Prieš 90 metų Lietuva atsisakė klastingo plano ir išvengė unijos su Lenkija Drukuj
Autor: Jonas Rudokas   
Niedziela, 31 marca 2013

Prieš 90 metų mūsų valdžia galutinai atsisakė Tautų Sąjungos pasiūlymo sureguliuoti tarpusavio santykius su Lenkija belgų diplomato Paulio Hymanso parengto sutarties projekto pagrindu. Pirmajame pasauliniame kare įveikusios Vokietiją ir jos sąjungininkus, Antantės valstybės garsiai deklaravo tautų apsisprendimo teisę. Tačiau praktikoje ją pripažino ne visiems: tarkime, suomiams ir lenkams apsisprendimo teisė galiojo, o lietuviams – ne.

Tiesą sakant, Antantės valstybės nelabai norėjo, kad Lietuva taptų nepriklausoma valstybe, ir tam buvo keletas rimtų priežasčių. Visų pirma lenkai įtikino daugelį Vakarų veikėjų, kad lietuviai yra tokie patys lenkai, tik kalba šiek tiek kitokia kalba. Be to, jie neturi savitos kultūros, nei inteligentų, todėl visai nepasiruošę savarankiškam politiniam gyvenimui. Itin svarbu buvo ir tai, jog Vakarai, ypač Prancūzija, siekė sukurti galingą Lenkijos valstybę, kad ši būtų tarsi Europos skydas nuo bolševikinės Rusijos. Todėl Lietuvą prijungti prie Lenkijos buvo stengiamasi kiekviena proga, įvairiomis priemonėmis ir formomis.

Viena tokių priemonių buvo vadinamasis Hymanso planas, kurį dabar, po 90 metų, prisiminti verta dar ir todėl, kad vis pasigirsta vertinimų, esą atsisakiusi šio plano tuometė mūsų valdžia skaudžiai apsiriko ir ilgainiui Lietuvai padarė didelę žalą.

Kodėl prireikė P.Hymanso pagalbos?
Lenkija niekada nebuvo paskelbusi Lietuvai karo, bet kariavo ir 1919, ir 1920 m. Nuo jos bandymų 1920 m. lapkritį užimti visą mūsų kraštą pavyko apsiginti. Tada, lapkričio 29 d., Kauno stotyje buvo sutarta nutraukti karo veiksmus Tautų Sąjungos karinei komisijai spaudžiant – tiesa, ne tam, kad Lietuva būtų apginta nuo agresijos, o tam, kad L.Želigovskio armija būtų išgelbėta nuo galutinio sutriuškinimo ir, labai galimas dalykas, nuo tolimesnio karo veiksmų išsiplėtimo. Bet tai nebuvo taikos sutartis ir normalių kaimyninių santykių pradžia. Todėl ir Lietuvai, ir Lenkijai rūpėjo tuos santykius normalizuoti, pasitelkus į pagalbą neseniai įkurtą tarpvalstybinę organizaciją tokiems klausimams spręsti – Tautų Sąjungą.

Ši visų pirma pasiūlė atsiklausti ginčijamų teritorijų gyventojų nuomonės, tai yra surengti plebiscitą. Tačiau tas nepatiko nei Lietuvai, nei Lenkijai. Tada Tautų Sąjungoje kilo idėja išspręsti lietuvių ir lenkų ginčą pasinaudojant Šveicarijos patirtimi: paversti Lietuvą federacine įvairiataute valstybe, kurioje lietuviai, lenkai, gal ir baltarusiai su žydais gražiai sugyventų, kaip vokiečiai, prancūzai, italai Alpių respublikoje, tik su, regis, menku papildymu – toje federacijoje lemiamas žodis kažkodėl priklausytų Lenkijai.

Tokį problemos sprendimo projektą parengti ir suderinti su Lietuvos ir Lenkijos vyriausybėmis buvo pavesta belgų diplomatui Pauliui Hymansui. 1921 m. gegužę Briuselyje surengtoje konferencijoje jis pateikė pirmąjį projekto variantą. Pagal jį Lietuvos valstybė turėjo būti pertvarkyta į federaciją, susidedančią iš dviejų autonominių kantonų, Kauno ir Vilniaus su centrine vyriausybe Vilniuje, kurios funkcijos ir teisės projekte visai nebuvo apibrėžtos, todėl ir jos galios, matyt, turėjo būti menkos, rimtus klausimus paliekant spręsti Varšuvai. Oficialios valstybinės kalbos federacijoje buvo numatytos dvi – lietuvių ir lenkų. O tai buvo labai pavojinga, žinant, kaip Lietuva iki tol jau buvo sulenkinta.

Projektas taip pat numatė sudaryti Lietuvos ir Lenkijos karinę konvenciją aiškiai nelygiateisėmis sąlygomis. Tai reiškė, kad mūsų kariams tektų guldyti savo galvas dėl Lenkijos interesų jos sukeltuose karuose. Visai nenaudingas šis projektas Lietuvai buvo ir ekonominiu požiūriu: būdama daug mažesnė ir silpnesnė valstybė, ji būtų tapusi visiškai priklausoma nuo Lenkijos. Būsimi tarpvalstybiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai projekte vėlgi nebuvo aiškiai aptarti, o tai kėlė didžiulį pavojų mūsų nepriklausomybei.

Savaime suprantama, toks dokumentas visiškai netiko mūsų valstybei, tačiau Antantė vertė tęsti derybas. Išklausęs priekaištų, P.Hymansas parengė antrąjį savo projekto variantą ir rugsėjį pateikė jį svarstyti. Jame nebeliko valstybės federacinės struktūros ir Kauno kantono, bet autonominis Vilniaus kantonas liko, dar buvo šiek tiek sumažintos galimybės Lenkijai kištis į Lietuvos reikalus. Iš karto po to Vakarų valstybės ėmė stipriai spausti mūsų valdžią, o P.Hymansas netgi grasino: „Jei sąlygas priimsite, didžiųjų valstybių palaikymas užtikrintas; kitaip Vilniaus negausite, nebūsite de jure pripažinti, turėsite karą.“

Ernesto Galvanausko vadovaujama Leituvos delegacija pateko į itin sunkią padėtį, bet bandė laviruoti ir pateikė savo parengtą kontrprojektą su didelėmis ir labai pavojingomis nuolaidomis lenkų naudai, tačiau siūlė neįvesti Lietuvoje lenkų kalbos ir apriboti lenkų privilegijas mūsų krašte.
O Lenkijai nepatiko nei Lietuvos, nei antrasis P.Hymanso parengtas projektas: jau šeimininkaudama Vilnijoje ir neatsisakydama planų prisijungti visą Lietuvą, ji visai nenorėjo atsisakyti Vilniaus krašto, tegul ir su plačios autonomijos teisėmis. Žymus to meto lenkų veikėjas Vladislavas Studnickis rašė: „Atsižvelgusi į Lenkijos valstybės interesus ir Vilniaus gyventojų valią Lenkijos vyriausybė turi atmesti Hymanso projektą.“

Visa Lietuva – prieš Hymanso planą

Gali kilti klausimas: kodėl belgų diplomatas, regis, taip pat nedidelės ir neimperialistinės šalies atstovas, pasiūlė tokį nenaudingą ir Lietuvai netgi klastingą problemos sprendimo variantą? Pirmoji versija: žymus mūsų tarpukario mokslininkas ir visuomenininkas prof. Viktoras Biržiška tvirtino, kad tas planas gimė visai ne Ženevoje ar Briuselyje, o Vilniuje, ir tikrieji jo autoriai – Vilniaus ir Kauno dvarininkų komitetas bei artimas J.Pilsudskiui žmogus, karštas Lietuvos ir Lenkijos unijos atkūrimo šalininkas generolas A.Babianskis. Dėl to planas ir įgavo tokią orientaciją. Kita vertus, P.Hymansas galėjo ir neįvertinti tokio paprasto fakto, kad lietuvių ir lenkų santykiai, ypač po L.Želigovskio agresijos, visai nepanašūs į vokiečių ir prancūzų santykius Šveicarijoje.

Tuo tarpu lenkų elgesys visai nekeistas – jiems įprastas mesianizmas, į kurį vienoje savo knygoje dėmesį atkreipė ir Česlovas Milošas: „Lenkų mesianizmas staigiai po savo gimimo tapo ryškiai aktyvia doktrina, tai yra išreiškiančia aktyvų lenkų tautos požiūrį į kitas, kurios ją engė (rusai, vokiečiai), tačiau visų pirma kaimynines silpnesnes tautybes (lietuvius, baltarusius, ukrainiečius), kurias būtent turėjo išgelbėti, apvalyti, ir perkurti jas asimiliuojant.“ Toks buvo svarbiausias unijos, sąjungos, federacijos, intensyviai peršamos ne tik lietuviams, bet ir kitiems kaimynams, tikslas, kuris ypač atkakliai buvo įgyvendinamas Vilnijoje 1920–1939 m.

Bet ko galbūt nežinojo belgų diplomatas, tą gerai suprato mūsų valstybės piliečiai, vieningai sukilę prieš Hymanso plano priėmimą, prieš bet kokias derybas šiuo klausimu. Šiandien tas gali mus gerokai nustebinti – juk Lietuvos valstybė buvo dar tokia jauna, tad iš kur tokia puiki politinė nuovoka, toks didžiulis politinis aktyvumas? Štai tik keletas to meto spaudos pranešimų.

Jau 1921 m. liepos 10 d. Kaune, Rotušės aikštėje, įvyko didelė demonstracija Lietuvos nepriklausomybei ginti. Dalyvavo per 9 tūkst. žmonių. Spalio 23 d. paskelbus antrąjį Hymanso plano variantą tūkstantis žmonių buvo susirinkę į mitingą liaudininkų partijos iniciatyva. Jie vieningai nutarė: „Priėmus Hymanso projektą ir pasirašius jį kaip sutartį su Lenkija, Lietuvos Respublika netektų nė savo nepriklausomybės, nė suverenumo.“

Penkių tūkstančių žmonių minia, susirinkusi Vilkaviškyje, pareikalavo „nedaryti su Lenkija jokių unijų, nevesti jokių derybų“, tokias pat rezoliucijas Vyriausybei ir Seimui atsiuntė Tauragės, Kauno, Panevėžio apskričių tarybos. Savo nerimą dėl galimo projekto priėmimo išreiškė Šaulių sąjungos centro valdyba: „Projekto priėmimas sukeltų Lietuvoje tokių suiručių, kurių pasekmes dabar yra sunku atspėti, o apie projekto įgyvendinimą be skaudaus konflikto su Lietuvos visuomene nė kalbos negali būti.“

Net Panevėžio mokinukai žadėjo ginti Lietuvos nepriklausomybę, išgirdę savo mokytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės pasakojimą apie derybas Briuselyje… Pagaliau rimtą moralinę paramą tuo sunkiu Lietuvai metu suteikė Latvija: visos jos politinės partijos pasmerkė projektą, nes jo priėmimas būtų sukėlęs pavojų ir kaimynams.

Ar mūsų valdžia nesuklydo?

1921 m. lapkritį–gruodį, Lietuva vėl pateko į kritišką padėtį, nes tiek priimti, tiek atmesti ultimatyvia forma peršamą sutartį su Lenkija buvo vienodai pavojinga. Atsisakyti Hymanso plano reiškė užsitraukti didžiųjų Vakarų valstybių rūstybę ir kerštą bei netekti savo sostinės. O sutikus priimti tą planą grėsė intensyvi polonizacija ir tautinio savitumo praradimas.

Todėl mūsų politikai šiuo klausimu nebuvo tokie vieningi kaip paprasti žmonės. Ministras pirmininkas Kazys Grinius buvo už projekto priėmimą, tokios pat pozicijos laikėsi ministrai E.Galvanauskas, Jonas Šimkus, o opozicijoje buvę socialdemokratai buvo kategoriškai prieš, nes tai esą paverstų Lietuvą Lenkijos provincija. Tokios pat tvirtos pozicijos laikėsi ir Seimo žydų frakcija bei tautininkai. Debatai Seime šiuo klausimu buvo labai aštrus, jų rezultatus, matyt, lėmė visuomenės nuomonė ir jos spaudimas valdžiai, panaudojant net kraštutines priemones: lapkričio 21-osios naktį ant E.Galvanausko buto palangės sprogo kažkieno padėta bomba, sužeisdama ministrą…

Todėl iš pradžių Vyriausybė, o vėliau, gruodžio 22-ąją, ir Seimas vienbalsiai atmetė Hymanso planą. Vėlesni įvykiai, istorija patvirtino šio sprendimo teisingumą: Lietuva tada išsaugojo savo nepriklausomybę.

Jonas Rudokas

veidas.lt, 2012 sausio 15 d.