Rašytojas, Sąjūdžio pirmeivis Vytautas Bubnys: Gana tos Europos Sąjungos mišrainės! Drukuj
Autor: Rimvydas STANKEVIČIUS   
Poniedziałek, 08 grudnia 2014

Su visuotinai pripažintu rašytoju, lietuvių literatūros klasiku, Sąjūdžio pirmeiviu, LDK Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalieriumi, „Nesėtų rugių žydėjimo“ ir dar kone keturių dešimčių knygų autoriumi Vytautu BUBNIU pasikalbėti apie Lietuvą, kokią turime, ir apie Lietuvą, kokią privalėtume sukurti, jau ankstėliau buvome sutarę, tačiau pokalbio nė neprireikė - visus atsakymus radome naujojoje, vos prieš keletą savaičių išėjusioje V.Bubnio prozos ir publicistikos knygoje „Gyvenimas su p.Roza“.

Pasidairykime po mūsų šalį ir mūsų sielas rašytojo V.Bubnio akimis.

Vytautas Bubnys apie Lietuvos nepriklausomybę

Prisiminkime kertinius Sąjūdžio atramos taškus, kurie giliausiai buvo įstrigę į žmonių širdis. Pirmiausia tai - laisvės ir santarvės idėja. Žengti ir toliau susiėmus už rankų kaip Baltijos kelyje, nesmalsauti, kieno tos dvi rankos. Juk rankos tos - mūsų brolių lietuvių. Tokią santarvę jutome tada. Ir dar nemenkiau visus pašaukė komunistinės propagandos neužmigdytas siekis turėti nacionalinę Lietuvą, gyventi tik pagal jos nuostatas. Priimtoje mūsų Konstitucijoje galime perskaityti trumputį, bet kertinę prasmę teigiantį sakinį: „Lietuvos valstybę kuria tauta.“ Vadinasi, tautos rinktas prezidentas, tautos rinktas parlamentas, vyriausybė vykdo tautos valią. O ką šiandien matome? Kas Lietuvai diktuoja, kaip ji turi tvarkytis? Ar ne ES? Ko Lietuva šiandien aklai klauso? Ar ne Briuselio?

Aš noriu pritarti didelei daliai šviesuomenės, kuri visa tai mato ir vis garsiau byloja, kad mūsų iškovota nepriklausomybė atsidūrė pavojuje.

Vytautas Bubnys apie šalies politikus


Atgavusi laisvę Lietuva netrukus pradėjo ją išparduoti. Jeigu sovietmečiu, kaip teigia signataras A.Endriukaitis, buvo kuriamas naujas žmogus, orientuotas į raudonąjį rytojų, tai dabar kuriamas bendratautis europietis, orientuotas į žydrąjį rytojų. Kas į tokį rytojų mus stumia? Pirmiausia - mūsų politikai, save laikantys elitu. Apie šį elitą štai kaip yra atsiliepęs filosofas A.Šliogeris: „Tai tamsūs, bailūs, kvaili, žiaurūs, agresyvūs, godūs, klastingi, gudrūs, demoralizuoti egoistai, nė iš tolo nematantys valstybės idėjos ir net valstybingumą traktuojantys kaip savo interesų įrankį.“

Vytautas Bubnys apie šalies švietimą

Vos atkūrus nepriklausomybę prasidėjo reformų metas. Švietimo reforma, sveikatos reforma, kultūros. Ir šiandien reformuojamės. Iš mokyklų išstūmėme patriotinį auklėjimą, literatūros pamokose ne analizuojame literatūros kūrinį, bet interpretuojame mažučius teksto gabalėlius. Rengiame mažaraštį jaunimą, kuriam svetima jo paties tautos istorija (svarbiausia pažinti Europos Sąjungos istoriją, kaip kadaise - Sovietų Sąjungos), kuriems ir gimtoji kalba - antraeilė (ir vėl kaip kadaise - ateityje kalbėsime svetima kalba, tik jau anglų, tai ne anuomet - rusų). Į jaunas galvas stengiamasi prikimšti kuo daugiau informacijos. Tačiau, kad ir kaip apsistatytumėm kompiuteriais, kad ir kiekvienam ant delno jie, miniatiūriniai, atsirastų, kad ir kokiais tinklais susirištumėm su plačiuoju pasauliu, kad ir pasiskelbtumėm, jog esame žinių visuomenė, aplenkusi kitas šalis, tačiau nuo to, kaip teigia Viktorija Daujotytė, „proto, mąstymo, juolab išminties - nebus daugiau... Išvietintas, globalus, kapitalo valdomas pasaulis yra priešiškas asmenybei.“

Esu įsitikinęs, kad visos mokymo grandys pirmų pirmiausia privalo ugdyti asmenybes, sugebančias nepasimesti ne tik plūstančios informacijos sraute, bet ir savyje; valdyti ne tik sudėtingą techniką, bet ir save, kaip ne vien tik kūną ir protą.

Negaliu neprisiminti dar Atgimimo laikais pradėtos kurti Tautinės mokyklos koncepcijos, kurios įkvėpėja ir organizatorė buvo Meilė Lukšienė.

Deja, deja, tos koncepcijos kelias buvo nelengvas, su kiekvienais metais vis labiau sunkėjo, nes jau nepriklausomos Lietuvos Švietimo ministerijos valdininkai pradėjo skraidyti po Europos šalis, graibydamiesi tenykštės modernios patirties, ir gražus, kilnus sumanymas buvo nukeltas, o paskui ir visai išmestas. Ši istorija daug ką pasako.

Vytautas Bubnys apie šalies kultūrą

Norėčiau žinoti, ar mes iš viso turime kiek aiškesnę kultūros politiką, jos nevienadienes gaires?

Be abejo, gerų poslinkių yra, tačiau pagrindinis dėmesys sutelktas pramogoms, jų projektams, išoriniam blizgesiui, masinei kultūrai. Tam lėšų tikrai negailima. Tačiau man, rašytojui, labai skaudu, kai bibliotekos skundžiasi, kad trūksta lėšų įsigyti knygų, o kai pasižiūri fondus, pastebi, kad didžioji dalis įsigytų naujųjų knygų neturi jokios meninės vertės. Atseit, tokių knygų pageidauja, jas skaito. Bibliotekas užplūsta prastas skaitalas. Bėda, kad prarandame išprususį skaitytoją, jo neugdome. Bet kaip jį išugdyti, jei dar mokykloje moksleiviai įpratinami neskaityti mūsų literatūros klasikų knygų nuo pradžios iki galo, jeigu tenkinamasi ištraukėlėmis, jeigu mokykloms leidžiamos knygų santraukos. Taip visoje Europoje? Toli gražu ne taip. Ypač Prancūzijoje, Anglijoje, Švedijoje... Ir leidybos darbas ne taip tvarkomas, ir honorarai ne tokie vargani arba nuliniai, ir parama teikiama ne tik draugų grupelėms. Kasmet girdime Vyriausybės vadovų, kultūros ministrų gražius pažadus labiau remti kultūrą. Taigi, vis laukiame, tikimės.

Ištisais dešimtmečiais mėgau lankyti dramos teatrus. Nepakako Vilniaus akademinio dramos teatro, važinėdavau į Kauno, Panevėžio teatrus. Koks dabar teatrų repertuaras, kokie ne vieno režisieriaus darbai? Tikslas - nors ir nežmoniška, bet kad būt kitoniška. Iš aktorių daromi cirkininkai, akrobatai. Kaip kadaise garsėjome lietuviškais meniniais filmais. Ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir Europoje. Už ne vieną jų buvo paskirti patys aukščiausi tarptautinių festivalių apdovanojimai. O kokie naujieji filmai dabar įkrito į galvą? Pagaliau ir Lietuvos kino studija palaidota - būtent Kultūros ministerija padėjo ją pribaigti.

Vytautas Bubnys apie emigraciją


Lietuvą palieka nebe pirma emigrantų banga. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ar tarpukario metais iš tėvų žemės traukė daugiausia bemokslis kaimo jaunimas, ūkininkai, tai dabar į užsienį iškeliauja didelė dalis išsilavinusių, svetimas kalbas mokančių žmonių, specialistų, mokslininkų. Ir ne vien dėl ekonominių sunkumų, siekdami ne tik prisikimšti kišenes. Čia veikia ir laiko diktuojama mada, ir didelės galimybės išmėginti save, įsitvirtinti vienoje ar kitoje srityje, pamatyti pasaulio. Ir grįžti? Nėra abejonės, dalis sugrįš, bet, bijau, didžioji dalis pasiliks. O ypač liūdna, kai išvyksta sutuoktiniai, pamesdami vaikus seneliams ar tolimiems giminaičiams, tad neretas jų globotinis atsiduria gatvėje. Kas laukia tokių išsibarsčiusių, įskilusių ar suskilusių šeimų? Taigi - turėsime prarastųjų kartą. Ne atstumtųjų, o prarastųjų. O gal ir ne vieną kartą. Galima daug ką dėl to kaltinti, bet vis dėlto pagrindinė problema - pats žmogus, jo apsisprendimas, jo vidinės, dvasinės nuostatos.

Mūsų valstybei privalo rūpėti šie skaudūs praradimai. Tik ne dejuoti reikia, ne vien vilioti pamažėl didėjančiais atlyginimais. Nuo mažens vaikai drauge su motinos pienu turi gauti „užtaisą“ visam gyvenimui - tu esi Lietuvos dalelė.

Vytautas Bubnys apie Tėvynės pojūtį


Man buvo nelinksmos dienos prieš trylika ar keturiolika metų, kai spaudoje vis aptikdavau ne vieno garsaus mūsų krepšininko, žaidusio užsienio šalyse, pareiškimus: „O Dieve. Ką Lietuva išsirinko šalies prezidentu. Gėda bus prisipažinti, kad esu lietuvis.“ Tai buvo mūsų sporto žvaigždžių nuo olimpo aukštumų paridenami „patriotiniai“ akmenėliai. Šiandien žiniasklaida neretai pasigauna Lietuvą paliekančių vyrų ir moterų pažadus net kreiva akimi neatsigręžti į Lietuvą. Manau, ateis laikas ir jie atsitokės, tačiau jų vaikai tikrai gali niekuomet savo gimtosios žemės nepasigesti.

Aš net neįsivaizduoju savojo gyvenimo svetur. Dar tarybiniais laikais po pasaulį esu keliavęs nemažai, tačiau kur lankiausi, nors ir kaip gražiai būdavau priimamas, Tėvynės, namų, artimųjų, draugų ilgesys apimdavo jau antrąją viešnagės savaitę. Labai pamatuotas senas senutėlis posakis: visur gerai, bet namie geriausia. Geriausia ten, kur tavo tėvų ir protėvių gyventa, kur kiekvienas žemės grumstelis jų rankom purentas, kur plasta gimtinės dvasia. Žinoma, jeigu nepajėgi jos pajusti, tada jau - tavo tėvynė bet kur.

Vytautas Bubnys apie mūsų ateitį

Daugelis mano amžiaus žmonių rausiasi po savo ar kitų praeitį, o man nuolat nerimą ir viltis kelia įsižiūrėjimas į ateitį. Prieš 30 metų savo romano vieno herojaus lūpomis svarsčiau, kas bus su Lietuva po daugelio metų, gal nė vardo jos neliks. Rūpėjo tas klausimas tada, rūpi jis ir dabar. Nors pesimistas nesu, bet neatsikratau minčių apie pavojų mūsų valstybės nepriklausomybei.Ne išorės, vidaus grėsmių, kurias gali sukelti ne kas kitas, bet nusivylusi visuomenės dalis. Ką duos mus priglaudusi Sovietų... atsiprašau - Europos Sąjunga, kurios bene pagrindinis užmojis - globalizacija, būsimoji tautų maišalynė plius imigrantai iš Azijos ir Afrikos.

Įstatymai? Turime jų daug, prastų ir visai gerų. Tik, deja, kas jų laikosi? Gal juos priėmę Seimo nariai? Gal Vyriausybės nariai? Gal milžiniškas biurokratijos tinklas? Dar pridėsiu: štai dalelė kalbininkų šiandien siūlo mūsų raidyne įteisinti kaimyninių šalių mums svetimas raides. O kai kurie respublikos vadovai jau prabilo apie dvikalbystės įstatymo reikalingumą. Sparčiai žengiame į šviesų rytojų, prarasdami įrašus pasuose, kad esame lietuviai, ko gero, netrukus ir Lietuvos Respublikos pilietybės neliks, būsime bendrapiliečiai. Dar tolesnėje ateityje - gal ir bendrataučiai.

Vytautas Bubnys apie viltį

Kartais sugaunu save, kad nepaliauju galvojęs, ar ne laikas Lietuvos visuomenei atsitokėti ir vėl pakelti galvas. Laikas greitai lekia - kad nebūtų per vėlu. Aš visas viltis dedu į jaunimą. Pirmasis Sąjūdis susibūrė jaunimui stovint priešakyje. Tad ir dabar jaunajai kartai labiau turėtų skaudėti dėl Lietuvos. Pastebiu, ne vienoje Europos valstybėje bręsta karta, nelinkusi tenkintis grupės galingųjų diktatu, ir vienąkart pareikš: gana ES mišrainės, norime patys valdyti savąjį kraštą, kad jis neišnyktų iš žemėlapio.

Vytautas Bubnys apie visa tai kalbantį save


Žinau, šios mano mintys daug kam nepatiks, ištars: „Bubnys visai jau...“ Ne, dar ne visai. Aš noriu, kad mūsų, mano vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai brangintų tėvų ir senelių kraštą, jo kalbą, istoriją bei kultūrą.


2014 gruodžio mėn. 08 d.
Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“