Pranešimas skaitytas konferencijoje Stalinizmas Lietuvoje 1944 – 1953 m.: režimas ir visuomenė,  2013 m. birželio 6 d. Pranešime keliamas teiginys, kad lenkų padėtis Lietuvoje buvo skirtinga nuo kaimyninėse sovietinėse respublikose gyvenusių lenkų padėties ir apibūdinamos priežastys, kodėl taip buvo.

Lietuvos lenkų bendruomenės bruožai
Geografiniu aspektu lenkų bendruomenę galima suskirstyti į dvi dalis: 1) Rytų ir Pietryčių Lietuvoje gyvenę lenkai, kurių padėtis XX a. pirmojoje pusėje buvo stabili ir privilegijuota, tačiau Antrojo pasaulinio karo ir pirmaisiais sovietinės reokupacijos metais jų situacija sparčiai radikalėjo; 2) Lietuvos Respublikoje (Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Ukmergės ir kt.) gyvenę lenkai, kuriuos siekta asimiliuota (lituanizuoti).

Kiekybiniu požiūriu lenkų bendruomenė Lietuvoje buvo didžiausia etninė bendruomenė Lietuvoje, nors neprilygo Vakarų Ukrainos ar Vakarų Baltarusijos lenkų bendruomenėms. 1944–1945 m. Lietuvoje gyveno 300–330 tūkst. lenkų, kurių dauguma jų telkėsi Rytų ir Pietryčių Lietuvoje. Vilniuje ir Vilniaus, Trakų, Švenčionių ir Zarasų apskrityse Antrojo pasaulinio karo pabaigoje gyveno 260–270 tūkst. lenkų.

Sovietinės reokupacijos pradžioje lenkai, kai ir kitos etninės grupės Lietuvoje patiria transformaciją. 1944–1946 m. represinėmis priemonėmis buvo stengtasi marginalizuoti lenkų įtaką Lietuvoje, o taip pat Vakarų Ukrainoje ar Vakarų Baltarusijoje. Tačiau vis dėlto minėtų sovietinių respublikų lenkų bendruomenių padėtis stalinizmo metais skyrėsi. Kas gi nulėmė tokią padėtį? Ar esminę reikšmę turėjo vidiniai veiksniai – diferencijuota sovietinė nacionalinė politika, lenkų bendruomenių laikysena, ar įtakos turėjo ir išorinis veiksnys – Lenkijos pozicija. Aptarsime šių veiksnių poveikį lenkų padėties pokyčiams.

Neabejotina, kad svarbiausias lenkų padėties pokyčių veiksnys buvo sovietinės nacionalinė politika.

Sovietinėje nacionalinėje politikoje viešai buvo deklaruojami tautų lygybės ir internacionalinio bendrumo principai. Buvo teigiama, kad įvairios etninės grupės gali laisvai ir nevaržomai plėtoti etninę tapatybę, nepamirštant ją pripildyti socialistiniu turiniu. Tačiau realiai buvo siekiama jų asimiliacijos (noras sulieti etnines grupes), kuriant naują tapatybę – sovietinę liaudį. Ji turėjo pakeisti senąją etninę tapatybę, kurį taptų menkai reikšminga. Įvairiose sovietinėse respublikose ir jų dalyse šio tikslo buvo siekiama skirtingais būdais.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir pirmaisiais pokario metais sovietinės valdžios strategija Lietuvos, Baltarusijos ar Ukrainos lenkų atžvilgiu nesiskyrė – pasitelkus represinius metodus – priverstines migracijas - buvo vykdomas forsuotas lenkų perkėlimas į Lenkiją siekiant vakarinių SSSR respublikų didesnio homogenizavimo ir tarpetninių konfliktų galimybės eliminavimo. Tokie konfliktai vertinti kaip pavojingi SSSR vientisumui. Būtent šis aspektas buvo ypač aktualus Ukrainai, kur ukrainiečių ir lenkų tarpetninė įtampa buvo labai didelė ir epogėjų pasiekė Antrojo pasaulinio karo metais. Be abejo, tarpetninės lietuvių ir lenkų įtampos apraiškų buvo ir Lietuvoje, ypač rytinėje ir pietrytinėje dalyje. Tačiau jos mastai toli gražu negalėjo lygintis su Ukraina ir jos greitai buvo užslopintos. Lenkų perkėlimo akcijos rezultatai buvo tokie: 1944–1946 m. iš Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Lietuvos į Lenkiją išvyko 1,2 mln. lenkų (iš Ukrainos apie 800 tūkst., Baltarusijos – apie 240 tūkst., Lietuvos – 180-190 tūkst.). Pastebėtina, kad Ukrainos atveju išvyko 90 proc. užsiregistravusiųjų, Baltarusijos ir Lietuvos atvejais – apie 50 proc. Tokį skirtumą nulėmė vietinių (respublikų lygmens) sovietinės valdžios pozicija, Ukrainos atveju ir ukrainiečių ginkluoto nacionalinio pogrindžio priešiška laikysena lenkų atžvilgiu. Todėl perkėlimo proceso rezultatai buvo tokie skirtingi – Baltarusijos ir Lietuvos atvejais tam tikrų socialinių grupių (kaimo gyventojų) išvykimas buvo pristabdytas, Ukrainos atveju – procesas forsuotas. Tuo pat metu trijose sovietinėse respublikose vyko ir kiti panašūs procesai, kurie marginalizavo lenkų padėtį, t.y. rusakalbių gyventojų ir sovietinės valdžios kadrų intensyvi migracija į tas respublikas. Greitai išryškėjo šių procesų pasekmės Lietuvoje, ypač Vilniuje: vietoj lenkiško miestas tapo rusišku, nors respublikos partinė-administracinė valdžia ir siekė jį iš dalies lituanizuoti. Tačiau jos vizijose ir planuose miestas turėjo išlikti daugiatautis. Pastebėtina, kad sovietinė valdžia atvykėlius vertino kaip patikimą atramą.

Skirtinga lenkų pozicija vakarinuose SSSR pakraščiuose pradėjo ryškėti 1947–1948 m., kai Baltarusijos sovietinė svaldžios iniciatyva SSSR vadovybė ėmėsi asimiliacinės politikos, o Lietuvoje – centrinės valdžios institucijų nurodymu buvo realizuota lenkų tapatybės palaikymo politika. Pirmuoju atveju lenkų etniškumas buvo nepageidaujamas, todėl užsimota reformuoti lenkų etninei tapatybei palaikyti vieną svarbiausių elementų - švietimą gimtąja kalba. Tokios iniciatyvos sumanytojas – Baltarusijos SSR komunistų partijos centro komitetas, kuris 1947 m. kreipėsi į centrinę SSSR vadovybę su prašymu leisti lenkiškas mokyklas paversti rusų ar baltarusių dėstomąja kalba veikiančiomis mokyklomis. Pritarimas iš Maskvos netrukus buvo gautas ir mokyklų reforma įvykdyta. Nuo 1948-1949 m. m. pradžios Baltarusijoje nebeliko lenkiškų mokyklų, dauguma jų tapo rusiškomis. Analogiškas planas pradėtos realizuoti taip pat kaimyninėse respublikose, tarp jų ir Lietuvoje. Čia lenkų mokyklos veikė rytinėje ir pietrytinėje dalyje, 1947 m. jų buvo apie 200. Per keletą metų lenkiškos mokyklos turėjo virsti rusiškomis arba lietuviškomis. Nors reikėtų pastebėti, kad 1947–1948 m. lenkiškos mokyklos Lietuvoje vegetavo, kadangi dauguma kvalifikuotų mokyktojų išvyko į Lenkijoje, juos pakeisti per trumpą laiką nebuvo kuo, todėl į mokyklas dirbti mokytojais buvo priimti be atitinkamo išsilavinimo (pedagoginio), nors kiek lenkų kalbą mokėję asmenys. Kai kurioms LSSR lenkų mokykloms netgi tokių mokytojų trūko. Todėl į Lietuvą atsiųstas Danijilas Šupikovas 1948 m. iškėlė klausimą dėl lenkų mokyklų reformos. Ji pradėta realizuoti. Jos rezultatai buvo tokie: Trakų ir Švenčionių apskrityse daugiau mokyklų tapo lietuviškomis, Vilniaus apskrityje - absoliuti dauguma mokyklų virto rusiškomis. Tačiau atsižvelgus į vietines sąlygas (dėl pedagogų ir švietimo vadovybės etninės sudėties – daug rusų, tėvų pageidavimų), dalis buvusių lenkiškų mokyklų buvo reformuota dar kartą – iš lietuviškų jos tapo rusiškomis. 1950 m. m. pradžioje apskrityje veikė 160 mokyklų, iš kurių 139 buvo rusiškos, 31 – lietuviška.

Sovietinės nacionalinės politikos diferenciacija išryškėjo 1950 m., kai Maskvos nurodymu lenkų padėtis Lietuvoje stabilizuojama, atkuriama švietimo gimtąja kalba sistema, leidžiama plėtoti lenkų kultūrą, įsteigiamos lenkiškos mokslo institucijos ir kt. Lietuvos lenkų padėties išskirtinumas istoriografijoje aiškintinas skirtingai. Vieni autoriai teigia, kad sovietinis režimas remdamas lenkus siekė Lietuvoje palaikyti tarpetninę lenkų ir lietuvių įtampą, kurį garantuotų didesnę respublikos kontrolę. Kita nuomonė kardinaliai priešinga. Anot jos šalininkų, sovietiniam režimui tarpetninė įtampa nebuvo reikalinga, lenkų padėtis stalinizmo laikotarpio pabaigoje (1950-1953 m.) buvo liberalizuota siekiant forsuoti sovietizacijos procesą, nes Rytų ir Pietryčių Lietuvoje buvo susiformavusi specifinė sociokultūrinė situacija: gyventojų dauguma, t.y. lenkai, laikėsi konservacinės ir izoliacinės pozicijos, siekdami išlaikyti regiono lenkiškumą, jie nepritarė sovietinės valdžios įvykdytiems teritoriniams, politiniams-ekonominiams pokyčiams. Regione jautėsi atotrūkis tarp gyventojų lenkų ir į įvairias institucijas atsiųstų rusakalbių. Sovietinės sistemos „svetimumą“ lenkams liudijo ir mažas lenkų skaičius sovietinės valdžios struktūrose ir komunistų partijos gretose. Pvz., daugiausia gyventojų lenkų turinčioje Vilniaus apskrityje net ir valsčių lygio valdžios struktūrose dominavo atsiųsti kadrai, o apskrities partinėje organizacijoje lenkų buvo minimalus skaičius (1948 m. iš 550 narių lenkų buvo maždaug 15). Tokia padėtis žlugdė sovietinės valdžios planus regione, pvz., žemės ūkio kolektyvizaciją. Taigi tokia problemiška padėtis regione vertė ieškoti specialios prieigos prie gyventojų lenkų, siekiant jų sovietizacijos. Todėl buvo pasinaudota gimtosios lenkų kalbos faktoriumi – sovietinės valdžios atstovai (tiek tam tikslui atsiųsti iš kitų sovietinių respublikų, tiek „surasti“ vietoje) į gyventoją lenką buvo priversti keiptis lenkų kalba. 1951 m. iš Maskvos į Vilnių atsiųstas lenkų reikalų koordinatorius Lietuvoje Vladimiras Vidmontas pastebėjo, kad tokia politika lėmė tikrai pozityvius rezultatus. Tačiau iš kitos pusės, lenkų bendruomenėje padėjo įsitvirtinti stereotipui, kad tik sovietinės valdžios atstovai rusai ir centrinė SSSR valdžia galėjo garantuoti stabilią lenkų padėtį ir būti gynėjais nuo „blogų lietuvių“.

Kitas svarbus lenkų padėties Lietuvoje išskirtinumo veiksnys – lenkų padėties specifiškumas. Vakarų Ukrainoje ar Vakarų Baltarusijoje skirtingai negu Lietuvoje lenkai nesudarė kompaktiškų bendruomenių. Jie gyveno pasklidę tarp daugumos tų respublikų titulinių tautų atstovų. Lietuvoje jie koncentravosi Vilniuje ir gretimose apskrityse. Be to, Vilnius ne tik išsaugojo reikšmingo lenkų kultūros centro įvaizdį, bet ir buvo naujojo sovietinio SSSR lenkų kultūros-švietimo centro kūrimo vieta, kuri pritraukė lenkus inteligentus iš Baltarusijos, Ukrainos ir kitur (į čia atvyko dirbti lenkų mokytojai iš Baltarusijos, lenkų jaunimas rinkosi specialius kursus ar studijas Lietuvoje) ir kuriame lenkai sudarė ženklesnę gyventojų dalį. Aktyvi ir vietinei respublikinei valdžiai oponuojanti lenkų bendruomenės pozicija, kuri pasireiškė kai kurių respublikinės valdžios sprendimų įgyvendinimo ignoravimu (pvz., lenkų tėvų lietuviškų ar rusiškų mokyklų boikotas), savo pozicijos pristatymu aukščiausiajai SSSR vadovybei aplenkiant respublikinę vadovybę (raštai į Maskvą) davė tam tikrų pozityvių rezultatų. Tačiau nors lenkai iš Baltarusijos ar Ukrainos sustiprino Lietuvos lenkų bendruomenės poziciją, tačiau tų respublikų lenkų bendruomenės neteko dalies etninės tapatybės puoselėtojų, kas lėmė spartesnę tenykščių lenkų asimiliaciją. Pastebėtina, kad 1947 m. Baltarusijoje vietinė partinė valdžia pradėjo vykdyti asimiliacinę politiką, kuri siekė lenkus paversti rusais ar baltarusiais. Lietuvoje padėtis buvo skirtinga. Tiek centrinės SSSR valdžios, tiek ir LSSR sovietinės valdžios siekis buvo lenkų sovietizacija, bet ne lituanizacija. Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus pareiškė: „tarp lenkų ugdome bolševikinę, o ne lietuvišką dvasią“.

Mūsų manymu dar vienas veiksnys, lėmęs Lietuvos lenkų padėties išskirtinumą buvo Lenkijos Liaudies Respublikos įtaka. 1944–1947 m. per tiesioginius, o vėliau juos apribojus per Lenkijos diplomatines institucijas SSSR ar SSSR gyvenusius lenkus komunistus buvo keliami Lietuvos lenkams aktualūs klausimai, t.y. pirmiausia leidimas išvykti gyventi į Lenkiją, kultūrinių klausimų sprendimas. Šioje srityje buvo jaučiama SSSR įtakingos lenkų komunistės Wandos Wasilewskos įtaka. Jos asmeninė pažintis ir tiesioginis ryšys su J. Stalinu ir kitais sovietiniais pareigūnais padėjo pasiekti LSSR lenkams pozityvių rezultatų. Kai kurių Lietuvos lenkų bendruomenės narių nuomone, už lenkiškas mokyklas Vilniaus krašte jie turi būti dėkingi būtent. W. Wasilewskai.

Pabaigai suformuluočiau tokią išvadą: sovietinis režimas ėmėsi priemonių palaikyti LSSR lenkų tapatybę turėdamas tik vieną tikslą – jų sovietinį indoktinavimą, kuris buvo būtinas sovietinės tapatybės (sovietinės liaudies) sukūrimui, apie kurią 1961 m. Nikita Chruščiovas pasakė: „SSSR susiformavo nauja istorinė įvairių tautybių žmonių, kuriuos jungė bendrai būdingi bruožai, bendruomenė – sovietinė liaudis. Ji turi bendrą socialistinę tėvynę – SSSR, bendrą ekonominę bazę – socialistinį ūkį, bendrą pasaulėžiūrą – marksizmą-leninizmą, bendrą tikslą – komunizmo statybą“. Į šio tikslo realizavimą neabejotinai buvo įtraukti Lietuvos gyventojai lenkai.

Vitalija Stravinskienė

(Vitalija Stravinskienė (Ilgevičiūtė). Humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja. Gimė 1972 m. 1991–1997 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete Istorijos fakultete. 1997 m. pradėjo dirbti Lietuvos istorijos institute. 1998–2002 m. studijavo LII ir Kauno VDU doktorantūroje. 2002 m. apgynė hum. m. dr. disertaciją tema „Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944–2000 m.“

Svarbiausi darbai:
Monografija. Tarp gimtinės ir Tėvynės: Lietuvos SSR gyventojų repatriacija į Lenkiją (1944–1947, 1955–1959 m.), Vilnius, 2011.

Knygos: 1. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944–2000 metais, Punskas; Vilnius: Aušra, 2004.
2. Pasaulio lietuvių bendruomenė 1949–2003, Vilnius, 2004.)