Ogi tie, kurie dabar filosofuoja apie komunizmo baisumus bei simboliką, tačiau patys kadaise visiškai savanoriškai stojo į LKP, tie kas mokėsi „visasąjunginėse“ partinėse mokyklose, tie kurie agitavo jaunimą tapti komjaunuoliais.
Tie, kurie mokiniams organizuodavo ideologizuotas keliones į Rūdininkų girią istorijų apie didvyriškus tarybinius partizanus papasakoti, rašė vadovėlius su gausiais „tarybinių genijų“ citavimais. Žodžiu, visi tie, kuriuos pats velnias nešė į užsirašyti į raudonąjį aktyvą, auklėti jaunimą „teisinga dvasia“, segtis raudonas vėliavėles prie atlapų gegužės 1-ąją ir rėžti nuo tribūnų griausmingas kalbas. Jokios raganų medžioklės – tiesiog nuogas faktas.
Ir dabar tie patys žmonės kalba per TV bei reiškiasi viešumoje smerkdami „baisią praeitį“, nors kadaise toje pačioje praeityje buvo kur kas stambesnėmis žuvelėmis už mažametį spaliuką, pionierių, priverstinai „pašauktą“ į tarnybą į sovietų armiją ar „politinių“ valandėlių metu snaudžiantį „proletarą“.
Aš irgi, kaip ir milijonai kitų, smerkiu tą baisią praeitį, tačiau, skirtingai nei aukščiau aprašytieji, LKP nariu niekuomet nebuvau ir po raudonom vėliavom ditirambų „progresyviausiam pasaulyje žmonijos keliui“ negiedojau.
„Tu tiesiog per vėlai gimei“ – pasakys rūgščią miną nutaisęs vakar dienos tovariščius, o dabar jau – ponas, vietoje seno komunistinio švarko besimatuojantis liberalaus „vakarietiško“ politiko rūbą. Taip, per vėlai. Galbūt daugeliui mūsų tiesiog pasisekė, tačiau juk į partiją, skirtingai nei į kariuomenę, niekas niekuomet varu nevarydavo.
Absoliučiai visi jie turėjo pasirinkimą ir absoliučiai visi jie savo pasirinkimą padarė. Žinoma, kalbu ne apie Stalino laikų mėsmalę, kai bet koks, kad ir mažiausias nelojalumas galėjo pasibaigti pastatymu prie sienos. Viskas daug paprasčiau. Tiesiog asmeninės karjeros be palaiminimo „iš aukščiau“ nepadarysi, štai todėl mainais į sąžinę buvo pasirenkama partija. Ta pati Lenino įkurta ir Stalino krauju lipdyta partija, o jei tiksliau – LKP – vietinis jos filialas.
O taip, visagalis konformizmas. Šie žmonės ir Trečiajame reiche taptų tokiais pat partiniais (juk karjeros be to nepadarysi!), o atėjus sąjungininkams visą kaltę sukrautų Hitleriui. Pastarajam kontingentui nieko nereiškia versti skūrą kaip reikia, laimint „balvonus“ statant, o paskiau krykštaut juo verčiant.
Prieš kelis šimtus metų Prancūzijoje visiškai sužlugdyto Napoleono šalininkai jo išsižadėjo, tačiau pastarajam sugrįžus į valdžią tuoj pat rikiavosi į eilę dar kartą prisiekti ištikimybe. Istorija pamokanti ir gana iškalbinga: nepasitikėk tais kas šiandien labiausiai keikia vakarykščius savo globėjus.
Žaliojo tilto balvonai nukeliavo į istorijos šiukšlyną kaip žiaurios okupacijos simbolis. Tačiau kai nuolat balsuojama už gyvus okupacijos „simboliukus“, panašu, kad nieko nestebina. O ką daryti paprastam žmogui – juk „nėra daugiau už ką“…
Teisybė. Į Grūtą galima nuvilkti tik negyvus simbolius. Gyvų, deja, nepriima. Todėl su jais demokratinės daugumos valia tenka gyventi…
http://kulgrinda.lt/612/tikrieji-okupacijos-simboliai-ne-zaliojo-tilto-balvonai/
Lie 23, 2015
Kulgrida.lt