Pasibaigus šių metų prezidento rinkimams D. Grybauskaitė jau kitą dieną pavadino juos istorine pergale. Tam tikra prasme su tuo reikia sutikti – viskas, kas buvo vakar, jau priklauso istorijai. Tačiau pažyminys „istorinis“ vartojamas veikiau tuo atveju, kai kalbama apie teigiamai vertinamus lūžinius įvykius, todėl kyla tam tikrų abejonių, ar Istorija norės D. Grybauskaitės perrinkimą priskirti teigiamiems, o tuo labiau lūžiniams istoriniams įvykiams tik dėl to, kad būtent ji dar penkerius metus užims valstybės vadovo vietą.
Juo labiau, kad šiuolaikinėje demokratinėje Europos dalyje jau seniai valstybių vadovais nerenkami asmenys su tokia biografija bei išsilavinimu ir iš čia kylančia valdymo bei elgesio kultūra.
Laukiant šio lūžio praėjo dar pusė metų, o stebuklingų permainų ar bent požymių, rodančių teigiamas permainas, kaip nebuvo, taip ir nėra. Dar daugiau, ES žiniasklaidos priemonėse prezidentės paskelbtas mūsų laimėjimas – nepaprastai greitai įveikiamas jaunimo nedarbas – kaip sektinas pavyzdys kitoms ES šalims, nesužadino šalies gyventojų entuziazmo. Matyt, nepaisant laimėjimo propagandos, net paprastas duonos valgytojas jau supranta, kad nedarbo tarp jaunų žmonių sumažėjimo didėjant jų emigracijai prie teigiamų reiškinių priskirti nedera.
Dar daugiau, jei prezidentė nesilaikys Lietuvos Respublikos Konstitucijos turinio bei dvasios ir nepanorės skirti šeimai palankioms programoms to milijardo litų, kuris pažeidžiant pagrindinį Įstatymą dabar išleidžiamas privilegijoms sovietinei ir naujajai nomenklatūrai, tai jos antrosios kadencijos pabaigoje galime tapti ne tik šalimi su giliausiu socialiniu susiskaidymu ir didžiausiu emigracijos mastu, bet ir visuomene su mažiausiu gimstamumo lygiu pasaulyje. Su visomis iš čia kylančiomis šalies ateičiai grėsmingomis pasekmėmis.
Tiesa, konservatoriai ir liberalai iš Sąjūdžio ir toliau džiaugiasi, kad laimėjo jų remiama kandidatė. Pagaliau ir socialdemokratai bei jų satelitai taip pat patenkinti, nes darė viską, kad Z. Balčytis, vaidinantis konkurentą, nepakenktų rinkimuose D. Grybauskaitei.
Tačiau mūsų ši sisteminga pergalė nedžiugina. Tiesiog netikime, kad sovietinių tarnybų ideologai, veikėjai ir bendradarbiai bei kolchozų nomenklatūros atstovai, kurių rankose šiandien atsidūrė strateginės pareigos, lemiančios Valstybės ir Tautos likimą, sugebės atvesti šalį į sėkmę. Apsimetinėti, sekti, bauginti, atimti, skaldyti ir kiršinti – tai jie moka ir gali. Dirbti ir pasiaukoti iš tikrųjų – nepajėgia. Nes to nėra jų prigimtyje ir kultūroje.
Todėl pasinaudodami išorinės grėsmės dingstimi gilina vidinę visuomenės okupaciją. Likvidavę žmogaus teises ginančias organizacijas ir nutildę ar perpirkę politines partijas bei žiniasklaidos priemones, dabar jau imasi visuomeninių organizacijų, paskutinės ir silpniausios pilietinio pasipriešinimo linijos, kad nusiaubtų, suskaičiuotų ir nurodytų, ką turi daryti ir kuria kryptimi veikti.
Todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, nepaprastai svarbu, mūsų nuomone, praradus valstybės suverenumą – gelbėti minties suverenumą. Tuo labiau, kad tos nepriklausomos ir suverenios minties apraiškų yra vis mažiau.
Tad dėl Zigmo Vaišvilos, Artūro Račo, Audriaus Nako ir kitų, dėl kurių есть мнение, kad tai Maskvos ranka – turime tam tikrų įtarimų, kad taip yra iš tikrųjų. Ir nors tie asmenys nepriklauso mūsų kartai ar mūsų pažįstamų ratui, negalime prisijungti prie juos smerkiančių ir juodinančių grupių. Tam kliudo paprasta žmogiška abejonė – jeigu pirmiau paminėti rašeivos yra Maskvos ranka, tai kas yra šiandien mus valdantieji – Maskvos politinės akademijos prie SSKP CK ir kitų panašių mokyklų auklėtiniai, kurie savo „moksliniuose darbuose“ Nepriklausomybės išvakarėse ir po jos paskelbimo šlovino kolchozus, Stalino kūrybą, kovos su antisovietiniais partizanais, ir kurie net paskelbus Nepriklausomybę toliau vykdė prieš ją „savo mažus karus“, saugomi okupacinės kariuomenės?
Tad gal iš tikrųjų […] turime per daug moralinių vertinimų, per mažai faktų vertinimų?
Ir galiausiai palyginimui istorinis mini ekskursas pagal Juozapo Mackevičiaus „Kelią į niekur“, skirtas žodžio laisvei carinėje Rusijoje ir Sovietų Sąjungoje, kurių sudėtyje buvo ir okupuota Lietuva. Tada bus galima suprasti ir tai, kodėl XIX amžiaus rusų literatūra priklauso pasaulinei klasikai.
[...] Tamsta išmanai rusų literatūrą, tiesa? O ar žinai, kada Gogolis savo „Revizorių“ rašė? Kam valdant? Carui Mikalojui I valdant. Tas caras vadintas „Europos žandaru“. Ir štai tas „žandaras“ leido statyti pjesę, kurioje iš visko – ir iš pareigūnų, ir iš visos sistemos drauge su jos žandarais buvo išsityčiota iki paskutinio siūlelio… Klasikinė rusų literatūra – tai tas pats Gogolis, Tolstojus, Dostojevskis, Turgenevas, Čechovas, Ščedrinas… vis protesto, nepasitenkinimo, tiesos ieškojimo, skrupulingos analizės dvasia, žmogiškos abejonės dvasia. Iš Rusijoje leistų grožinės literatūros knygų gal tik viena iš šimto neužtardavo engiamųjų, nekritikuodavo esamos padėties. O šiandien nėra tokios knygos, kuri netryptų engiamųjų ir neliaupsintų privilegijuotųjų, nesilankstytų viešpataujančiai santvarkai…
