…Szczerość każdego pisarza mierzy się nie tylko tym, o czym pisze, ale i tym co przemilcza. Józef Mackiewicz. Niemiecki kompleks.  Kultura, 1956

Nereikia pamiršti, jog daugelis įvykių, ypačiai daugybė sodžiaus gyvenimo įvykių, reiškiančių kultūrinius santykius (vaidinimai, susirinkimai ir t.t.) arba lenkų valdžios žygius (mušimai, suėmimai, draudimai ir šiaip persekiojimai) nepateko ir nepatenka į laikraščių skiltis, dažnai net negali patekti arba patenka tyčiomis neaiškiai. To dėliai į visą mano čia pateikiamąją okupuotosios Lietuvos lietuvių gyvenimo kroniką tenka žiūrėti kaip į to gyvenimo pavyzdžius, iliustravimą, ne kaip į pilną jo sąvadą. Tad patarčiau skaitytojui skaityti jos tik po kelis puslapius kas vakarą prieš atsigulant, skaityti ir galvoti apie okupuotosios Lietuvos vargus, Vilniaus - Seinų kraštą ir jo žmones... Vilniaus darbui tai būtų ir naudinga.

Mykolas Biržiška "Vilniaus golgota" pratarmė. Kaunas, 1929.XII.31

1) Lenkų politika Vilniaus krašte 1920-1939 m.

1920 m. spalio 9 d. generolas Liucjanas Želigovskis, neviešai pritariant Lenkijos vyriausybei, grubiai paminant tarptautinę teisę, inscenizavo lenkų karių bei Vilniaus krašto gyventojų maištą ir staigiu puolimu užėmė Vilnių, kur įkūrė Vidurio Lietuvos valstybę. 1922 metais Vidurio Lietuva prijungta prie Lenkijos. Lietuvos sostinė ir etninė Rytų Lietuvos teritorija išbuvo lenkų valdžioje iki 1939 m. rugsėjo. Iki tada ten vyko polonizacijos – priverstinio lenkinimo procesai.

Šių metų rugsėjo 15 d. Vilniaus rotušėje forume „Lietuviai XX amžiaus I pusės Vilniuje: kas atmintina?“ pranešimą perskaitė autorius dr. Bronius Makauskas, istorikas, diplomatas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius emeritas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys.
Apie tai jau informavome mūsų skaitytojus.
   Lietuvos santykis su Lenkijos įvykdyta mūsų sostinės ir Pietryčių Lietuvos aneksija ir Vilniaus atsiėmimas tragiškomis Lietuvai aplinkybėmis jau neblogai ištyrinėtas bei tapęs švietimo dalimi mokyklose. Tačiau laikotarpis po aneksijos, kuris atspindi lietuvių pasipriešinimą okupacijai, patirtas represijas bet ir nepaprastai sumanias formas lietuvybės palaikymo, jų kultūrinio augimo jau mokyklose neaptariami, nors čia rastume puikius pavyzdžius tautinio solidarumo, patriotizmo gijas reikalingas ir nūdienos Lietuvai. Tiesa, pastaruoju laikotarpiu ryškėja tendencija tiek Lietuvos istoriją ignoruojančių politikų, tiek siaurame rate „dvaro istorikų“, o ir dalies žurnalistų tarpe, minimą problematiką atpasakoti pagal lenkų istoriografijos teiginius. Nes jeigu nenutylėsi karčią mūsų santykių patirtį, tai neva tai gali stigmatizuoti gerus Lietuvos ir Lenkijos santykius. Tokios kalbos ir veiksmai stebina ir neramina. Menkina ir mūsų partnerės Lenkijos gebėjimus suvokti ir atskirti Lietuvosvalstybinius ir tautinius interesus nuo nelojalios savai valstybei propagandos. Be to, šis naivus postringavimas nukelia mus į SSRS okupacijos laikmetyje privalomą laikysena „didesniojo brolio“ atžvilgiu, ištrinant iš viešo net mokslinio diskurso ne vien šį mūsų praeities pažinimo procesą, įšaldant ir paliekant, kaip sprogmenį ateities kartoms, sprogmenį kurio nebūsim išmokę nukenksminti, nežinodami jo sudėties.

Pagaliau pasirodė diskusijų laida valstybingumo kultūros klausimais, skirta ne valstybiško mąstymo stokojančiam politiniam „elitui“, o Lietuvos intelektualams ir kitai akademinei visuomenei. Jeigu šalies profesūra aktyviai gilinsis į valstybės vadybos padėtį savo krašte, tuo pradės domėtis ir studentija. Tikėtina, jog pagaliau supratę, kad po gulinčiu akmeniu vanduo neteka, mes pajusime pokyčių srovę pilietinės visuomenės vertybių kryptimi.

Šis forumas savo eilės laukė 84 metus. Dabar įvyko. Ar gi negalime to laikyti stebuklu?

Vilnius dūsta nuo nežinios. Kažkodėl apie kažką nekalbama, kažkas nežinoma, nes ... nežinia kas. Paklausykite, esame savoj valstybėj, savame mieste, esame šeimininkai. Gal negalime užmiršti, kad anksčiau mums kažkas nebuvo leidžiama?
Vilniaus miesto savivaldybė supranta - turime problemų (o kur jų nėra?), tai spręskime, bendraukime, kalbėkime, aiškinkimės.
Šis forumas labai jautria tema – tarpukario Vilnius. Mūsų mylimas Vilnius. Bet tiek daug apie jį dar nežinome.

Gerbiamas skaitytojau, Tu turi teisę mane pagrįstai pašiepti, kad lendu į tą sritį, kurioje neturiu profesinio pasirengimo, išskyrus tai, jog kadaise, dirbdamas Vilniaus Universiteto Sociologinių tyrimų laboratorijoje, mėgėjiškai studijavau šeimos sociologiją.
Tačiau, turėdamas nemenką gyvenimo patirtį, ryžtuosi pateikti keletą įžvalgų dėl „Gyvenimo įgūdžių bendrosios programos“ (toliau – GĮP), bandomos diegti mūsų mokyklose nuo pirmosios klasės.

Atkreipkime dėmesį, kad kriminologai, aiškindami nusikaltimo priežastis ir „piešdami“ nusikaltimo vykdytojo motyvacinį „portretą“, dažnai ieško priežasčių jo vaikystės išgyvenimuose. Kino filmai, vaizduodami vyrų – buvusių žiaurių karinių įvykių dalyvių – gyvenimą, atskleidžia sudėtingą jų adaptaciją (dažnai lydimą savižudybių ar kitų nužudymo), grįžus į civilinį gyvenimą. Ar tai nereiškia, jog kova su realiu ar įsivaizduojamu blogiu suardo žmogaus emocinę pusiausvyrą?

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com