…Symbolem ciemnoty politycznej, głupoty mas, symbolem krótkowzroczności, jakiegoś specyficznego chamstwa, ciasnoty nieprawdopodobnej, obłędu nieomal - niech służy fakt następujący: oto nad Wilnem, nad lotniskiem Porubanku, błyszczy czerwona gwiazda bazy sowieckiej. Straszliwy cień czerwonego terroru pada na życie, mienie i sumienie chrześcijańskiej ludności. Tymczasem ludność ta nie ma nic lepszego do roboty, jak tłuc się wzajemnie po własnych świątyniach, tłuc do krwi podczas modłów, spierając się o to - czy w kościołach katolickich śpiewane być mają pieśni w języku polskim, czy litewskim!!! Józef Mackiewicz. Prawda w oczy nie kole, 2002

Ar gali žmogus būti lojalus savo valstybei, kai tos valstybės vardu veikiantis teismas pripažįsta jį kaltu dėl to, kad žmogus patikėjo tos pačios valstybės  išduotu jam dokumentu?  Greta to, teismas įpareigoja žmogų nugriauti savo lėšomis  valstybės nustatyta tvarka  pasistatytą jo vienintelį gyvenamąjį būstą, kai visos šeimos santaupos ir paimtas kreditas panaudoti to būsto statybai. Kaip toliau  gyventi žmogui, jeigu teismo sprendimu  jis prievartaujamas ne tik likti benamiu, bet dar ir prasimanyti lėšų savo būstui nugriauti? Ar gali pilietis jaustis saugiai savo Tėvynėje, kai valstybės vardu veikiančios institucijos tuo pačiu laikotarpiu  nustato visai skirtingą tvarką, lyg vienoje vietoje veiktų kelios priešiškos valstybės?

Taip apibūdinama situacija Lietuvoje prasidėjo tada, kai prokurorai, tariamai gindami viešąjį interesą, atsakovais civiline tvarka pradėjo traukti ne galimai nusižengusius pareigūnus, o valstybę atstovaujančias institucijas. Susidarė paradoksali situacija: vienas valstybės atstovas (ieškovo vaidmenyje prokuroras) traukia atsakovu kitą valstybės atstovą (vykdomosios valdžios instituciją). Kadangi atstovai civiliniame procese nėra ginčo šalys, tas pats atstovaujamasis – valstybė tampa ir ieškovu, ir atsakovu. Civilinis ginčas ieškovo ir atsakovo sutapties atveju nėra galimas, todėl prokuroras  vietoje galimai prasižengusių pareigūnų, kurie neįtraukti į bylą, atsakovu patraukia ir privatų fizinį ar juridinį asmenį, kuris yra valstybinės institucijos išduoto dokumento gavėjas ir vykdytojas.  Galimiems įstatymo pažeidėjams procese nedalyvaujant, Lietuvos nacionaliniai teismai suformavo absurdišką praktiką, kad atsakomybė už institucijos vardu veikiančių pareigūnų sprendimus ir jais sukeliamus  padarinius tenka privačiam asmeniui, veikusiam valstybės išduoto dokumento (pvz., statybos leidimo) nustatyta tvarka.

Europos Žmogaus Teisių Teismui (toliau – EŽTT) pakartotinai įvardijus, kad tokia Lietuvos nacionalinių teismų praktika pažeidžia žmogaus teises, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) nusprendė keisti nacionalinių teismų praktiką. Kaip LAT pakeista tvarka pagal EŽTT nurodymus  šiuo metu skinasi kelią žemesnėse teismo instancijose galima pailiustruoti vienos konkrečios bylos pavyzdžiu.

Gavęs kasacinį skundą, LAT 2018 m. birželio 20 d. nutartimi civ. byloje Nr. e3K-3-250-915/2018 atnaujino procesą ir, vadovaudamasis EŽTT nuostatomis, žemesniajam teismui, nagrinėsiančiam bylą pakartotinai, be kita ko nurodė:

a),,…gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo, tačiau valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita.”

b),,…teisėjų kolegija atnaujina procesą byloje pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir grąžina bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti pakartotinai pagal proceso atnaujinimo pagrinduapibrėžtas ribas, t. y. sprendžiant dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo pagal Statybos įstatymo 28 - 1  straipsnio 2 dalies 2 punktą  (2011 m. gegužės 26 d. įstatymo Nr. XI-1427 redakcija) nustatyti kaltus dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo asmenis, kurių lėšomis turi būti nugriautas neteisėtai pastatytas statinys, jų atsakomybės laipsnį ir spręsti dėl proporcingos statybos padarinių naštos paskirstymo.”

Norint atskleisti šio skundo priežastis ir esmę, tenka parodyti, kaip atnaujintame procese elgėsi Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų teisėja Asta Adamonytė - Šipkauskienė (toliau – teisėja A.A.-Š.).

1.Kadangi pagal Statybos įstatymą (toliau – SĮ) ieškovo funkcijos, atstovaujant valstybę, patikėtos (SĮ 33 str. 1 dalis) Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija), ši institucija privalėjo pateikti patikslintą ieškinį, nurodydama jo dalyką ir pagrindą pagal LAT teisėjų kolegijos apibrėžtas ribas. Inspekcijai nevykdant visų LAT reikalavimų, teisėja A.A.-Š., išeidama už ieškinio ribų, ėmėsi ieškovo funkcijų prieš įstatyminį ieškovą, ir nenustatinėdama ar kas nors padarė pažeidimą, priėmė teismo sprendimą, be jokių motyvų paskirdama finansines prievoles ir atsakovams, ir ieškovui. Pastebėtina, kad teismo sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, todėl teisėja A.A.-Š. tokiu teismo sprendimu šiurkščiai pažeidė LR CPK 265 str. 2 d. normą.

2. Pagal SĮ 27 str. 24 dalį bylose dėl neteisėto statybą leidžiančio dokumento išdavimo ,,atsakovais laikomi asmenys pritarę statybą leidžiančio dokumento išdavimui ir šiuos dokumentus išdavę subjektai.” Tačiau teisėja A.A.-Š. finansinę naštą užkrovė ir privačiam asmeniui, kuris yra dokumento gavėjas ir vykdytojas, nepatenkantis į įstatyme nurodytų atsakovų kategoriją.

3. Nagrinėjamo ginčo atveju, nustatinėjant ar yra kaltųjų, išduodant statybą leidžiantį dokumentą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017-02-13 nutartimi adm. byloje Nr. A-349-662/2017 nurodė, kad ,,šiuo atveju buvo nustatytas vienos iš šių būtinų sąlygų – neteisėtų veiksmų – neegzistavimas .“ Tačiau  teisėja A.A.-Š. šios nutarties prejudicinę galią ignoravo, tarsi pagrindinė teismo paskirtis būtų ne nustatyti faktus ir juos teisingai įvertinti, o ieškoti būdų, kaip kam nors pakenkti.

4. LAT teisėjų kolegija, atnaujindama procesą, įsakmiai nurodė bylos nagrinėjimo ribas, pateikdama aiškią nuorodą į SĮ 28 - 1 str. 2dalies 2punktą, tačiau teisėja A.A.-Š. ,,ištaisė” LAT nutartį, nuspręsdama taikyti SĮ 28 - 1 str. 2 dalies 1 punktą, tuo šiurkščiai pažeisdama LR CPK 276 str. normą, nustatančią, kad apsirikimo klaidas  (jeigu jos padarytos) taiso procesinį dokumentą priėmęs teismas.

5. Minėta LAT nutartimi taip pat nurodyta, kad, jeigu būtų nustatyti kelių asmenų neteisėti veiksmai,  teismas turėtų analizuoti ,,jų atsakomybės laipsnį ir spręsti dėl proprcingos statybos padarinių naštos paskirstymo.” Pažymėtina, jog LAT nutartyje kalbama apie statybos padarinių (investiciniai kaštai, nuostoliai dėl investicijos įšaldymo, griovimo  išlaidos) naštos paskirstymą. Tuo tarpu teisėjos A.A.-Š. sprendime aptariamos ir procentiškai paskirstomos vien griovimo išlaidos. Greta to, nenurodyta ir niekaip neapibūdinta išlaidų absoliuti reikšmė, todėl teismo įpareigojimas kiekvienam įnešti kažkokią menamą lėšų sumą nesuteikia pinigų išreikalavimo galimybės.

Nors ir ne visa apimtimi paviešinti šios bylos teisinio nihilizmo atvejai, tačiau neturėtų kilti abejonių, jog tai tyčinis teisėjo piktnaudžiavimas tarnyba, apsimetus teisiniu beraščiu. Galbūt,  tai galima būtų vertinti kaip atsitiktinį atvejį, nesuteikiant jam tendencingumo požymių, jeigu po visų bylos šalių pateiktų apeliacinių skundų toks teismo sprendimas būtų panaikintas. Tačiau Šiaulių apygardos teismas (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja Danutė Burbulienė) 2020 m. vasario 11 d. nutartimi civ. byloje Nr.e2A-37-263/2020 teisėjos A.A.-Š. priimtą sprendimą paliko nepakeistą. Nerasdama teisinių priežasčių apeliantų argumentams paneigti, teisėja D. Burbulienė, rašydama teisėjų kolegijos nutartį, dažniausiai  taikė nemotyvuotą apeliantų argumentų atmetimą. Bandydama paneigti apeliacinio skundo teiginį, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl jo neapibrėžtumo nėra įvykdomas, teisėja     D. Burbulienė pasiūlė tokį teismo sprendimo vykdymo būdą:   ,,Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad tokiu atveju Inspekcija,vykdydama sprendimą,turės teisę išieškoti iš kitų atsakovų 80 procentų lėšų,būtinų statybos padariniams pašalinti, o 20 procentų išlaidų privalės finansuoti savo lėšomis.” Kyla pagrįstas klausimas, kodėl pareiga griauti statinius nustatyta statinių statytojui, o pinigus griovimui turėtų išsiieškoti Inspekcija?    Ar pagal teisėją  D. Burbulienę  aštuntą dešimtį  einantis statytojas galimai daugiau kaip 270  000 eurų kainuosiančius griovimo ir statybvietės sutvarkymo darbus turėtų vykdyti savo jėgomis? Taip pat nesuprantama, iš kokių šaltinių Inspekcija, kaip biudžetinė įstaiga, gali turėti jos veiklos funkcijoms neskirtų savų lėšų?

Vertinant tokią paviršutinišką teismo argumentaciją, kyla klausimas, kodėl kai kurie teisėjai vis tolsta ne tik nuo įstatyminių nuostatų, bet ir nuo protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principų?

Jeigu toliau būtų formuojama analogiška prokurorų primestajai Lietuvos teismų praktika, kai atsakomybė nuo proceso šalies perkeliama jos atstovui, reikėtų susirūpinti advokatams, nes pagal analogiją advokatams tektų atsakyti už atstovaujamųjų kaltes ir prievoles.

Akivaizdu, kad teisėjų kryptingai plečiamas teisinis nihilizmas nėra toks nekaltas, kaip gali atrodyti, nevertinant jo padarinių.  Jis ne tik nesuderinamas su LR Konstitucijos 109 str. nuostatomis, teisėjo etika, profesine pareigūno savigarba, bet juo kėsinamasi ir į nacionalinį saugumą bei teisinę valstybės tvarką, nes taip kurstomas piliečių priešiškumas savo valstybei. Tai dar viena hibridinio karo forma. Bandant suprasti teisėjų tokio elgesio motyvus, sunku atmesti prielaidas, jog tai kažkieno inspiruotas tyčinis kenkimas arba išmoningai slepiamas korupcinis motyvas.

Kadangi teisinio nihilizmo reiškiniai teismų sistemoje turi tendenciją plėstis, Prezidentui, kaip valstybės vadovui, Seimui, kaip parlamentinės kontrolės funkcijų turėtojui,  STT,turinčiai dideles antikorupcines galias, laikas atsisakyti iki šiol tautai peršamo savo neįgalumo, skleidžiant mitą, kad bet koks teisėjo elgesys procese turi būti prilyginamas teisingumo vykdymui, o vykdydamas tariamą teisingumą teisėjas yra nepriklausomas. Ar sveikas protas gali sutikti, kad savavaldžiaujantis ir piktnaudžiaujantis tarnyba teisėjas yra nesvarstytinas,nevertintinas, nebaustinas. Juk tai prasilenkia su asmenų lygybės įstatymui principu, kurį bandyta įtvirtinti  galiojančios LR Konstitucijos 29 straipsnyje.

Advokatas Jonas Ivoška 2020 m. vasario mėn. 17 d.

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com