaunama gėda, o teisuoliui – amžina garbė. Šventasis raštas daugelyje vietų sako, kad ir Jūsų siela, net jei ir nebūsite įtakingas veikėjas, pateks į vieną iš šių pusių.

Taip žiūrint, skausmai ir nepatogumai kovoje dėl teisybės – išganingas vaistas. Kiekvienas protingas žmogus mielai juos priims ir išgelbės sau amžinąjį gyvenimą. Nuplaus jį, kol nevėlu, nuo amžinosios gėdos, stos į garbingųjų gretas ir bus amžiams apdovanotas šlove už savo laikinas kančias.

 

2012 m. rugpjūčio 13d.