Что вы делаете, господа? Не важно, кого вы ненавидите, кого вы почитаете. Не важно, о чем вы мечтаете. Важно, чем вы занимаетесь. У вас теперь израильские паспорта, я вас поздравляю, но чем вы, собственно, занимаетесь? (Юлий Марголин. Двaдцaть лет спустя)

Žiniasklaida mus nuolat informuoja, apie ką svajoja ir ką galvoja mūsų vadinamojo elito lyderiai. Ypač artėjant rinkimams sužinome apie naujas jų svajones, kurios pilietiškai ir politiškai nepasiruošusią visuomenę paskatina eiti prie balsavimo urnų, turbūt įsitikinus, kad „einantys į Seimą” savo propagandines svajones norės kada nors įgyvendinti.

Praėjusiame amžiaus ketvirtyje efektyviausiai savo svajones pristatė turbūt Uspaskicho-Paulausko tandemas su idėja lydima priešrinkiminio šūkio „Mes turime teisę gyventi geriau”. Jų laimėjimas ir šio šūkio išplitimas tarp visų valdančiųjų lėmė, jog šiandien turime giliausią socialinę prarają, tapome labiausiai korumpuota ES valstybe, o daugiau kaip 20 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos ir masiškai apleidžia savo tėvų ir senelių žemę.

Tiesa, reikia pripažinti, kad propagandinės svajonės autoriai V. Uspaskichas ir A. Paulauskas bei naujasis jų lyderis V. Mazuronis, kaip ir kiti „elitiniai” valstybę valdantys veikėjai, iš tikrųjų gyvena prabangiai, nes beveik 28 kartus geriau nei paprasti piliečiai, ko jau jokioje kitoje ES šalyje nebepamatysi.

Panašių svajoklių gretas papildo būrys kitų veikėjų, ypač tokie kaip G. Kirkilas, A. Kubilius ar R. Juknevičienė, kurie tariamai svajodami apie stiprios ir saugios pilietinės valstybės kūrimą, tuštino valstybės iždą, praskolino valstybę ir mažino išlaidas gynybai. Beje, pastaroji, kaip ir E. Masiulis bei B. Bradauskas, šalies piliečius pradėjo vadinti banditėliais, vagimis ir durniais, tikriausiai manydami, kad laisvę atgavę ir gavę valdžią buvę vergai, turi teisę turėti savo vergų.

Verta pažymėti, kad vadinamojo elito svajonės turi savybę keistis, kartais kardinaliai. Pavyzdžiui, 1990 m. Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse ir netrukus po to, lyderiai svajojo apie socialinio teisingumo idėjos įgyvendinimą ir sovietinės nomenklatūros privilegijų likvidavimą, tačiau įsitvirtinus valdžioje ir skyrus sau ir savo aplinkai antikonstitucinių privilegijų, minėti veikėjai ne tik nesvajoja apie jų likvidavimą, bet gina šią antipilietinę sistemą ir vis plečia sovietinės ir naujosios nomenklatūros privilegijuotųjų ratą likusios visuomenės dalies sąskaita, tame ir vaikų. Pasekmė – asmenų, įgijusių antikonstitucines privilegijas, skaičius seniai perkopė 100 tūkst.. Dar daugiau – garsiai kovodami su komunizmu ir Maskvos įtaka daugelį metų visuomenei primeta ir į strateginius valstybės likimui ir Tautai postus iškelia KGB aktyvistus, rezervistus ir koordinatorius, Stalino įdirbio gerbėjus, auklėtus Leningrade ir Maskvoje komunizmo ideologus, taip pat ir į prezidento postą.

Matydami, kad politiškai nesusiformavę piliečiai „gerai perka” plepalus apie svajones – šiuo metu valdantieji pateikia kaskart naujas savo svajones, kurias, jų nuomone, turėtume pasitikti su džiaugsmu.

Prieš kelias dienas premjeras A. Butkevičius straipsnyje “Žmonių savijautą lemia ne vien minimumai ir ekonominiai rodikliai” pažymėjo, jog [...]mes nebegalime būti tokia visuomene, mūsų žmonės nebegali gyventi tokioje valstybėje. Mes privalome turėti stiprų vidurinį sluoksnį, o ne minimalių algų ir pensijų bendruomenę. Mes gyvename baimės, abejingumo, nepasitikėjimo, nepagarbos vieni kitiems atmosferoje. Mūsų šiandien yra per mažai. Todėl didžioji mano vizija – didėjantis gimstamumas ir augantis mūsų piliečių skaičius. Leiskite optimistiškai pafantazuoti – norėčiau, kad Lietuvoje būtų ne tik tie apdainuoti 3 milijonai, bet ir daugiau gyventojų

Skatindami premjerą A. Butkevičių toliau svajoti, gilinamės, kodėl jo vadovaujama Vyriausybė nieko neveikia, kad būtų įgyvendintos premjero svajonės, ypač kuomet minėtos svajonės sutampa su Vyriausybės pareigomis.

Tuo tarpu prezidentė D. Grybauskaitė neseniai paviešino dar dvi naujas svajones. Pirmiausia, svajoja, kad mūsų valstybėje nebūtų vaikų namų ir kad tie 300 (trys šimtai) vaikų, kurie iki šiol dar juose yra, augtų šeimose ir būtų mylimi. [...]Labai norėčiau ir svajoju, kad Lietuva būtų šalimi, kur vaikai auga šeimose, kur neturėsime globos namų, kur kiekvienas vaikas turės žmogų, kuris jį mylės.

Taip pat intensyviai gilinamės ir į tai, kodėl turėdama tokias iškilias svajones, prezidentė remia milžiniškų išmokų mokėjimą antikonstitucinių privilegijų sovietinei ir naujajai nomenklatūrai pavidalu ir nereaguoja į kritiškus piliečių laiškus šia tema, nepaisant to, kad esame vienintelė ES valstybė, kurioje išliko ir nuolat plečiasi tokio pobūdžio moralinio, teisinio ir finansinio išnaudojimo ratas. O 300 (trijų šimtų) vaikų problemoms spręsti išteklių nerandama.

Antroji prezidentės svajonė, paskelbta televizijoje, yra iki šiol nematyta naujovė tiek vadinamojo politinio elito rate, nes nepaslėpta po visuomenės interesais, o absoliučiai privati. Prezidentė svajoja, kad per paskutinius trejus metus iki antrosios kadencijos užimamame valstybės vadovo poste pabaigos, pasišvęs dar vieno, antro nuosavo namo statybai. O antro nuosavo namo už pinigus, kuriuos jai moka piliečiai, statybas turime visi priimti kaip pavyzdinį kuklumo, sąžiningumo bei savanoriško antikonstitucinių privilegijų atsisakymo pavyzdį. Kadangi po antro namo pastatymo ir kadencijos pabaigos, kitaip nei K. Brazauskienė, D. Grybauskaitė norės, tariamai, atlaisvinti dabar užimamą vilą Turniškėse. Ar norės atsisakyti eilės kitų antikonstitucinių privilegijų - apartmentų Nidoje ir Palangoje bei gausaus aptarnaujančio personalo būrio, piliečių sąskaita išlaikomo iki gyvenimo pabaigos – šito nežinome. Tradicinis ES pasitarimuose pozavimas nuotraukoms šalia Prancūzijos prezidento teikia viltį, kad D. Grybauskaitė gali atsisakyti ir kitų privilegijų. Kadangi Prancūzijos prezidentas, kitaip nei mūsų prezidentai, turi tik vieną privilegiją – vieną mėnesį po kadencijos baigimo jį lydi apsauga. Vėliau jis tampa eiliniu piliečiu ir turi gebėti pats savimi pasirūpinti.

Įžangoje cituotas rusakalbis Litvakas Julius Margolinas – publicistas, istorikas ir filosofas, Gulago kalinys bei Izraelio valstybės sukūrimo veikėjas, parašęs nuostabią knygą Еврейская повесть, kurioje [...] savo žydišką vaikystę aprašo skirtingose buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijose, nuostabaus grožio rašymo stiliumi (J. Mackiewicz) bei autorius apysakos Путешествие в страну Зе-Ка – yra vienas iš daugelio pavyzdžių, jog brandžiose pilietinėse visuomenėse politikams įvertinimai yra skiriami ne pagal tai, apie ką svajoja arba ką sako, o pagal tai, ką daro šalies ir jos piliečių gerbūviui. O matydami, kad jie negeba vykdyti savo pareigų – piliečiai yra ne tik įpareigoti klausti ir kritikuoti, bet ir reikalauti jų atsistatydinimo iš postų ir atsakomybės prisiėmimo.

Tai itin aktualu mūsų visuomenei, juolab, kai pasigirsta sunerimusių piliečių balsai, atkreipiantys dėmesį į procesus ir reiškinius, liudijančius apie vidines grėsmes valstybingumui.

Žinomas dailininkas pastebi, kad [...] jau visai surupūžėjome. O žinomas muzikas vadinamąjį mūsų elitą apibūdina – [...]tai yra nusikaltėlių grupuotės, užimančios valdžią ir skirstančios mūsų sunkiai uždirbtus pinigus. Sveiką gyvenimo būdą propaguojančių žmonių sąjugos vicepirmininkė su liūdesiu pažymi, kad [...]Seimo nariams per 25-erius nepriklausomybės metus taip ir nepakako politinės valios priimti reikalingus, mokslo ir sėkmingus kitų šalių patirties patvirtintus įstatymus, leidžiančius išsaugoti mūsų vaikų gyvybes, mažinančius smurtą šeimose, mirtis keliuose, didinančius pagarbą savo šaliai ir sau patiems, leidžiančius kurti ir kilti, bet ne degraduoti ir nykti suvartojant daugiausiai alkoholio pasaulyje.

Panašių nuomonių galima cituoti begalę.

Tad situacijoje, kuomet -

1. Pirmaujame pagal emigracijos tempus.

2. Esame sparčiausiai pasaulyje nykstančių valstybių tarpe.

3. Pirmaujame savižudybių lygiu.

4. Turime daugiausiai kalinių ES šimtui tūkstančių gyventojų.

5. Esame daugiausiai alkoholio išgerianti šalis.

6. Esame korumpuočiausia ES šalis.

7.  Kyla grėsmė demokratinėms laisvėms ir ypač žodžio laisvei.

8.  Strateginės svarbos Valstybės likimui Vilnijos žemės atiduotos marginalų valdymui, kur ilgus metus neegzistuoja pasirinkimo, žodžio ir vienijimosi laisvės.

9. Iki šiol mokame milžiniškas antikonstitucines privilegijas sovietmečio ir naujai nomenklatūrai, nors kas penktas Lietuvos gyventojas gyvena žemiau skurdo ribos –

ir kai joks politikas ir jokia partija negina Konstitucijos, teisės ir piliečių garbės – pagal pagrindinio Įstatymo raidę ir dvasią esame įpareigoti paklausti D. Grybauskaitės, L. Graužinienės,. A. Butkevičiaus, E. Masiulio, G. Landsbergio, A. Kubiliaus, R. Pakso, V. Mazuronio ir R. Karbauskio – ką iš tikrųjų darote, господа товарищи? Juk turite Lietuvos Respublikos piliečių pasus!

Ryšard Maceikianec