Lapkričio 14 d. Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje buvo surengta dar viena diskusija apie Lietuvos ir Lenkijos santykius - Lietuva – Lenkija: europinė santykių dimensija. Šiuo susitikimu pradėtas diskusijų, skirtų dabartinės situacijos Europoje analizei, ciklas.
Deja, pirmoji diskusija, ta jos dalis, kuri susijusi su Lietuvos lenkais (lenkakalbiais lietuviais), neatnešė nieko naujo ir buvo skirta veikiau tik jų izoliacijai padidinti, ir juos, Ramūno Vilpišausko, Marijušo Antonovičiaus ir Andžejaus Pukšto nuomone, reikėtų paaukoti dėl gerų santykių su kaimynine Lenkija ir ką nors jiems padaryti – arba pradėti rašyti jų vardus ir pavardes lenkiškai, arba priimti Tautinių mažumų įstatymą, arba dar ką sumanyti. O kad tai paskatins tolesnę ne tik jų, bet ir sostinės regiono izoliaciją bei dezintegraciją, diskusijos dalyviams mažai rūpi.
Daugeliui mokytų ir savimi patenkintų vyrų, kurie, aišku, niekada nebuvo tarp žmonių, kurių likimus norėtų lemti, matyt, nekyla nė menkiausios dvejonės dėl to, ką bendra su Lenkija turi Lietuvos lenkai ir kokiu pagrindu Lenkija turi nustatyti jų poreikius. Ir dėl to, ar permainų šiame krašte nereikėtų pradėti padedant demokratijos pagrindus, kad ir čia XXI amžiuje būtų galima naudotis visuotinėmis pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis – žodžio laisve, pasirinkimo laisve, teise jungtis į organizacijas, kad būtų sunaikintas antikonstitucinis informacijos monopolis, o švietimas išvaduotas iš partinės nelaisvės. Tada laisva ten gyvenančių žmonių valia ir iniciatyva paskatintų kitas teigiamas permainas.
Negalime žinoti, kokia kryptimi plėtosis kiti susitikimai. Tačiau jei bus taip, kaip per pirmąjį susitikimą diskutuojant apie Lietuvos lenkus, ir dalyvauti diskusijoje vėl bus atrenkami bendraminčiai, kurie atkakliai laikosi daugiau kaip ketvirčio amžiaus senumo koncepcijos, diskusija gali būti visiškai bergždžia. O įdomu tik tai, kad informacinį rėmimą ir tiesioginį diskusijos transliavimą užtikrina TV „Penki kontinentai“.
Ryšard Maceikianec