Prieš kelias dienas nuskambėjo pirmasis 2019/2020 mokslo metų skambutis. Ta proga kalbamės su Vilniaus Antakalnio progimnazijos direktoriumi Tomu Jankūnu.

Gerbiamas direktoriau, visų pirma sveikiname ir linkime sėkmės šiais mokslo metais. Prašome papasakoti, kokia yra Antakalnio progimnazija 2019 metais?

Dėkoju už sveikinimus. Džiaugiamės, kad šiuos mokslo metus pradėjome prisimindami Baltijos kelią, kai visi, kuriems svarbi vertybė buvo Nepriklausomybė, sustojo Baltijos kelyje ir išreiškė savo poziciją prieš bet kokias okupacijas, kurias patyrėme. Mes taip pat rugsėjo pradžioje kartu su vaikais pakvietėme dalyvauti visus mini Baltijos kelyje – apjuosėme Žirmūnų ir Šilo tiltus, kvietėme prisijungti aplinkines mokyklas ir įstaigas. Vilniaus Antakalnio progimnazija egzistuoja kaip mokykla nuo 2012 metų, vykdo švietimo reformą, kai vidurinės mokyklos dalijamos į gimnaziją ir progimnaziją. Mokykloje šiuo metu mokosi 1–8 klasių mokiniai, daugiausia tai Antakalnio seniūnijos mokiniai, kurie gyvena netoli mokyklos. Šiuo metu turime ir keletą pabėgėlių, ir arabų kilmės mokinių, net iš Indijos, mokinių įvairovė didėja, yra net tokių, kurie visai nemoka lietuviškai, stengiamės skirti daugiau dėmesio ir numatyti pagalbą. Nuo pat 2012 metų vaikų sudėtis yra įvairi, lygiai taip pat ir darbuotojų. Visi susikalbame, sugyvename, kadangi mūsų tikslas ir siekis – mokytis bendrystės. Gera mokykla yra ta, kurioje mes gebame kurti kartu, mokytis kartu ir priimti tuos iššūkius, su kuriais susiduriame.

Kiek mokinių Jūs turite dabar?

Šiandien turime labai daug mokinių, per 1050.

Viešojoje erdvėje girdime, kad trūksta mokytojų, kad jie nėra patenkinti atlyginimais, apmokėjimo tvarka. Ar šios problemos liečia iš jūsų progimnaziją?

Manau, kad taip. Iš tiesų, mokytojų trūkumas yra ir tą jaučiame. Visi norėtume, kad mokytojai būtų pasišventę šiai profesijai, turėtų begalinės meilės, optimizmo, vidinio pasitikėjimo. Problema ta, kad šiek tiek sumenkęs pats mokytojo autoritetas. Susiduriame su tais iššūkiais ir mes, bet džiaugiamės, kad šiandien turime visus mokytojus. Būtų gerai, kad mokytojai uždirbtų solidžiai, matyt, niekas niekada nesumokės tiek, kiek mokytojo darbas yra vertas, bet kuriame sąlygas, kad galėtume pritraukti žmones. Metodika pasikeitė, bet sprendžiame tas pačias problemas, vis tiek žmonės turi susėsti ir tartis.

Stiprios demokratinės valstybės kuria savo pilietines visuomenes nuo mažens, nuo mokyklos, ir visi vaikai mokosi valstybine kalba. Pas mus kol kas greta mokyklų su valstybine lietuvių kalba veikia mokyklos su rusų, lenkų, žydų ir baltarusių dėstomosiomis kalbomis. Šiose patalpose irgi buvo dėstoma ir rusų, ir lenkų kalbomis, o dabar – jau lietuvių kalba. Ar remdamiesi jūsų mokyklos pavyzdžiu galime kalbėti apie tendenciją, ar tik apie atskiras aplinkybes, susijusias su patalpų padalijimu?

Geras klausimas, bet patalpų klausimas susijęs su mokyklų tinklo kūrimu. Atgavus Nepriklausomybę labai sumenko tautinių mažumų mokyklų poreikis, jos pradėjo tuštėti dėl vienokių ar kitokių priežasčių, matyt, dalis žmonių pasirinko integracinį kelią, kiti rinkosi savo tautinių mažumų mokyklas, rusų ir lenkų, kurios yra gausiausios. Bet per tą laiką šių mokyklų skaičius sumažėjo, labai ženkliai sumažėjo ir mokinių skaičius jose. Tačiau mūsų mokykla atsirado ne dėl to, kad išnyko rusų ir lenkų mokyklos, turėjusios po 250 vaikų, jos išsiskirstė į kitas patalpas. Mes atsiradome padalinus dvi mokyklas, pagerinome mokiniams sąlygas, sudarėme visiems vienodas sąlygas mokytis.

Ar atveda pas jus savo atžalas Lietuvos lenkai, ar jūs mielai juos priimate? Kaip jie čia jaučiasi, kaip integruojasi į mokyklos bendruomenę?

Nenorėčiau išskirti lenkų bendruomenės kaip atskiros. Tikrai atveda, turime jų nemažai; yra ir darbuotojų, kurie čia dirba, ir savo vaikus atveda. Nepatiriame jokių skirtumų, integracija yra didelė, nes iš karto patenka į kitą kalbinę aplinką. Vaikus labiausiai veikia kasdienis bendravimas. Nieko neišskiriame, pagalbą galime skirti visiems neatsižvelgdami į tautybę. Šie vaikai sėkmingai mokosi ir siekia puikių rezultatų, o integracija jiems yra lengvesnė, ypač jei savo ateitį sieja su šios valstybės gyvenimu. O pagrindas yra bendravimas. Žmogui reikia kito žmogaus.

Ačiū už pokalbį ir dar kartą linkime sėkmės mokant bei ugdant progimnazijos auklėtinius.

Nuotraukoje: progimnazijos direktorius Tomas Jankūnas

Visą pokalbio tekstą žr. videofilmą: