…Najcharakterystyczniejszą cechą systemu komunistycznego jest natomiast totalna niewola ludzkiego ducha, zniewolenie ludzkiej myśli, ludzkiego intelektu. Józef Mackiewicz. Zwycięstwo prowokacji, 1962

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos šimto metų sukaktis yra puiki proga ne tiktai įvertinti jos reikšmę ir sukauptus lobius, bet ir plačiau pažvelgti į istorinius įvykius, susijusius su Lietuvos valstybingumo kūrimu, kuriuose dalyvavo ir Bibliotekos įkūrėjas bei globėjas, žymus Vilniaus advokatas ir visuomenės veikėjas Tadas Stanislovas Vrublevskis.
Mūsų dalyvavimas šiame renginyje ir pranešimas susijęs ne tiktai su pagarba, kurią jaučiame šiai itin daug nusipelniusiai įstaigai, bet ir su tuo, kad vis dar pasirodo publikacijų, o viena – ir visai neseniai, liudijančių, kad Lietuvos lenkų požiūris į Lietuvos nepriklausomybės kūrimą visuomenėje nėra pakankamai žinomas.

Siedamas su dabarties įvykiais vienas iš tų publikacijų autorių pažymi, kad priežasčių, dėl kurių vis dar gajus dabartinis nepalankumas, šiuo metu inicijuojamas kai kurių Lietuvos lenkų, reikia ieškoti tame laikotarpyje prieš pat nepriklausomybės paskelbimą ir iš karto po jo, kai Lietuvos lenkams neva nebuvo pasiūlyta dalyvauti kuriant valstybingumo ir valstybės valdymo pamatus, o tai neatitinka tiesos ir tikrovės.

Kalbėti apie tai, mūsų nuomone, svarbu dar dėl to, kad tarp to meto situacijos, kai 1918 metais atsikurianti valstybė iš naujo ieškojo savo vietos ir pozicijos pasaulio žemėlapyje, ir nūdienos reiškinių esama tam tikrų panašumo elementų. Deja, vertinant mūsų aplinką kritiškai, reikia su apgailestavimu pasakyti, kad ir tada, ir dabar mes, Lietuvos lenkai, neįstengėme pasiekti Tado Vrublevskio bei jo bičiulių mąstymo ir veiklos lygio, kad ir tada, ir dabar nesame pakankamai įsitraukę į valstybingumo stiprinimo procesą, pasiduodami įtakai, kuri daroma ne iš Lietuvos. Istorinių ano meto įvykių ir Tado Vrublevskio bei jo aplinkos požiūrio, kurio teisingumą patvirtino istorinių įvykių eiga, nežinojimas skatina vėl klaidžioti tais pačiais klystkeliais, kurie veda į niekur.

Apie diskusijas, abejones ir skirtingus Lietuvos lenkų požiūrius Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse ir po jos paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. išsamias pastabas paliko Eugenijus Riomeris, Pagryžuvio ir Tytuvėnų dvarų šeimininkas, 1995 metais išleistame „Dienoraštyje“1) , iš kurio matyti, kad Lietuvos lenkai veikė daugiausia per atskirą struktūrą – Lenkų komitetą, kuris savo veiksmus koordinavo su Varšuva, o ne su sudaryta Lietuvos Taryba. 1918 m. lapkričio 11 d. „Dienoraščio“ autorius pažymėjo: „…dėl lenkų kariškių Lietuvoje yra direktyva iš Varšuvos, kad atvyktų pas paskirtą komendantą, tačiau liktų šalyje, o ne važiuotų į Varšuvą. Kognovskis užbaigė pareiškimu, kad mums reikia stiprios organizacijos, turime sukurti jėgą, su kuria skaitytųsi Taryba bei kitos organizacijos ir kuri leistų mums daryti įtaką šalies likimui. (…) Visos tos kalbos derėjo tarpusavyje ir viena kitą papildė, dėl to salėje buvo sukurta vieninga nuotaika, vieninga iš tiesų lenkiškosios politikos, siekiančios susijungimo su Lenkija, atžvilgiu. (…) kelios kalbos, pasakytos Tarybos šalininkų, kaip antai, Česlovo Milvydo, Kazimiero Lukomskio, Boleslovo Bucevičiaus ir Adolfo Grajevskio, liko be atgarsio“.2) 

  Eugenijus Riomeris, būdamas dvarininku, bendradarbiavo i buvo geriausiai susipažinęs su šia ano meto visuomenės grupe, o joje buvo aiškiai reiškiami du požiūriai – vieną išsakė dvarininkai, kurių skaičius buvo didesnis, jie kalbėjo lenkiškai ir puoselėjo „savyje idealą Lietuvos, politiškai Unija susijusios su Lenkija3) , kitą – tie, kurie gyvendami „tarp čionykščių lietuvių“ ragino bendradarbiauti su valdžia ir Taryba. 4)
(…) Apie pusę devynių pasirodė kauniškiai ir Stanislovas Montvilas Kauno grupės vardu perskaitė deklaraciją su „Kauno krašto lenkų dvarininkų“ politine platforma, pranešė apie išrinktą Kauno krašto dvarininkų tarybą ir apie priimtą deklaraciją dalyvauti Lietuvos konferencijoje. Politinė platforma skambėjo taip: „Mes, Kauno krašto lenkai dvarininkai, laikydami savo švenčiausia pareiga dirbti kuriant Lietuvos valstybingumą, sieksime atkurti Didžiąją Lietuvą pripažindami visišką visų tautybių lygiateisiškumą ir sieksime, kad būtų pripažintas lenkų ir lietuvių kalbų lygiavertiškumas. O jeigu dėl kokių nors priežasčių nepavyktų atkurti Didžiosios Lietuvos valstybės ir Lietuvos valstybė atsirastų tiktai grynai etnografinės Lietuvos teritorijoje, mes, Kauno krašto lenkai dvarininkai, jeigu mums bus užtikrintas lygiateisiškumas ir laisvė plėtoti savo kultūrą, pašvęsime jai savo darbą ir jėgas.“

Žinoma, tokia deklaracija, visų Kauno krašto lenkai dvarininkų vardu pateikta tam tikros grupės (…), kurioje nė žodeliu neužsiminta apie požiūrį į Lenkiją, o priešingai, pabrėžiamas kompromisiškumas visų lietuvių reikalavimų atžvilgiu, turėjo padaryti ir padarė nemalonų įspūdį dalyvavusiems. Vavžinecas Putkameris pasisakė Vilniaus krašto dvarininkų vardu ir perskaitė Vilniaus dvarininkų deklaraciją, parengtą kaip kreipimąsi į Regentų tarybą, kurioje buvo išreikštas karščiausias troškimas prijungti lenkiškąją Lietuvos dalį prie Lenkijos ir prašoma nedelsiant paimti ją savo globon. (…) V. Putkamerio žodžiai sukėlė audringus plojimus.“ 5)

Pirmiau išdėstyti dalykai rodo buvus kelis Lietuvos lenkų dvarininkų požiūrius į atgimstantį Lietuvos valstybingumą, tarp kurių vis dėlto aiškiai vyravo prolenkiškasis, propaguojantis glaudžią sąjungą su Lenkija, arba dalies Lietuvos atplėšimą ir jos prijungimą prie Lenkijos – o tai ir buvo įvykdyta 1920 metais. Dar reikėtų pažymėti, kad net ta Kauno krašto dvarininkų dalis, kuri deklaravo bendradarbiavimą su Valstybės Taryba ir valdžia, būsimą savo dalyvavimą veikloje stiprinant valstybingumą iš pradžių siejo su keliais reikalavimais dėl kalbos vartojimo ir poreikių užtikrinimo kultūros srityje.

Kelerius metus trukusios diskusijos, politinės situacijos pasikeitimas ir stabilizavimasis, valstybingumo įsitvirtinimas turėjo įtakos ir dvarininkų požiūriui, tarp jų jau minėtam „Dienoraščio“ autoriui M. Riomeriui, kuris vėlesniu laikotarpiu pabrėžė, kad „(…) turime įvykdyti viską, kam mus įpareigoja „šalies pilietybės“ sąvoka, turime dirbti tai šaliai, nors šio meto valdančiųjų sluoksnių politika mums būtų ir nepalanki, (…) negalime leistis nustumiami į kažkokių svetimų kolonistų, matančių tiktai savo interesus, vaidmenį, nes priėmę tokį vaidmenį prarastume būties prasmę ir pagrindą po kojomis.“6)

Dar kitokią Lietuvos valstybingumo koncepciją puoselėjo vadinamieji „krajovcai“ lenkai. Lietuvos tūkstantmečiui skirtoje jubiliejiniame leidinyje „Kalbinis ir kultūrinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas“ Michalas Mochas iš Bydgoščiaus Kazimiero Didžiojo universiteto pažymi, kad „ (…) ta koncepcija atsirado dviejose labai skirtingose aplinkose – dvarininkų ir pažangios Vilniaus inteligentijos rate (…). „Šalies“(kraju) idėjoje glūdėjo nuostata dėl lenkų, lietuvių ir baltarusių (o kai kada – ir žydų) tautų, turinčių darbuotis bendros „šalies“ gerovei, lygiavertiškumo, tačiau ji buvo suformuluota veikiant didžiulei lenkų kultūros įtakai. (…) „Šalies“ koncepcijoje atsispindėjo atskirumo jausmas, stipriai įsišaknijęs tarp Lietuvos lenkų, nesitapatinusių su „Lenkijos gyventojais“ ir nerėmusių Lenkijos Karalystės elito reškiamų reikalavimų“.7)
Mykolui Riomeriui, būsimam Vytauto

 Didžiojo ir Vilniaus universitetų rektoriui, ideologiškai susijusiam su Vilniaus demokratais, o tarp jų būtent su Tadu Vrublevskiu, Liudviku Abramavičiumi, Antanu Vivulskiu ir kitais, taip pat nebuvo svetima „krajovcų“ Lietuvos valstybės idėja. Dar daugiau – lenkų kalba ėjusio dienraščio „Vilniaus laikraštis“ („Gazeta Wileńska“), kurį leido ir kurio vienas iš redaktorių buvo M. Riomeris, skiltyse buvo paskelbta pirmoji „krajovcų“ lenkų deklaracija. Vis dėlto M. Riomerio požiūris į šį dalyką buvo kitoks, suponuojantis kitą sprendimą, ir, kaip pažymi Michalas Mochas, „(…) lenkų politikų arogancija, į kurią atkreipė dėmesį M. Riomeris, ir jų požiūris į Lietuvos klausimą tik kaip į priemonę lėmė, kad jis atšlijo nuo tų prolenkiškų idėjų ir galutinai susisaistė su Lietuvos valstybe.“8)

Pirmiau išdėstytų pažiūrų fone pozityviai išsiskiria Tado Vrublevskio požiūris, nes jis nuo pat pradžios be jokių išlygų ir sąlygų parėmė nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimą, savo pastangomis, nepaisydamas neigiamos Lenkų komiteto nuostatos, rėmė atsikuriančios valstybės teisės pagrindų kūrimą. Ypač aiškiai ir skaidriai savo nuomonę dėl to jis suformulavo 1918 m. gegužės 25 d. laiške Liudvikui Abramavičiui 9), kuriame pažymėjo, kad vienintelis Lietuvos lenkų bendruomenės kelias yra:

1. Pripažinti visišką Lietuvos, laisvos nuo visų įsipareigojimų kaimyninių šalių atžvilgiu, nepriklausomybę, be jokių nutylėjimų ir be jokių išlygų; 2. Aktyviai dalyvauti kuriant Lietuvos valstybingumą, atsisakant bet kokių hegemonijos siekių; 3. Atsiriboti nuo visų nacionalistinio fanatizmo apraiškų ir svarstant visus politinius dalykus, o tarp jų ir lenkų bendruomenės, vadovautis išimtinai ir vien tiktai ištirtu interesu bei nauda visai šaliai.

Minėtame laiške T. Vrublevskis apgailestauja, kad Vilniaus lenkų bendruomenė eina kaip tik visiškai priešinga kryptimi. Užuot parėmus valstybingumo pagrindų kūrimo procesą, pavyzdžiui, 44 žymių Vilniaus lenkų veikėjų 1917 m. gegužės pabaigoje Vokietijos kancleriui įteiktame memorandume ir 1918 m. sausio 2 d. jam nusiųstame Lietuvos lenkų memoriale buvo reikalaujama Lenkijai suteikti nepriklausomybę ir kad būsima Lietuvos valstybė būtų glaudžioje sąjungoje su Lenkija, tačiau nereikalaujama tokios pačios nepriklausomybės Lietuvai. Nes, jo nuomone, ir veikiausiai teisinga, valstybių sąjunga iš pradžių atsiranda kaip jau nepriklausomų valstybių valios išreiškimas, ir dėl to pirminis siekis turi būti reikalavimas kartu su Lenkijos nepriklausomybe pripažinti ir Lietuvos nepriklausomybę. Ir, kaip pažymi laiško autorius, visiškai neužsimenama apie lietuvių tautos valią ir siekius, o į pirmąjį planą iškeliamas argumentas apie istorinius ryšius ir apie lenkiškojo elemento kiekybinį bei kultūrinį potencialą.

 Jo nuomone, didelė klaida buvo tai, kad lenkai besąlygiškai atsisakė įeiti į Lietuvos Tarybą ir dirbti joje.
T. Vrublevskis pažymi, kad dar 1917 m. lapkričio mėnesį, taigi prieš Nepriklausomybės Deklaracijos paskelbimą, lietuvių veikėjai kreipėsi į jį prašydami bendradarbiauti ir padėti rengiant būsimų Lietuvos įstatymų projektus, ir kad jis paskelbė suteiksiąs tokią pagalbą. Deja, spaudžiant Lenkų komitetui, tarp Lietuvos lenkų jis negalėjo rasti bendradarbių šiam tikslui įgyventi ir buvo priverstas atsisakyti teikti tokios rūšies pagalbą. O kai 1918 m. balandžio mėnesį Vileišis (Jonas?) iš naujo kreipėsi į lenkų teisininkus, siūlydamas jiems dalyvauti prie Lietuvos Tarybos įsteigtame teisės komitete, kurio tikslas buvo parengti Lietuvai teismų įstatymą, ir jie ryžtingai atsisakė, motyvuodami, kad nepadeda Tarybai, kurios lenkai nepripažįsta – tada jau savo iniciatyva sukūrė teisės komitetą (į kurį įėjo 11 lenkų ir 1 lietuvis) prie visuomeninio darbo biuro ir ėmėsi parengti keletą įstatymų projektų pagal planą, sudarytą su plačiais užmojais.

 Kalbėdamas apie Lietuvos ateitį T. Vrublevskis matė ją tautų federacijos („Randvolker“) sudėtyje, tarp Rytų iki Vakarų, tai būtų šalių federacija nuo Revelio (Talino) iki Odesos, ji galėtų apimti ir Lenkiją, suteikdama prieigą prie dviejų jūrų – Baltijos ir Juodosios. Tačiau ir pats pažymėjo iš anksto, kad tai veikiau yra siektinas idealas, nes visiškos nepriklausomybės idėja visuomenėje pernelyg stipri, kad jai būtų priimtina federacijos idėja.

Informacijos apie išimtinai neigiamą to meto Lietuvos lenkų požiūrį į Lietuvos valstybingumo atkūrimo iniciatorių – lietuvių – bandymus užmegzti bendradarbiavimą, randame ne tiktai Tado Vrublevskio laiške, bet ir daugelio kitų jo amžininkų prisiminimuose, mokslo darbuose bei archyvuose. Maža to, kaip pažymi publikacijų autoriai, Lietuvos lenkai neįstengė nei savarankiškai mąstyti, nei suvokti savojo, o ne Lenkijos intereso atsikuriančioje valstybėje, pasiduodami įtaigai ir spaudimui iš Varšuvos.

Pirmiau cituotas Eugenijus Riomeris, kaip ir T. Vrublevskis, savo „Dienoraštyje“ daug kartų pažymėjo, kad Lietuvos valstybingumo atkūrimo iniciatoriai pateikė ir siūlė Lietuvos lenkams įvairias bendradarbiavimo ir dalyvavimo Valstybės taryboje formas – deja, vis be atsako.
„(…) Lietuvos Tarybą Reicho kancleris įgaliojo sudaryti laikinąją Lietuvos valdžią ir pasirengti sušaukti seimą; ta kryptimi vyksta darbas, kalbama apie Tarybos išplėtimą, apie ministrą pirmininką profesorių Valdemarą ir žemės ūkio ministrą Alfredą Tiškevičių. Tokiu būdu lenkai būtų prileisti dalyvauti politiniame darbe, bet kadangi iš 40 vietų Taryboje lenkams planuojama duoti tik 5, žydams – 3, o ministeriją įsileisti vieną lenką ir dar pasirinktą savo nuožiūra, sunku tikėtis, kad būtų pasiektas susitarimas.“10) 

 Lietuvos lenkų požiūrį Lietuvos valstybingumo atkūrimo laikotarpiu aiškiai atskleidė ir istorikė Joanna Gierowska-Kałłaur, kurios nuomone, neigiamo daugumos lenkų požiūrio fone dar labiau išsiskiria teigiamai nusiteikusio T. Vrublevskio požiūris.11) Štai kelios citatos iš jos knygos  „Rytų žemių civilinė valdyba“:
„(…) Politiškai aktyvūs lenkai iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kuri buvo užimta vokiečių, nepajėgė savarankiškai vertinti juos supančios tikrovės.“12)
(…) Lietuviai 1917 m. rudenį susidūrė su tokiu solidariu lenkų atsisakymu dėl jų pasiūlymo įtraukti lenkų atstovus į Tarybą, kad net tokia iškili Vilniaus asmenybė, visuotinai žinoma dėl savo palankumo lietuviams, advokatas Tadas Vrublevskis, kuris iš pradžių buvo pasižadėjęs, pasitraukė veikiamas lenkų bendruomenės spaudimo. (…) Galutinai nuspręsti, ar lietuviai jautėsi silpni, ar patyrė mums dar nežinomų veiksnių įtaką, galima bus atlikus paieškas Rusijos, o visų pirmiausia – Vokietijos archyvuose. Faktas yra tai, kad jie pirmieji kreipėsi į lenkus siūlydami įeiti į savo kuriamą ir Vokietijos globojamą Valstybės Tarybą. Jiems tai nebuvo lengvas sprendimas.“13)
(…) Dėl lenkų atsisakymo 1917 m. gruodžio 10 d. Valstybės Taryba, kaip matyti, paskelbė pareiškimą, kuriame pranešė apie nepriklausomos Lietuvos valstybės, paremtos amžina ir nesugriaunama sąjunga su Vokietija, atkūrimą, o po nacionalinės diskusijos, veikiama visuomenės spaudimo, Taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė nepriklausomybę. Devynis mėnesius prieš Lenkijai atgaunant nepriklausomybę Lietuva formaliu požiūriu buvo laisva. Laikotarpiu nuo 1917 m. gruodžio 10 d. iki 1918 m. vasario 16 d. lenkai nepasinaudojo pasiekti lietuvių – lenkų  susitarimui.
14)

 Tą patį pažymi Aleksandras Šklenikas savo to meto „Prisiminimuose apie įvykius Vilniuje ir jo krašte“:
„(…) 1917 m. rugsėjo 28 d. visos politinės partijos nusprendė nedalyvauti Lietuvos Valstybės Taryboje ir pareikšti atitinkamą protestą.“15)

Lenkų nenorėjimą bendradarbiauti su lietuvių bendruomene patvirtina ir Kazimieras Okuličius, tarpukario Lenkijos žurnalistas, politikas, Seimo narys, Lenkijos Respublikos teisingumo ministras emigracijoje.16)

Tai tėra fragmentas, šiek tiek atskleidžiantis nuomones ir požiūrius, vyravusius Lietuvos valstybingumo atkūrimo laikotarpiu – antrajame XX amžiaus dešimtmetyje, kuriuos būtų naudinga žinoti ir XXI amžiuje, kad galėtume dalyvauti diskusijose, savo veikla stiprinti valstybingumą ir pilietinio požiūrio ugdymą, remdamiesi faktais ir tiesa.

Literatūra:
1) Eugeniusz Romer, Dziennik, 1914 – 1918 (t.1), 1919 – 1923 ( t.2), W-wa 1995.
2) Eugeniusz Romer. Dziennik 1919 – 1923, t.2, psl. 231- 232.
3) Ten pat,  psl. 184.
4) Ten pat, psl. 232 .
5) Ten pat, psl. 235 – 236.
6) Ten pat, psl. 529.
7) Michał Moch. Michał Romer – „Polak litewski”, „krajowiec”, spadkobierca tradycji Wielkiego Księstwa Litewskiego w: Językowe i kulturowe dziedzictwo Wielkiego Księstwa Litewskiego,redakcja naukowa Jolanta Mędelska i Zofia Sawaniewska - Mochowa.  Bydgoszcz 2010, psl. 90.
8) Ten pat, psl. 90.
9) LMAB, Fond 79 59 LL.8,p.5.1-4, list Tadeusza Wróblewskiego do Ludwika Abramowicza z 25 maja 1918 r.
10) Eugeniusz Romer. Dziennik 1919 – 1923, t.2,  psl. 218.
11) Joanna Gierowska – Kałłaur. Zarząd Cywilny Ziem Wschodnich (19 lutego 1919 – 9 września 1920). Instytut Historii PAN, Warszawa 2003.
12) Ten pat, psl. 23.
13) Ten pat, psl. 24.
14) Ten pat, psl. 25.
15) Aleksander Szklennik, Wspomnienia o wydarzeniach w Wilnie i w kraju w: Joanna Gierowska – Kałłaur. Zarząd Cywilny Ziem Wschodnich (19 lutego 1919 – 9 września 1920) psl. 26.
16) Kazimierz Okulicz. Brzask, dzień i zmierzch na Ziemiach Historycznej Litwy w: Pamiętnik Wileński, Polska Fundacja Kulturalna. Londyn 1972, psl. 46 – 48.

Pranešimas perskaitytas 2012 m. gegužės 4 d. tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Mokslinė biblioteka kultūros permainų ir technologijos inovacijų sąlygomis“.

Nuotraukoje: Tado Vrublevskio portretas parodoje Lietuvos Nacionaliniame Muziejuje.

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com