Sekmadienio rytas. Nelyja, sausa, šalvena. Gana šviesu, bet kiemuose dar tuščia. Mažieji kiemo triukšmadariai dar baigia sapnuoti pavėlavusius sapnus, kol mamos ar močiutės ruošia pusryčius. Lydima laiptinėje sklandančio šviežios kavos aromato, su savo keturkoje kompanijone nusileidžiu žemyn. Pakėlusi savo gražią galvą, nosimi gaudydama ore sklindančius kvapus, mano Juodulė energingai bėga pirmyn, kartkartėmis atsisukdama patikrinti, ar aš einu iš paskos. Ir taip mes keliaujame įprastu keliu pro miškelį-gojelį, per lauką, žemyn nuo kalnelio palei bažnyčią. Galime gėrėtis vaiskiame ryto danguje išryškėjusiu ažūriniu šakelių piešiniu, šermukšnio uogų raudoniu.

Tylu.. Čirkšteli vienas kitas žvirblis. Jau atskridusios didžiosios žieminės varnos. Jos tyliai nusklendžiaanttako. Juodulė, kupina šuniukiško entuzizmo, metasi jų pusėn, sveikindama garsiu lojimu. Ir, tarsi išsigandusi jo garsumo, staigiai nutyla. Vėl įsivyrauja tyla...Gamta pasiruošusi didžiajai žiemos paslpčiai - laukimui. Tylą nutraukia garsus bažnyčios varpas. Jo gaudesys, užliejantis visą padangę, skelbia, kad laukimas jau nebeilgas, kad netrukus įsikūnys Didžioji paslaptis...

O dabar dar tuputį, tyliai ir susikaupę, palauksime... Adventas