…Nie należy zapominać, że demokracja to jeszcze nie wolność. Demokracja to tylko równość. Dopiero liberalizm jest ­wolnością. Połączenie równości z wolnością ma wreszcie stwarzać ów ideał, który wszyscy pragniemy osiągnąć. Józef Mackiewicz. Zwycięstwo prowokacji, 1962

Šnipšto demokratija - neteisėtai išrinktas 1992.10.25 Seimas PDF Drukuj
Autor: Dr. Jonas Ramanauskas   
Poniedziałek, 29 sierpnia 2016

Pradėti reikia nuo pradžios. Atsikuriančios Lietuvos valstybės demokratiškumas iš karto buvo apibrėžtas 1992 metų liepos 7 dienos Pagrindiniu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papildymo ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios valstybinės valdžios institucijos pavadinimo pakeitimo“ publikuoto „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1992, Nr. 22-634.“ Šitą įstatymą pasirašė LR AT pirmininkas Vytautas Landsbergis. Tai iš to įstatymo pacituosiu tuos svarbius punktus apie tai, kaip turėjo būti renkamas 1992 metų spalio 25 dienos Seimas, o kartu tą dieną, kaip žinome, buvo priimta ir mūsų dabartinė LR Konstitucija.

Tai tie aukščiau paminėto LR Laikinojo pagrindinio įstatymo 8 skirsnio „RINKIMŲ SISTEMA” punktai liečiantis legitymios, teisėtos valdžios formavimą yra šie:

„65 straipsnis.
Deputatais į Lietuvos Respublikos Seimą, taip pat savivaldybių tarybas renkami Lietuvos Respublikos piliečiai, remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise, tiesioginiuose rinkimuose slaptu balsavimu.
Seimo deputatų rinkimo tvarką nustato Seimo rinkimų įstatymas.

67 straipsnis.
Deputatų rinkimai yra lygūs: rinkėjo balsas yra lygiavertis kiekvieno kito turinčio teisę rinkti piliečio balsui.

68 straipsnis.
Deputatų rinkimai yra tiesioginiai: deputatus piliečiai renka be tarpininkų.

70 straipsnis.
Teisę kelti kandidatus į Seimo ir savivaldybių tarybų deputatus turi politinės partijos, visuomeniniai politiniai judėjimai, taip pat pavieniai asmenys save, jeigu jų kandidatūrą remia įstatymuose numatytos rinkėjų grupės.“

Nepacitavau kitų punktų, nes tai neturi tiesioginio ryšio su šio straipsnio tikslu trumpai paanalizuoti ar Lietuvos atsikurianti valstybė pradžioje turėjo teisėtą, legitymią valdžią, nes rinkimai visą laiką po LR Konstiticijos priėmimo buvo pravedami antikonstituciškai.

Jokių pretenzijų Laikinąjam 1992 metų liepos 7 dienos pagrindiniam įstatymui ar dabar galiojančiai 1992 metų spalio 25 d. LR Konstitucijai nėra ir negali būti, nes tai aukščiausieji to laiko įstatymai ir jie PRIVALOMI tam laikui, kada jie galioja. Tas principas, kad bet koks žemesnis įstatymas privalo neprieštarauti pagrindiniam įstatymui ar Konstitucijai niekur nedingsta, tai teisinės sistemos pagrindas.

Dabar pateiksiu citatas iš 1992 metų liepos 9-tos dienos LR Rinkimų įstatymo, kurį po dviejų dienų pasirašė irgi AT pirmininkas Vytautas Landsbergis, kurios liečia aptariamąja šio straipsnio temą dėl 1992.10.25 rinkimų:

„3 straipsnis. Lygi rinkimų teisė
Kiekvienas turintis teisę rinkti Lietuvos Respublikos pilietis rinkimuose turi po vieną balsą vienmandatėje ir daugiamandatėje rinkimų apygardose, o šie balsai yra lygiaverčiai kiekvieno kito, turinčio teisę rinkti, piliečio balsams. Kiekvienas rinkėjas turi lygią teisę pareikšti savo nuomonę dėl kandidatų, įrašytų į tą kandidatų sąrašą, už kurį jis balsuoja daugiamandatėje rinkimų apygardoje, o ši nuomonė yra lygiavertė kiekvieno kito balsavusio už šį sąrašą rinkėjo nuomonei.

4 straipsnis. Tiesioginiai rinkimai
Seimo narius rinkėjai renka be tarpininkų.

42 straipsnis. 2 dalis: “Asmuo, įrašytas į kandidatų sąrašą daugiamandatėje rinkimų apygardoje, turi teisę tuo pat metu būti iškeltas kandidatu į Seimo narius ir vienoje vienmandatėje rinkimų apygardoje.

Aukščiau pacituotos Rinkimų įstatymo nuostatos nepatyrė jokių pokyčių per visus 24 metus.

Paanalizuokime kas gi atsitiko su 1992 metu liepos 9 dienos LR Rinkimų įstatymu palyginus su 1992 metų liepos 7 dienos Laikinu pagrindiniu įstatymu.

Pagal Laikinojo pagrindinio įstatymo 65 str. „Deputatais į Lietuvos Respublikos Seimą, taip pat savivaldybių tarybas renkami Lietuvos Respublikos piliečiai,….“. Palygindami kartu ir LR Rinkimų įstatymo 3 str. galime kelti klausimą, ar partijos yra LR piliečiai, jeigu rinkėjui suteikiama papildoma teisė rinkti partiją, jos sąrašą? Taigi renkami galėjo būti tik LR piliečiai, nes taip parašyta Laikinojo pagrindinio įstatymo 65 str. Jokių partinių sąrašų negalėjo būti. Partijos nėra piliečiai. Seimo deputatų ir tik jų, o ne partijų rinkimų tvarką privalėjo nustatyti 1992 liepos 9-tos LR Rinkimų įstatymas. Še tau, kad nori, negalėjo būti partinių sąrašų, nes galėjo būti renkami tik piliečiai. Juridiniai asmenys į Seimą negali būti renkami, taip, kad ir už juos balsuoti neturėjo būti leista. Seimo narių sudėtį turi apspręsti rinkėjas, gi kai basuojama už partinį sąrašą, tai sąrašuose esančius asmenis apsprendžią ne rinkėjas, o juridinis asmuo, partija.

Čia reiktų atskirai pakalbėti kas būtų, jeigu būtų. Tai jeigu būtų rinkėjui suteikiama teisė balsuoti ne už partiją, o tik už partijos sąraše esantį kandidatą, tai tada būtų tiesioginis rinkimas. Gi kai yra apjungti vienmandatininkai su sąrašinias, tai tada būtų, kad už vieną partinį rinkėjas galėtų atiduoti du balsus, o už save išsikėlusį, tik vieną balsą. Taigi vėl būtų nelygi teisė. Turi būti vienas rinkėjas – vienas balsas. Toks yra demokratijos pagrindas.

Laikinojo pagrindinio įstatymo 70 str. aiškiai sako, kad teisę būti kandidatais gali būti tik fiziniai asmenys, kuriuos gali kelti „politinės partijos, visuomeniniai politiniai judėjimai, taip pat pavieniai asmenys save..“. O čia partijos, juridiniai asmenys, patys save išsikėlė ir įsirašė į rinkimų įstatymą neteisėtai ir nurodė rinkėjui už jas balsuoti. Apie tai, kad kandidatais į Seimą gali būti partijos, to NĖRA Laikinąjame pagrindiniame įstatyme. Taigi nebuvo delsiama, jau po dviejų dienų priimtame Rinkimų įstatyme turime partinius sąrašus ir rinkėjui suteikiami du balsai – vienas vienmandatėje, o kitas daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Nebuvo delsiama pradėti griauti teisinės valstybės pamatų.

Tai kai turime partinį sąrašą, tai jame kandidatai į Seimą na niekaip negali turėti lygių teisių patekti į Seimą, nes visi kandidatai sąraše negali būti pirmoje sąrašo pozicijoje. Taigi yra aiškiai suponuota NELYGI TEISĖ kandidatams į Seimą ir tos nelygios teisės šaltinis yra juridinis asmuo pavadintas partija. Dar labiau ta nelygi teisė pasireiškia tada, kai lyginame rinkėjo teisę balsus atiduoti už partinį palyginus su save išsikėlusiu pavieniu asmeniu (žiūr. Laikinojo pagrindinio įstatymo 70 str.). Čia rinkėjas už save išsikėlusį gali atiduoti tik VIENĄ savo balsą, o partinio atžvilgiu gali atiduoti savo balsą vienmandatėjė ir daugiamandatėje. Taigi aiškiai matome įvykdytą diversija Laikinojo pagrindinio įstatymo atžvilgiu, kadangi yra grubiai pažeista lygi teisė. Čia diversija atlikta ir prieš Lietuvos jauną valstybę. Pagrindinis įstatymas ne iš dangaus nukrito, o realizavo teisės principus, vienas iš jų…. VISI PRIEŠ ĮSTATYMĄ LYGUS, o va rinkėjas rinkdamas pavienį save išsikėlusį asmenį turi tik vieną balsą, o jei balsuoja už partinį, tai jau turi du balsus. Rinkėjų teisės vėl labai nelygios. Šiuo atveju sąrašo pirmas asmuo būdamas kartu ir vienmandatėjė gauna iš vieno rinkėjo du balsus. Taip atsiranda tokie labai suinteresuotieji asmenys turėti tokią sistemą, labai naudingą pirmiesiems asmenims, taip turime, kad partinių gaujų vadams. Nusikalstamos privilegijos ne pagal Laikinąjį pagrindinį įstatymą, vadukai jas susigalvojo sau patiems amžinam buvimui Seime.

Yra pažeidžiamas ir tiesioginių rinkimų principas. Kai balsuojama vienmandatėje už partinį ar ne partinį, tai balsas atiduodamas kandidatui tiesiogiai pažymint ženkliuką ties kandidato pavarde. Gi partinių sąrašų atveju nėra tiesioginio balsavimo už kandidatą, o tik už sąrašą. Nemaišykite vėlesnių Rinkimų įstatymo redakcijų, kai sąrašai gali būti reitinguojami. Taigi tarpe tarp rinkėjo ir nelygiaverčių kandidatų yra tarpinė institucija – partinis sąrašas. Taigi elementariai aišku, kad jau 1992 metų liepos 9-tos dienos LR Rinkimų įstatymas grubiai PRIEŠTARAVO LR Pagrindiniam 1992 metų liepos 7 dienos įstatymui.

Atskirai reikėtų pasvarstyti apie tą diversinį iterpimą, kai nei iš šio nei iš to Rinkimų įstatyme atsirado juridinių asmenų, tegu jie ir vadinami partijomis, rinkimai. Tai čia pavadinimu galima apgauti bet ką, nors tas esmės niekaip negali pakeisti. Įsivaizduokime juridinius asmenis Koncerną, Susivienijimą, Tarpininką, Užsislaptinusią organizaciją na ir daugelį kitų įvairių variantų. Koncernas gali susikurti sau partiją kitų pavadinimu ir eiti į rinkimus kaip „civilizuota“ sąrašinė partija, svarbu lozungai ir pažadai būtų patrauklūs. O esmė tame, kad Koncernas, o ne rinkėjas nuspręs kas tame jo sąraše bus ir pateks į Seimą. Tarpininkas, tarkim gaunatis didžiulius pelnus už tarpininkavimą kažką perkant parduodant, taip pat gali įsivaizduoti, kad darbštesnių už juos nėra kilnojant popieriukus iš viena stalčio į kitą. Taigi jiems toks švarus darbelis prie širdies, tai jie vėl gal kokiu nors demokratiniu darbo ar šiaip labai sunkaus darbo pavadinimu gali susikurti juridinį asmenį – partiją ir pateikti rinkėjui, kaip alternatyvą Koncerno partijai. Pabandytų koks nors Koncerno darbuotojas neįstoti į Koncerno partiją, kažin ar ilgai plušėtų darbo vietoje? Taigi Koncernui sukurti „partiją“, tas pats kaip nusišnypšti ant Konstitucijos. Tai rinkėjas sau mano, oi-jo-joi, koks pasirinkimas, tiek daug tų partijų koncerninių, tarpininkinių, susivienijusių, užsislaptinusių…. a-ja-jai kokia, ų-jų-jui kokia tikra demokratija. O iš tikro esmė visų ta pati, jie spręs TIK savo klausimus Seime ir kausis iki paskutinio atodūsio vienas su kitu, kad tik būti pirmiau Seime už kitus. Puikiai supranta to dalyko svarbą, nes supranta, vagys pagal įstatymą gali saugiai ir daug prisplėšti. Tai dabar ir pagalvokime, ar vagims pagal įstatymą yra naudinga ar ne, kad rinkimai vyktų pagal Konstituciją ir rinkėjas galėtų balsuoti ne už juridinį asmenį, o už fizinį asmenį, tai kaip ir yra reikalaujama Konstitucijoje ir buvo reikalaujama Laikinąjame pagrindiniame įstatyme? Juk niekur nėra nei Laikinajame pagrindiniame įstatyme, nei Konstitucijoje neparašyta, kad Lietuvoje į Seimą turi ar gali būti renkami juridiniai asmenys. Taigi diversija prieš atsikuriančia Lietuvos jauną valstybę akivaizdi, diversijos tikslai taip pat aiškūs. Kas gi tie diversijos organizatoriai ir beneficiarai – naudos gavėjai? Tai jeigu atsimerktume, tai pamatytume kai kuriuos tuos beneficiarų veidus vis dar Seime. Gudriai, tačiau išdavikiškai prieš Valstybę, sugalvota griauti teisinės sistemos pagrindus. Laikinasis pagrindinis įstatymas, arba Konstitucija yra viena, o va jau Rinkimų įstatymas yra visai kas kita. Valdžios troškulys aptemdė akis, suparalyžavo protą, atėmė sąžinę.

Varijacios liaudiška tema. Kaip antai VRK pirmininkui Z.Vaigauskui patinka liaudies patarlė: „Kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi“. Čia gal jam taip kaip konstitucinių nuostatų pakaitalas, nes Konstitucijos grubių pažeidimų per visą laiką ėmė ir „nepastebėjo“, nes ne tame Konstitucijos vežime sėdi. Jeigu tą patį liaudišką išsireiškimą perfrazuoti į renkamų ir nerenkamų juridinių asmenų nuostatas, tai būtų taip: „Kas pinigus moka, tas ir muziką užsako“. Kaip čia neprisiminsi neseno atvejo su E.Masiuliu ar dar senesne afera dėl atominės statybos. Taigi darosi visiškai aišku, kas stovi už šnipšto demokratijos. Aišku, kad be juridinių asmenų leidimo, Seimas laisva valia nesugebės paklusti privalomiems Konstitucijos reikalavimams, o privalomai paklūsta šnypščiančiųjų ir nusišnypščiančiųjų ant Konstitucijos nurodymams. Kol negavo komandos, tol nepakrutės. Tą įrodo absoliuti Seimo tyla.

Matome du parašus dviejų dienų bėgyje, vienas įtvirtina demokratiją, o kitas ją paneigia ir vadovaujamasi paneigtu demokratijos variantu, šnipšto demokratija, kitaip tariant juridinių asmenų demokratija. Kaip ir sovietų laikais… Konstitucija neveikia. Šnipšto demokratija yra tai kai juridiniai asmenys nusišnypščia ant Konstitucijos. Tą irgi daro visos be išimties visos seiminės ir neseiminės partijos. Šnipšto demokratijoje juridiniai asmenys apsprendžia kas bus Seime ir juridiniam asmeniui visiškai nesvarbu už ką nubalsuos rinkėjas, ar nubalsuos už cecho Nr. A managerį, skyriaus Nr. C upravaliajuščij ar net kokio sekretnyj-otdel Nr. K-xxx viršininką, nes visi savi. O jei koks paklydėlis „išprotėja“ ir nesupranta kur esąs, tą juridinis asmuo pašalina iš savo gretų politinei mirčiai. Taigi geležinė geležinio Felikso drausmė? Šnipšto demokratijai yra nenaudinga demokratija, taigi juridiniai asmenys Seime nepakluso ir nepaklus Konstitucijai.

IŠVADA: Taigi jau 1992 metų spalio 25 dieną buvo suformuota, išrinkta pirma nelegitymi, neteisėta Lietuvos valdžia. Taip atsitiko todėl, kad visą laiką partiniams, juridiniams asmenims sau norėjosi daugiau, o kitiems mažiau arba nieko. Iš demokratijos gavosi tik šnipštas pagal partines užgaidas. Tokie antikonstituciniai Seimo rinkimai ardo teisinės santvarkos pagrindus. Todėl reikia siekti, kad Lietuvoje galiotų Lietuvos Konstitucija.

Seime, stabdyk ŠNIPŠTO DEMOKRATIJĄ, stabdyk tęstinį nusikaltimą prieš Lietuvos valstybę kol nevėlu. Pagrindinis principas pagal kurį turi būti pašalinti grubūs Konstitucijos pažeidimai dėl Seimo rinkimų toks: viskas, viskas kas trukto nedelsiant pašalinti Konstitucijos pažeidimus yra antikonstituciška. Seimas nedelsiant PRIVALO tai įvykdyti, kitaip tai Seimo narių sąmoningas veikimas prieš Lietuvos valstybę.

Paskelbta: 2016-08-22    Autorius: Dr. Jonas Ramanauskas | Adres poczty elektronicznej jest chroniony przed robotami spamującymi. W przeglądarce musi być włączona obsługa JavaScript, żeby go zobaczyć.