2014 m. sausio mėn.šviesaus atminimo prof. Anna Pawełczyńska davė interviu savaitraščiui „wSieci“. Pateikiame interviu fragmentą, kuris, mūsų nuomone, galėtų būti įdomus Lietuvos skaitytojams. Tuo labiau, kad Lietuvoje veikiančios partijos ir organizacijos, pasivadinusios liberalais, faktiškai atstovauja „liberaliajai kairei“, kuri yra sovietinio komunizmo tąsa. D. Grybauskaitės pozicija einant šalies prezidento pareigas, mūsų nuomone, yra išraiškingiausias pavyzdys, kaip komunizmo ideologas virsta „kairiuoju liberalu“.

Kadangi ji buvo išrinkta remiant Konservatorių partijai ir Liberalų „Sąjūdžio“ partijai, tai šių partijų veikėjus,be abejo, taip pat reikia priskirti „liberaliajai kairei“, nors jie ir skelbia, kad remiasi dešinės ideologija ir patriotinėmis vertybėmis. Ypač priešrinkiminiu laikotarpiu. Toks manipuliavimas žodžiais ir sąvokomis tiktai palengvina jiems skleisti apgaulingą propagandą ir laimėti rinkimus.

(...) Kaip Jūs, ponia profesore, žiūrite į Lenkijos ateitį? Ar turime bijoti to, kas ateina?
Tikrai turime bijoti. Tačiau mūsų neturi apimti neveiklumas. Žiūrėkime į procesus, o ne į atskirus įvykius. Matydami, kad kažkas jau vyksta, galime ieškoti būdų, kaip įveikti tą situaciją.

Kur, Jūsų nuomone, esame?
Kažkada man padarė didelį įspūdį Andrzejaus Bobkowskio teiginys, kad Europos kultūra išgyveno pagonybės epochą, įžengė į krikščionybės epochą, o prieš kurį laiką prasidėjo chamizmo epocha. Šis glaustai išdėstytas samprotavimas gal ir per platus, a chamizmas – pernelyg daugiareikšmis žodis, tačiau tai nesumenkina šio požiūrio. Pagrindinis chamizmo epochos simptomas yra regresija, moralinė ir papročių, taip pat plačiai suprantamas smūgiavimas, nukreiptas į žmonių bendrijas.

Pasaulyje nėra pažangos?

Turime techninę pažangą, tačiau moralinėje srityje vyksta degradacija. Žinoma, girdime šūkius, garsinančius moralinę pažangą, tačiau šūkiai mane tiktai juokina. Aš žvelgiu į veiksmus ir tų veiksmų padarinius.

Lenkija priklauso toms šalims?
Lenkija turi savo demokratines šaknis ir lenkiškoji demokratija turi puoselėti tas tradicijas, remtis jomis. Tačiau pavyzdžių iš kitų socialinių tikrovių, kitų istorinių santvarkų primetimas Lenkijai kenkia. Kairysis liberalizmas neatitinka sistemos, kuri konsoliduoja mūsų visuomenę.

Mūsų puoselėjamos demokratijos forma yra mums svetima?

Ne tik svetima mums, bet ir tam tikru laipsniu liudijanti valstybės sunykimą. Kadangi nepriklausomai nuo išorinių įtakų ir spaudimų, kuriuos dabar patiria valdantieji, susiduriame su didėjančia korupcija ir finansinių grupių aktyvumu. Ir jau ne tik demokratija, degraduodama tampa fikcija, bet ir pati valstybė virsta fikcija, nes ji nebeveikia pagal visuomenės interesus. Žiūrėdami, pavyzdžiui, į demografinius rodiklius matome, kad Lenkija degraduoja.

Ta katastrofa, kurią turime omenyje kalbėdami apie gimstamumą, verčia susimąstyti, kad lenkai kaip tauta išgyvena didelę krizę.

Prisimename, kas vyko vadovaujant Bierutui, sovietinės okupacijos laikais, kai buvo neleidžiama grįžti labiausiai patriotiškiems visuomenės sluoksniams. Prisimename, kas įvyko įvedus karinę padėtį – priverstas išvykti „Solidarumo“ elitas, energingiausi ir narsiausi jo veikėjai. Laikoma, kad išvyko milijonas, o grįžo labai nedaug. Tai buvo didžiausia Jaruzelskio nusikaltimas. Ir dabar dar viena demografinė katastrofa, kurią reikėtų sieti su Tusko pavarde, su ekonomine emigracija, dėl kurios vėl netenkame jaunų žmonių.

Yra faktas, kad daug žmonių tiesiog nenori turėti vaikų arba pasitenkina vienturčiu ar vienturte
.
Iš žmonių atimama teisė į vaikus. Tai dar viena demografinio nuosmukio priežastis. Viena yra išauklėti vaiką taip, kaip norima, ir visai kas kita – auklėti jį pagal interesų grupės primestą pavyzdį.

Su kuo kovojame?

Sovietinis komunizmas ir sovietinis marksizmas-leninizmas, desantu įsitvirtinęs Lenkijoje, persimetė į Vakarus, tam tikru laipsniu asmeniniu ir tam tiru laipsniu ideologiniu būdu. Ir ten virto kažkuo, kas gražiai vadinama „liberaliąja kaire“. Tas kažkas jai nevykdo akivaizdžių žudynių, nors neatmeta paslėptų, tačiau tai yra logiška sovietinio komunizmo tąsa. Man tai – naujas totalitarizmas.

Hidros galva, prisimenant Jūsų knygos pavadinimą, atauga?

Taip. Reikėtų atsiminti, kad nacistinis totalitarizmas, sugalvotasVokietijoje, šiandien nėra pavojingas, Europoje – tikrai. Pavojų Europos kultūrai kelia įvairūs performuoto sovietinio komunizmo variantai. Tai, žinoma, ilgo socialinio proceso, elito ir ideologijos cirkuliavimo padariniai, kai tos ideologijos taikymo būdas kaskart priderinamas pagal visuomenės, kuri turi būti apgaudinėjama, poreikius ir mentalitetą.

Kokia yra „kairiojo liberalizmo“ totalitarizmo esmė?

Bendrijų skaldymas ir smūgiavimas į vertybes, natūralių žmogaus ryšių atėmimas. Tai pagrindinis visų totalitarizmų bruožas. Bendrija negali egzistuoti be stabilių vertybių. Tai galima palyginti su kelių eismo taisyklėmis, nustatančiomis, kurie puse turi būti važiuojama. Ar eismas vyksta kaire, ar dešine, moraliniu požiūriu yra neutralus dalykas, tačiau dėl to žmonės neužsimuša. Tačiau jeigu moralinio reliatyvizmo atitikmuo būtų pradėtas taikyti kelių eismo sityje, įvyktų katastrofa.

Kažkada Jūs teigėte, kad visiška vieno asmens laisvė visada reiškia kitų nelaisvę. Pasaulis be taisyklių yra prievartos pasaulis.

Ir turime prievartos pasaulį, to požymis yra pasikeitusios žodžių reikšmės, ir tai drumsčia žmonių galėjimą susitarti. Taip pat tai prisideda didinant priespaudą. Manipuliuojant žodžiais ir sąvokomis lengviau skleisti apgaulingą švietimo ir mokslo propagandą. (…)

www.wSieci.pl