Šių metų liepos 12 d. prezidentė D. Grybauskaitė surengė spaudos konferenciją, per kurią informavo susirinkusius žurnalistus apie savo veiklą per trejus metus, nuo to laiko, kai pradėjo eiti šias pareigas. Buvo kalbama apie namų renovavimą, mokesčių inspekcijos vadovo darbą, dujų terminalo statybą ir pan. Žiūrint konferenciją internetu susidarė įspūdis, kad jauni žurnalistai, bet, akivaizdu, jau turintys patirties iš ankstesnių konferencijų, stengiasi užduoti keblumų nekeliančius klausimus, išimtinai rūpindamiesi padaryti gerą įspūdį prezidentei ir apskritai nesiekdami ieškoti tiesos ir sąžiningai vykdyti savo misiją, kurios esmė yra kontroliuoti ir kritiškai vertinti valdžios veiksmus.

Būtent dėl to nesirašau į sąrašą tų, kurie nori dalyvauti tokio pobūdžio susitikimuose su valstybės pareigūnais, išlaikomais iš mūsų kišenės, kalbančiais daug ir apie viską, tačiau beveik niekada – apie savo tiesioginę konstitucinę pareigą. Prezidentės atveju – apie užsienio politiką, apie valstybės padėtį bei stiprinimą ir jos piliečių saugumą. O ir pražilusi mano galva netiktų į tų   jauniklių, kuriems pats dalyvavimas tokio pobūdžio konferencijoje jau yra svarbiausias dalykas, būrį…

Juolab, kad dabartinės techninės galimybės leidžia klausti tiesiogiai nedalyvaujant tokio pobūdžio susitikimuose. Tad paklauskime prezidentės apie jos interviu, duotą savaitraščiui „Veidas“ 2010 m. pabaigoje, kuriame parėjus daugiau nei vieneriems jos valdymo metams pareiškė, kad „tampame oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe“ (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/dgrybauskaite-tampame-oligarchu-ir-nusikalstamo-pasaulio-valdoma-valstybe.d?id=40333815), o tai, be abejonės, lėmė tolesnes emigracijos bangas. Todėl ne iš tuščio smalsumo, o pareigos skatinami klausiame prezidentės apie dabartinę valstybės būklę – jau nesame, toliau tampame ar jau pagaliau tapome oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybė?

Turime vilties, kad prezidentė norės atsakyti į šį klausimą, juoba, kad tai esminis klausimas, kylantis iš konstitucinių jos pareigų, o visos institucijos ir įstaigos, privalančios rūpintis vidiniu ir išoriniu piliečių saugumu, yra tiesiogiai jai pavaldžios.

***
Neseniai atsitiktinai teko matyti fragmentą laidos, skirtos tragedijai, kurią patyrė merginos, nusikalstamo pasaulio atstovų pagrobtos seksualiniam išnaudojimui. Iš reportažo matyti, kad „šeimininkų“ ir naujaturčių klientų elgesyje su jomis buvo visi sužvėrėjimo ir sugyvulėjimo požymiai, ir tokio elgesio tikslas – palaužti net menkiausią jų pasipriešinimą, išrauti visas mintis apie žmogiškąjį savo orumą, kad jau niekada neišdrįstų pakelti galvos…

Tada susimąsčiau apie mūsų šalį. Kai neseniai buvęs suvirintojas, o dabar – vadinamasis politikas mus visus vadina „безмозглые“ („besmegeniais“) arba kitas iš mokesčių mokėtojų išlaikomas individas, demonstruojantis visus emocinio nestabilumo požymius, kur tiktai gali nebaudžiamas skleidžia melą ir šmeižtą apie Lietuvą; kai iki dantų ginkluotų 240 karių būrys stebint visai šaliai puolė beginklius žmonės ir atėmė vaiką; kai valstybės vadovai nereaguoja į Konstitucijos ir įstatymų pažeidimus, ignoruoja piliečius, neatsako į jų laiškus ir pasiūlymus – argi tai taip pat nėra būdas ir kelias, kad nedrįstume pakelti galvos, kad prarastume bet kokį žmogiškąjį ir pilietinį orumą, abejingai stebėtume, kaip žeminami mes visi ir mūsų valstybė? Ir ar paskui galėsime pažvelgti vienas kitam į akis, jeigu šiandien nesiimsime ginti jos orumo ir gero vardo?

***

Esame žmonės ir piliečiai, tad tam tikrais momentais privalome daryti įvairių rūšių pasirinkimus. Šiandien kalbama apie neformalųjį moralinį pasirinkimą, vertybių pasirinkimą ir apsisprendimą, kas mūsų širdžiai mieliau – buvusi partinės mokyklos marksizmo-leninizmo dėstytoja, išsilavinimą įgijusi sovietinės okupacijos metais Leningrade ir Maskvoje, ar jauna aukštos kvalifikacijos teisininkė, išsilavinimą įgijusi nepriklausomoje Lietuvoje, Vilniaus universitete, o kartu – tradicinė moteris ir motina, kaip legendinė Birutė ginanti šeimos židinį.

Ir šis vidinis kiekvieno iš mūsų apsisprendimas lems ne tiktai mūsų mąstymą ir elgesį ateityje, bet ir valstybės likimą bei jos plėtros dinamiką. Ar ir toliau būsime posovietine visuomene su atitinkamai sustatytais vadovais, ar iš tikrųjų, o ne vien žodžiais, pradėsime kurti pilietinę teisės valstybę.

Tačiau kritiškai mus vertinančiam veikėjui svarbiausia būti politinėje bandoje ir laikytis ten galiojančių politinio tinkamumo ir ištikimybės sistemai – ne tautai ir ne valstybei – taisyklių. O moralumas, tiesa, sąžiningumas ir dorumas, akivaizdu, šiandien jam visai nėra vertybė.

***
Šių metų sausio 10 d. „Rzeczpospolitoje“ pasirodė Jerzy Haszczyńskio straipsnis „Vyresnysis brolis, jaunesnysis brolis, didysis brolis“, kuriame apie Lietuva vaizduojama turinti promaskvietiškų simpatijų ir neva kartu su Rusija kelianti grėsmę Lenkijai. Tokios šmeižikiškos publikacijos tikslas, be abejo, buvo sužadinti antilietuvišką isteriją Lenkijoje. http://www.pogon.lt/artykuly-dyskusja/584-brudna-bomba.html

Šių metų liepos 18 d. tas pats Jerzy Haszczyńskis tos pačios „Rzeczpospolitos“ skiltyse paskelbė straipsnį „Atominis žaidimas suverenumu“, kuriame ragina Lenkijos politikus jungtis į bendrą su Lietuva frontą prieš energetinę Rusijos monopoliją. Be abejo, teisingai.

Tačiau ar galima nustatyti, kuris Haszczyńskis yra tikrasis – provokaciniu būdu žadinęs nacionalizmą ir priešiškumą sausio 10 d., ar jau lyg ir bičiulis liepos 18 d.?

Tai tėra tik vienas iš daugelio vaizdingų pavyzdžių, rodančių gilesnes neigiamas tendencijas pokomunistinių šalių žiniasklaidos priemonėse, kai žurnalistai ir pačios priemonės lenktyniauja ne siekdamos kontroliuoti valdžios institucijų ir valdančių politikų veiksmus, o mėgindamos jiems įsiteikti ir prisiderinti prie jų nuotaikų bei sumanymų, netgi pačių niekingiausių, kvailiausių ir neturinčių jokios perspektyvos. O tai, kad R. Sikorskis santykius su valstybėmis, kurios dabar yra istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, sugebėjo nuvesti į aklavietę – dar vienas įrodymas, kad čia labai nusipelnė suvaržytos ir nekritiškos žiniasklaidos priemonės.

Šis procesas, neatitinkantis istorinės žurnalistikos ir žiniasklaidos priemonių misijos, kurio esmė yra laisvo žodžio varžymas, nepaprastai sudarko tikrąjį vaizdą ir informacinės erdvės dalyvių veidą, iškraipo nepriklausomą mintį ir mūsų sąmonę. O ryškiausias jo pavyzdys ir didžiausia koncentracija, be abejo, yra čia, deja, Vilniaus krašte, kuriame „ištikimas tarnavimas“ organizuotai grupei, veikiančiai po partijos priedanga, ir vietiniams karaliukams pasiekė Europos Sąjungoje neregėtą mastą, sukeldamas net psichinius pokyčius žmonėms, ilgus metus patiriantiems antikonstitucinį monopolizuotą informacinį spaudimą.

***
Kalbant apie žiniasklaidos priemonių, partijų ir organizuotų grupių vaidmenį negalima pamiršti ir kiekvieno žmogaus bei piliečio, ypač siekiančio aukšto posto, pareigos savikritiškai įvertinti savąjį asmenį. Sunku būtų sutikti, kad asmuo, paskui kuri velkasi ideologinės, agentūrinės arba kriminalinės praeities „uodega“, turi teisę sutikti ir pateisinti skyrimą eiti svarbias pareigas, susijusias su atstovimu valstybei ir tautai tik todėl, kad jį remia organizuota grupė ar partija, arba jam pavyko nuslėpti nepalankius gyvenimo faktus ir apgauti rinkėjus manipuliacijomis, kuriose dalyvauja ir žiniasklaidos priemonės.

Tai ligi šiol tebėra draudžiama tema, nors ji turi būti keliama mūsų gyvenime kaip pilietinio brandumo ir rūpinimosi valstybės gerove įrodymas, taip pat ir per spaudos konferencijas, kurios šiandien lyg tyčia nepastebint rengiamos tiktai vaizduojant, kad tai vyksta iš tikrųjų. Viešai užduodami klausimai, pavyzdžiui, – ar, jūs, savo pačios (paties) nuomone, turite moralinę teisę eiti pareigas, atstovaudama (-as) mūsų valstybei, ir ar jūsų asmuo neužtrauktų negarbės mūsų šaliai, – daugelį priverstų sutrikti.

Čia turima omenyje tikros politikos sritis, susijusi aukščiausios valdžios asmenų atsakomybe ir asmenine žmogiškąja kultūra, kuri žmonėms, siekiantiems gauti ir eiti pareigas bet kokia kaina, deja, yra svetima ir nesuprantama. O tai smarkiai stabdo valstybės bei pilietinės visuomenės plėtrą, ir mūsų šalies būklė po 22 nepriklausomybės metų tai įrodo.