„Šita visuomenės struktūra turės sugriūti, kad mums atsivertų akys, kad pamatytume, kuo tapome. Man šita tema skaudi, nes turiu dvi dukras ir dvi anūkes, – kalbėjo sąmoningumo ir autentiškumo mokytoja Anasuya Koopmans, – jaučiu atsakomybę už tai, kokioje visuomenėje jos gyvens po manęs. Būtent dėl šios priežasties man taip svarbu, kad žmonės panaudotų praktiškai visa, tiek daug žinių iš Rytų ir Vakarų, kurias sugebėjau surinkti.“

„Kodėl negalėčiau ištreniruoti smegenų, kaip treniruojame kūną?“
Labanoro girios apsuptyje vedėte seminarą apie autentiškas moteris. Dabar sėdime ant Vilnelės kranto Užupyje. Kiek Jums ir Jūsų mokymams svarbi gamta?

Jeigu seminaras trunka kelias dienas, visada noriu pridėti šį gamtos komponentą. Dauguma mano seminarų yra apie komunikaciją, vyrus ir moteris, bet ir apie gebėjimą tapti sąmoningesniems. Šiandieniame pasaulyje šis laiptelis ypač svarbus.
Kai kalbu apie gamtą, tai nereiškia, kad būtina užsidaryti miškuose. Gali gyventi mieste, bet sužinoti ir pajausti natūralius gamtos, žemės, kurioje gyvename, dėsnius, padedančius atgauti pusiausvyrą. Tai yra iššūkis mums, kad ir kur gyventume, – sakė viešnia iš Olandijos, ten jos gyvenimas teka ramiai mediniame namelyje gamtos apsuptyje.

Gyvenate medinėje trobelėje miške, esate „Hexe“ (vok. ragana)?
Kas yra ragana? Moteris, suprantanti gamtą. Su amžiais šis vardas įgavo neigiamą prasmę. Olandiškai heks reiškia dvasingą, išmintingą moterį, kuri geba panaudoti gamtos galias gydymui, pusiausvyrai atgauti. Jeigu tai reiškia būti ragana, tada mane galite taip vadinti.

Žemės drebėjimas Italijoje priminė, kad gamta ne tik mums teikia nusiraminimą, ji parodo savo galią. Ar iš gamtos galime pasimokyti, kaip išgyventi vidinius žemės drebėjimus, kad tie supurtymai ne visada yra nelaimė ir blogis, bet galimybė pradėti viską iš naujo?
Viena aišku – gamta nusipelno pagarbos. Kai buvau jauna ir laukiausi pirmos dukters, nėštumo laikotarpis man buvo labai gražus, absoliutus rojus. Kai ji gimė, augo miške su mumis ir šunimis, bet kai pradėjo lankyti mokyklą, viskas pasikeitė. Ją pradėjo riboti taisyklėmis, tai buvo sunku ir jai, ir man.

Jaučiausi atitrūkusi nuo pasaulio, jo taisyklių, todėl supratau, kad man reikia mokytojo, kuris padėtų susivokti. Susapnavau vyro veidą, kurio gyvenime nebuvau sutikusi, bet kitą dieną žurnale pamačiau jo nuotrauką. Jis buvo indėnas, atvykęs iš Amerikos rengti seminaro. Kai paskambinau jo organizatoriams, laisvų vietų nebebuvo.

Nuvažiavau ten, kad po seminaro susitikčiau su tuo vyru, papasakojau jam savo istoriją. Jis mane išklausė ir sako „aha, parūkome pypkę“. Pypkę? Aaa, gerai. Jis pasiūlė atvažiuoti prie Rytų Vokietijos sienos, buvo devintojo dešimtmečio pabaiga. Mano vyras sutiko pasirūpinti vaikais, kol aš savaitę su grupele žmonių praleidau miške.
Tai buvo keisčiausia savaitė mano gyvenime. Šis mokytojas buvo indėnų genties žynys, jis padėjo man pajausti ryšį su žeme, gyventi su gamta ir gamtoje. Pradėję lankyti mokyklą, gyventi suaugusiųjų gyvenimą, šį gebėjimą prarandame. Tai kėlė man liūdesį.

Nuo tos savaitės daug dalykų pasikeitė: keliavau, turėjau daug pačių nuostabiausių mokytojų. Viską, ką išmokau ir patyriau, noriu įteikti kaip dovaną moterims ir vyrams, ypač tokiu išderintu laikotarpiu surasti pusiausvyrą tarp mumyse glūdinčio moteriškumo ir vyriškumo.

Šiaurės Amerikos indėnas padėjo Jums sugrįžti prie vadinamųjų intuityvių žinių, bet Jūs gi esate vakarietė, baigėte humanitarinius mokslus, studijavote psichologiją, filosofiją, taip pat domėjotės smegenų veikla, jų neuroplastiškumu. Jums intuityvaus žinojimo buvo negana, ieškojote kitų šaltinių, kurie padėtų geriau suprasti save, kitus ir tarpusavio ryšius?
Tiesa, visa tai studijavau, bet visada norėjau geriau suprasti vyrus ir moteris, jų santykius. Vakarų vertybė – gebėjimas nerti giliai į mūsų socialinį intelektą. Sociologija tyrinėja socialinius ryšius, šios žinios irgi yra vertingos, jos taip pat geriau padeda suprasti vakariečius.

Man svarbu, kad žmonės pasiektų tikslą, įgytų išminties dar pačiame jėgų žydėjime, o ne sulaukę septyniasdešimties. Mums visuomenėje reikia trisdešimtmečių ar keturiasdešimtmečių, mamų ir tėvų, kurie sugeba jausti pusiausvyrą, kurių vaikai augtų subalansuotoje aplinkoje.

Taigi man neužteko vakarietiškų žinių, pabaigusi studijas, įkūriau kompaniją, rengdavau mokymus, bet paskui ją pardaviau ir apie metus keliavau po Rytus. Neturėjau tikslo užsidaryti šventovėje, bet bekeliaudama Tailande atradau seną vienuolyną, kuriame pašaliečiams iš Vakarų būdavo leidžiama pasilikti keturias dienas. Aš ten išbuvau 40 dienų!

Tai sužinojau oro uoste, mano viza buvo pasibaigusi ir turėjau dėl to problemų, bet ne tai svarbiausia. Ten man kilo mintis pasidomėti smegenimis, dabar mokslas jau gali išmatuoti ir parodyti, kaip jos funkcionuoja ir kaip pasireiškia disfunkcijos.

Kodėl negalėčiau ištreniruoti smegenų, kaip treniruojame kūną, kad smegenys mums padėtų išlaikyti pusiausvyrą, išnaudotume visą jų potencialą? Sugrįžusi į Olandiją pradėjau tuo domėtis, tada išvažiavau į Ameriką, kur susiradau mokytoją neuroterapeutą Martiną Wuttke.

Tik jo žinias, kaip jam paaiškinau, taikysiu ne fizinėms ligoms gydyti, o padėsiu didinti smegenų galias. Norėjau taip pagelbėti žmonėms likti sveikiems, išlaikyti pusiausvyrą ir išnaudoti jiems skirtą potencialą. Vėl Olandijoje įkūriau kompaniją, sukūriau programą „Brain training“.

Tie mokymai atrodo labai techniškai, žmogus sėdi su prijungtais jutikliais, jo smegenų veikla fiksuojama ir tiriama, jis tuo metu labai sujautrėja, nes atsiveria, suaktyvinami jo regos, klausos, mąstymo pojūčiai. Vis dėlto didžiausią įtaką smegenims daro ne jie, o širdis. Tai įrodyta moksliniais tyrimais, apie tai papasakosiu vėliau.
Taigi šią kompaniją irgi pardaviau, ji toliau sėkmingai tęsia veiklą. Norėjau išsilaisvinti iš organizacinių reikalų, būti laisva ir kūrybinga. Vis dar rengiu seminarus, kai mane pakviečia, – sąmoningų santykių mokytoją iš Olandijos jau trečiąkart į Lietuvą atsivilioja Indrė Spečiūnaitė, ryšių su visuomene agentūros „Solidmint“ strateginė konsultantė. – Dar vis tai darau, bet tik tada, kai to noriu.

„Kai išeini į saulės šviesą, šešėlis tampa labai ilgas, bet ir aiškiau matomas“
Nuo pat pirmų žingsnių, kuriuos žengėte padedama indėno, po vėlesnių studijų ir patirčių, ką tokio išmokote, ką galite perduoti kitiems?

Visada norėjau, kad ir ką sugalvodavau ar sukurdavau, kad mano mokymai būtų praktiški. Gal tai neatrodo svarbu, bet, mano manymu, kai žmonės laksto nuo vieno mokytojo prie kito, taip kelia sau pavojų, jie išsibarsto.

Jeigu kai ką artimo atrandi, reikėtų kurį laiką tiesiog į tai pasigilinti. Svarbu nepraleisti šitos dalies – pažvelgti į savo vidų, pasitikrinti, ką tai tau duoda. Tik pabandęs praktiškai gali tai sužinoti.

Kai sakoma, mylėk save, tai atrodo taip paprasta, bet tai labai plati sąvoka. Ką ji reiškia, išgerti skanios kavos? Kalba eina ne apie tai. Gerai ar prastai jautiesi, tiesiog reikia pasinerti į šią būseną ir ją išgyventi. Iš tiesų širdis yra tas centras, kuriame subalansuojama visa, kas mums nutinka. Jeigu myli save, gerbi savo širdį, viską sugebėsi išgyventi.

Tarkime, esu elgeta, gyvenu čia patiltėje, neturiu ką valgyti. Kaip man toks pasakymas galėtų padėti? Mes esame ir galime būti bet kuo, bet tai pamirštame. Pirmas žingsnis, kuo čia padeda ir neuroplastiškumas, yra suvokti, kad užsidarydami į kokį nors, tarkime, „elgetos vaidmenį“, save apribojame.

Čia nėra jokių burtų, tiesiog techniškai per smegenų treniruotes galima didinti mūsų gebėjimą atsiverti galimybėms, naudotis visu savo smegenų potencialu, tapti kūrybingiems.

Pasaulis dabar sparčiai keičiasi, ir yra gerąją pusę. Mums dabar tenkantys iššūkiai yra tokie dideli, siaubingi ir liūdinantys, bet jie atskleidžia, kad šita visuomenė, kurioje dabar gyvename, visiškai nepadeda žmogui vystyti savo gebėjimų, kaip tik juos apriboja.

Anasuya, apginkite širdį, pateikite įrodymų, kuriuos žadėjote, kad širdis ir jos impulsai, siunčiami į smegenis, patys svarbiausi?
Smegenys mūsų galvoje informaciją gauna iš pojūčių, bet pirmiausia iš širdies. Buvo atliktas mokslinis tyrimas, kai tyrimo dalyviai buvo prijungti prie prietaisų ir tiriamos jų smegenys. Jiems rodė gražias ir nemalonius pojūčius sukeliančias nuotraukas.

Pasirodė, netgi kelios minutės prieš parodant bjaurias nuotraukas širdis tai nujausdavo ir siųsdavo impulsą smegenims užsidaryti, užsiblokuoti, kad apsisaugotų. Širdis yra intuityvi, ji ištiesi turi šią savybę „žinoti“.

Taigi kas nutinka, kai per daugelį pasaulio šalių kaip dabar keliauja baimės banga? Baimės vedami žmonės užsidaro, uždaro širdį ir pasirengia kovoti. Širdis yra mūsų intuicijos, žinių, pusiausvyros tarp mumyse ir pasaulyje esančių moteriškų ir vyriškų savybių ar energijų centras.

Gyvename trijų dimensijų pasaulyje, dabar išgyvename transformacijų laikotarpį, nes pereiname į keturių ar net penkių dimensijų lygmenį. Čia labai svarbus vaidmuo tenka širdžiai. Iš tiesų tai labai paprasta, bet visa visuomenė turės tai suvokti ir priimti.

Kai pradėjau eiti šiuo keliu, mokslas dar nedaug galėjo išmatuoti, įrodyti, dabar jis gali vis daugiau. Aplinkoje, kur vyrauja vyriškosios savybės, vis reikalaujama įrodymų, dabar juos galime pateikti. Galime įrodyti, kaip širdis, intuityvus žinojimas veikia.

Natūraliai tiek vyrai, tiek moterys tuo naudojasi, tik pradėjus į tai gilintis žmones iš pradžių tai gali išgąsdinti. Proto vienvaldystė baigiasi, jis įstumiamas į kampą. Tačiau mano mokymų esmė ne ką nors stumti į užkampį, o siekti pusiausvyros, subalansuoti mumyse esančias vyriškas ir moteriškas savybes, skirtingus žinojimo modelius, labiau pasitikėti savimi. Tada jausimės gerai, tarsi gyventume rojuje.

Dabartinėje visuomenėje dauguma žmonių nė nesuvokia, kad gyvena kaip vergai, o tai juk pati baisiausia vergovės forma. Dirbame kaip pamišę, kad nusipirktume namą, už kurį triskart permokame bankams. Pamatę kainą, kurią sumokame už patogų gyvenamą, suvokiame, kad jis ne toks ir patogus.

Dabar esame tik lėlės, kurias tampo už virvučių, bet aš matau gerus pokyčius. Kaip Carla (A. Koopmans kolegė C. Kriek – red. past.) sakė, kai išeini į saulės šviesą, šešėlis tampa labai ilgas, bet ir aiškiau matomas. Manau, šita visuomenės struktūra turės sugriūti, kad mums atsivertų akys, kad pamatytume, kuo tapome. Taip, tai yra dalis mūsų, bet ne viskas, čia yra pusiausvyros klausimas. Juk galime būti bet kuo, daug daugiau, nei sau leidžiame.

Man šita tema skaudi, nes turiu dvi dukras ir dvi anūkes, jaučiu atsakomybę už tai, kokioje visuomenėje jos gyvens po manęs. Būtent dėl šios priežasties man taip svarbu, kad žmonės panaudotų praktiškai visa, tiek daug žinių iš Rytų ir Vakarų, kurias sugebėjau surinkti. Štai kodėl esu čia, o ne užsidarau savo namelyje miške.
Manau, pokyčius paskatins moterys, tiksliau, moteriškosios savybės, gebėjimas dalytis gėriu. Paprastas dalykas, kurį mokiau šiame seminare, kas rytą atsibudus uždėti ranką ant širdies ir jai pasakyti „aš tave myliu“.

Kad ir kas joje dėtųsi, kad ir ką tuo metu išgyventumėte, iš lovos išlipsite su visai kitokiu jausmu, visai kitokias nuotaikas paskleisite aplink save. Žinoma, tai atrodo juokingai, nes neturi nieko bendro su faktais, procentais, apskaičiavimu, kiek tai apsimoka. Tai vadinasi energijos sklaida. Ji mums taps ir jau yra vis svarbesnė, – sakė trečiąkart Vilniuje viešėjusi autentiškų ir sąmoningų santykių mokytoja iš Olandijos A. Koopmans.

Anasuya Koopmans (Dmitrijaus Radlinsko nuotr. | Alfa.lt)
2016-08-28

http://www.alfa.lt/straipsnis/50070822/olandu-ragana-koopmans-dauguma-zmoniu-ne-nesuvokia-kad-gyvena-kaip-vergai#ixzz4IjylwCQ2