…Szczerość każdego pisarza mierzy się nie tylko tym, o czym pisze, ale i tym co przemilcza. Józef Mackiewicz. Niemiecki kompleks.  Kultura, 1956

Žinai, kodėl varpas garsiai skamba? Nes vidus tuščias. Ignacas Krasickis.

Žmogus, stebintis nuomonės formavimo procesą dabartinėje Lietuvoje, negali nematyti, kad vis  didėja pasauliui skleidžiamos neigiamos informacijos apimtis lenkakalbės žiniasklaidos priemonėse Lietuvoje ir Lenkijoje. O blogiausia tai, kad šiandien atsirado dar vienas naujas Lietuvai nepalankios informacijos skleidimo centras – Europos Parlamentas, nes iš ten sklinda ir rafinuočiausios, ir primityviausios nuomonės, kurias pateikia europarlamentaras iš Lietuvos ir europarlamentarų grupė iš Lenkijos. Ir gal nevertėtų dar kartą prisiminti paminėtų asmenų, jeigu ne tas dalykas, kad jų provokacijos, jų antilietuviškos nuostatos, jų parama tiems, kurie apgaudinėja Lietuvos lenkus, daro poveikį kiekvieno ir visų likimui, nes suformuoja ilgam įsišaknijančius neigiamus Lietuvos lenkų stereotipus, apsunkina savarankiško gyvenimo pradžią ir jo kelius kiekvienam Lietuvos lenkui, neatsižvelgiant į tai, ar jis nusileido iki V. Tomaševskio lygio ir susitapatino su šiuo veikėju, ar išlaikė savąjį orumą ir gebėjimą mąstyti nepriklausomai. Maža to – dalis jaunimo, dar neturinčio sutvirtėjusio moralinio stuburo, žiūrėdami į Rinkimų akcijos lyderio elgesį, manys, kad meluoti, apgaudinėti, provokuoti, būti antivalstybininku, antipiliečiu ir antilietuviu yra visai tinkamas dalykas, nesuvokdami, kad melu ir neapykanta neįmanoma sukurti jokios ateities.

Būtent dėl to mums, Lietuvos lenkams, reikia pateikti pasauliui tikrus faktus, atskleisti tikrąsias skriaudas ir skriaudikus, Lenkų rinkimų akcijos ir ją remiančių asmenų veiklos metodus. Ir būtent šiandien, kai melo ir provokacijų prieš mus ir Lietuvą banga dalyvaujant europarlamentarams įgijo iki šiol neregėtą mastą. Pagaliau ir paskutinis Vilniuje vykusios konferencijos, skirtos tautinių mažumų teisėms, surengtos turint omenyje Lietuvos lenkus,  imitavimas tebuvo nenutrūkstamų provokacijų tęsinys, nes konstatuota, kad „Lietuvoje lenkų tautinės mažumos padėtis nuolatos blogėja ir vis labiau ribojama…. ir neatsižvelgiant į politinę valdančiųjų grupių priklausomybę, neigiamas požiūris į tautines mažumas lieka toks pat „.

Pasakysime viešai ir atvirai, kad tai netiesa, o dirbtinis įtampos kurstymas dėl tų dalykų, kuriuos primeta Rinkimų akcijos lyderis ir jam vadovaujantys asmenys, mūsų nuomone, yra susijęs su tuo, kad vis daugiau žmonių pradeda suprasti visą jų veiksmų klastą bei naudą, kurią jau daug metų iš to gauna Akcijos lyderis, jo artimiausi giminės ir jį supanti sovietinė–kolūkinė nomenklatūra. Būtent dėl to reikia šaukti kur kas garsiau, kelti kur kas daugiau sąmyšio, kad įsiaudrinusi visuomenė negalėtų šaltai analizuoti situacijos ir nepastebėtų akivaizdžiausių faktų.

Hitlerui su Stalinu pasidalijus Rytų Europą, 1939-1940 metais čia įsibrovė sovietai su Raudonąja armija, ir tai buvo pradžia naujos epochos, apie kurią ankščiau niekas pasaulyje nežinojo, kaip išsigimsta kraštas ir žmonės, užvaldyti nūdienio bolševizmo. (Jozef Mackiewicz. Kelias į niekur.)

Šiuo metu, kai nurimo emocijos dėl Lietuvos lenkų pavardžių rašymo ir dar neprasiveržė kitas vėl rengiamas informacinis susidūrimas, galima ramiai ir be emocijų grįžti prie šio dalyko. O grįžti reikia kad ir dėl to, jog plataus užmojo neigiama propagandinė kampanija suformavo nuomonę, turinčią mažai ką bendra su tikrove ir tiesa, tuo galima įsitikinti peržvelgus spaudos ir interneto publikacijas lenkų kalba ir susitikus su svečiais, atvykusiais į Vilnių. Tiesą sakant, sunku patikėti, kad tokio žiniasklaidos plėšymosi tikslas būtų nušviesti tiesą.

Beje, ir čia, Vilniuje šį dalyką paviršutiniškai suvokė ir tie, kurie nori pakeisti Lietuvos lenkų pavardes, ir tie, kurie nenori sutikti su tokiais keitimais, neturėdami supratimo nei apie faktinę situaciją sostinės regione, nei apie būdus įgyvendinti tokiam sprendimui, jeigu jis būtų priimtas, nei apie pasekmes. Tad kalbėti apie tai reikia ir dėl to.

Taigi, visų pirma, kaip šiandien atrodo Lietuvos lenkų vardų ir pavardžių rašymas tiems, kurie gyvena ne Lietuvoje, o informaciją gauna lenkų kalba? Iš pokalbių ir klausimų atrodytų, kad dėl kampanijos, vykdytos pusiau tiesos principu, dauguma informacijos gavėjų yra įsitikinę, kad prie lenkų, Lietuvos piliečių, pavardžių ne tiktai pridedamos lietuviškos galūnės, bet tos pavardės visuotinai verčiamos į lietuvių kalbą ir kiekvienas Wróblewskis atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę jau tapo Žvirbliu. Tad publikacijos posovietiniuose spaudos leidiniuose, kurie Lietuvoje leidžiami lenkų kalba, pavyzdžiui, „Kurier Wileński“, „Tygodnik Wileńszczyzny“ ir „Magazyn wileński“ bei radijo stoties „Znad Wilii“ redakcijos siuntinėjama nuosprendis prieš lenkus stiliaus korespondencija aiškiai padarė savo.

Ryšium su LR svarstomu Švietimo įstatymo projektu keli mokyklų su lenkų dėstomąja kalba tėvų komitetų pirmininkai nusiuntė Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijai bei kitoms institucijoms laiškus, kuriuose ypač pabrėžiama, kad jokiu būdu neturi būti tobulinamas ir didinamas lietuvių kalbos ir literatūros mokymo lygis, kad viskas turi likti kaip buvę ir nieko nereikia keisti.

Didelis liūdesys apima sužinojus apie tokią organizuotą politinę kompaniją, kuri padarys žalos vaikams, besimokantiems mokyklose su lenkų dėstomąja kalba, tuo labiau, kad partijos pakurstyti joje dalyvauja kai kurie tėvai, komplikuodami ir apsunkindami ateitį savo pačių vaikams bei vaikaičiams.

Žinoma, kad kalbos geriausia mokytis mokykliniais metais, nes būtent tada protas būna nepaprastai imlus, o puikus bet kokios kalbos mokėjimas, ypač – valstybinės, liudija žmogaus kultūros lygį, palengvina bendradarbiavimo ir kontaktą užmezgimą tarp žmonių, suteikia didesnes galimybes konkuruoti darbo rinkoje ir geresnes gyvenimo perspektyvas.

Vilnius, 2010.08.30 d.

Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijai

Dėl projekto „Gimtųjų kalbų vidurinio ugdymo bendrųjų programų“

Susipažinus su minėtu projektu susidaro įspūdis, kad jo autoriai ir asmenys, pateikę siūlymus, eina klaidingu keliu ir vėl, kaip iki šiol, siūlydami Lenkijos ir Lenkijos liaudies respublikos literatūrą, o ne lenkų literatūrą, kurios pagrindą galėtų sudaryti rašytojai, kuriantys lenkų kalba Lietuvoje ir apie Lietuvą. Tiesiog sunku suvokti, kokiu būdu bus pasiektas gimtosios kalbos kaip dalyko tikslas, kuris numato ugdyti kiekvieno žmogaus visaverčiam asmeniniam gyvenimui ir visuomeninei veiklai būtinas savybes, gebančio gimtąją kalbą pažinti savo šalies paveldą. Ir kaip per gimtosios kalbos pamokas, kur bus analizuojami Lenkijos rašytojų, rašančių apie Lenkiją kūriniai, bus sudaromos sąlygas kultūriniam identitetui formuotis? Ir kokiu būdu moksleiviai nagrinės iškiliausius gimtosios kalbos literatūros kūrinius, susidarys gimtosios kalbos literatūros tradicijos vaizdą, jeigu ten pateikiami Lenkijos ir kitų šalių rašytojai, o iškiliausieji rašytojai, kilęs iš Lietuvos ir rašantys apie Lietuvą, beveik neminimi?

„Przegląd“ Nr. 38 pasirodė Jano Vidackio publikacija, pavadinta „Iš Galicijos. Lietuviški premjero Tusko spąstai“.
Jano Vidackio tezių išeities tašku yra teiginys, kad paskutinysis, be Lietuvos valdžios kvietimo, Donaldo Tusko vizitas mūsų šalyje ir jo nediplomatiškas pasisakymas per mišias Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje deda kryžių ant ligšiolinės teisingos Lenkijos politikos Lietuvos valstybės ir Lietuvos lenkų atžvilgiu.
Ir kad neva J.Vidackis buvo vienas iš ligšiolinės teisingos Lenkijos politikos Lietuvos valstybės ir Lietuvos lenkų atžvilgiu koncepcijos architektų.

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com