…Społeczeństwo dojrzałego narodu winno być jak rozwarty szeroko wachlarz. Niewątpliwie tak. Dodałbym od siebie, że im więcej ponad 180 stopni rozwarcia tego wachlarza, tym więcej świadczy o dojrzałości, dynamice, a więc i bogactwie myśli społeczeństwa. Podczas gdy zwinięty w mocnej garści robi wrażenie raczej krótkiej pałki.  Józef Mackiewicz. Kompleks niemiecki. Kultura, 1956

Vėl eiliniai LR Seimo rinkimai. Skaitau Darbo partijos rinkiminius pažadus: “Turime konkretų veiksmų planą ir žinome, kokį rezultatą pasiekti įsipareigojame Lietuvos žmonėms: minimalus atlyginimas – 750 eurų į rankas, vidutinis atlyginimas – 1289 eurų (reikėtų rašyti – eurai) į rankas, vidutinė pensija – 770 eurų.”
Norai ir pažadai suprantami, o realaus veiksmų plano,deja, nėra.

Ar galima laikyti veiksmų planu norą sukurti 120 000 naujų darbo vietų, sukoncentravus investicijas į nepagrįstai pasirinktas ekonomikos sritis, norą sukurti 60 000 naujų darbo vietų paslaugų sektoriuje, norą sukurti renovacijos fondą ir t.t.?
Trijų dešimtmečių beveik savarankiško Lietuvos valstybingumo praktika nekelia abejonių, kad naivus, lengvatikis Lietuvos rinkėjas suklups prie tų tuščiavidurių pažadų, kurių mirgėte mirga beveik visų politinių steiginių rinkimų programose.
Tas šventas naivumas bujoja ne dėl žmonių atbukusios atminties, o dėl primityvaus valstybingumo supratimo. Vis dar nesuvokiama, jog pagal viduramžišką tradiciją mūsų vadinama valdžia tėra paprasčiausios valstybės įstaigos, išlaikomos Tautos sukurtomis gėrybėmis, kurios kartu su piliečiais ir sudaro valstybę. Tos valstybės institucijos (tarp jų ir Seimas) neturi jokių atskirų savo išteklių, iš kurių galėtų didinti algas ar pensijas, todėl tokie rinkiminiai pažadai yra įžūlus melas. Jeigu rikimų programose būtų kalbama apie viešojo sektoriaus perteklinių ir besidubliuojančias funkcijas atliekančių struktūrų panaikinimą bei jų veiklos organizacinį ir techninį-technologinį efektyvinimą, tokiais viešųjų išteklių sutaupymo būdais galima būtų tikėti. Jeigu kandidatai į parlamentarus siūlytų privataus sektoriaus kūrybinio potencialo išlaisvinimo nuo beprasmių biurokratinių kliuvinių būdus ir tokiomis priemonėmis būtų didinamas BVP, o iš jo – atlygiai ir pensijos, tokiais pažadais taip pat galima būtų nesibjaurėti.
Vengimas rinkimų programose siekti sisteminių pokyčių, užkardančių korupciją teisėkūroje, teisėsaugoje bei viešuosiuose pirkimuose ir “šešėlį” ekonomikoje – labai nesąžiningas politinių grupuočių rinkiminis tuščiažodžiavimas, rodantis tik jų norą prasibrauti prie viešųjų išteklių skirstymo ir užslėpto prisiskyrimo savajai interesų grupei.
Kol mes visuotinai nesuprasim, kad XXI a. europinės civilizacijos etnografinė valstybė – tai Tautos savisaugos ir savivaldos viešoji organizacinė sistema, grindžiama sutartinio valstybingumo ir teisės viršenybės principais bei racionalia tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos darna, tol Tautos paveldą ir viešuosius išteklius tiesiogiai ar per savo statytinius tvarkys godžiausi ir įžūliausi individai, naiviausios rinkėjų dalies pritarimu tapę Tautos atstovybe.
Teisininkas Jonas Ivoška, 2020 m., rugsėjis

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com