Už lenkų ir gudų laisvę iki paskutinio lietuvio? Drukuj
Autor: Arnoldas Aleksandravičius   
Sobota, 02 lutego 2013

Seimo vadovybė ir Užsienio reikalų ministerija, kurių iniciatyva 2013-ieji Lietuvoje paskelbti „trijų broliškų tautų“ – lenkų, lietuvių ir gudų - 1863 m. sukilimo prieš Rusijos imperiją metais, tikėjosi nušauti du kiškius: atgaivinti priblėsusius diplomatinius santykius su Lenkija ir suminkštinti totalitarinį Baltarusijos režimą. Atrodo, lietuviškas bandymas iškelti senas Abiejų Tautų Respublikos vėliavas ir priminti dar ankstyvesnio, 1831 m. sukilimo šūkį: „Dievo vardu už jūsų ir mūsų laisvę!” sužlugo. Lenkai Vilniuje sausio 22 d. patys vieni surengė Laisvės žygį (Marsz Wolności) – nuo Lukiškių aikštės važiuojamąja Gedimino prospekto dalimi, trukdydami automobilių eismui, su želigovskiškomis konfederatėmis ant galvų ir lenkiškais patriotiniais plakatais atžygiavo prie Katedros. Baltarusių valdžia sukilimo metinių iš principo nemini, tik pabrėžė, kad Baltarusija seniai pasirinko amžiną draugystę ir neišardomus ryšius su Rusija.

Rusų istorikai 1863-1864 metų sukilimą ir dabar vadina tiesiog lenkų maištu, sąmoningai laikydamiesi carinės doktrinos, kad Rusijos imperijoje visi stačiatikiai buvo rusai, o katalikai – tik lenkai.

„1863-1864 metų sukilimas – paskutinis bandymas arba, kaip dabar madinga sakyti, projektas atkurti Lietuvos valstybę, susietą su Lenkija“, - „Ūkininko patarėjui“ tvirtino jaunas Lietuvos dailės muziejaus istorikas Mindaugas Šapoka. Pasimokę iš sukilimo pasekmių, nusivylę abejotinais „sąjungininkais“ lietuvių šviesuoliai po to pasiryžo kurti grynai tautinę valstybę.

Rusijos dokumentuose - „maištininkų sunaikinimo kampanija“

Prieš 150 metų prasidėjusį mėginimą išsilaisvinti iš Rusijos imperijos gniaužtų lenkai vadina Sausio sukilimu, nes jis, anot Lenkijos istorikų, prasidėjo 1863 m. sausio 22-ąją. Įvairūs šaltiniai skelbia skirtingus laikotarpius, kada lietuvių valstiečiai ištiesino dalgius ir išėjo jais kapoti rusų kazokų: vieni istorikai teigia, kad sukilimo pradžia – 1863 m. vasario 1-oji, kai sukilėlių sudarytas Lietuvos provincijos komitetas pasiskelbė imantis valdžią į savo rankas, kiti tyrinėtojai mini kovo mėnesį. Rusijos kariuomenės generalinio štabo archyviniuose dokumentuose nurodoma, kad „lenkų maištininkų sunaikinimo“ kampanija prasidėjo 1863 m. vasario 5 d., o baigėsi 1864 m. gegužės 1 d. (Augustavo gubernijoje - tais laikais beveik vien lietuviškoje jotvingių žemėje - tik 1864 m. lapkričio 23 d.). Jau 1863 m. vasario 8 d. rusų generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas buvusiose LDK teritorijose – Vilniaus ir Gardino gubernijose – paskelbė „karo padėtį“.

Sąvokų painiava

„Sunku šiandien nurodyti tikslias lietuviško sukilimo pradžios ir pabaigos datas. Sukilimą pagreitino pati rusų administracija, pradėjusi gaudyti rekrūtus į savo kariuomenę. Galima sakyti, kad iki 1863 m. vasaros Lietuvoje daugiausia kovėsi iš Lenkijos atklydę būriai. Bet tokiu atveju kyla sąvokų painiava – o ką, kokias žemes vadinti to meto Lietuva? Suvalkų gubernijoje sukilėliai rusų kariuomenės gurguoles puldinėjo jau 1863 m. kovo-balandžio mėnesį, o dabartinėje etninėje Lietuvoje – Žemaitijoje, Kauno gubernijoje - žemė po rusų okupantų kojomis pradėjo degti gal tik nuo tų metų liepos“, - teigė Lietuvos dailės muziejaus Tarptautinių ryšių centro vedėjas, Aberdino (Škotija) universiteto istorijos doktorantas M.Šapoka. Jo daktarinės disertacijos vadovas – garsus britų mokslininkas Robertas I. Frostas, Lenkijos Karalystės ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės istoriją išmanantis geriau už pramogines TV laidas įsismaginusius kurti mūsų istorikus.

Rusų socialistai – sukilėlių draugai
Sovietų propaganda ir Lietuvos komunistų partijos istorijos instituto profesoriai 1945-1988 metais tvirtino, kad 1863-1864 metais Lietuvoje vyko valstiečių sukilimas prieš liaudies išnaudotojus kunigus (nors žymiausias, narsiausias sukilėlių vadas buvo Paberžės klebonas Antanas Mackevičius) ir dvarininkus, sukilėliai buvo pasidaliję į „reakcingus“ baltuosius ir „pažangius“ raudonuosius (balta ir raudona – tai dabartinės Lenkijos valstybinės vėliavos spalvos...), o didžiausi lietuvių maištininkų sąjungininkai buvo rusų demokratai su rusiškojo socializmo tėvu Aleksandru Gercenu-Jakovlevu priešakyje (panašiai, kaip 1991 m. sausio 13-ąją geriausiu Lietuvos draugu buvo vadinamas Rusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Borisas Jelcinas).

Nauja legenda

Sovietiniai mitai apie 1863-iųjų sukilimą subyrėjo kartu su Sovietų Sąjunga. Bet pernai pavasarį Lietuvos Seimas sukūrė naują legendą - 2013-uosius paskelbė „kelis šimtmečius trukusios bendros lietuvių, lenkų, baltarusių kovos už laisvę“ metais, nors šių trijų tautų (baltarusius gal labiau tiktų vadinti dėl savo kilmės neapsisprendusia posovietine bendruomene) tikslai ir 1863 m., ir 1918 metais visiškai skyrėsi, o Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, 1864 m. negailestingai koręs lietuvius, tuo pat metu nurodė mokyti gudų vaikus „Vakarų rusų rašto ir tarmės“, skiepijo „rusų ir ukrainiečių broliams baltarusiams“ slavišką kultūrą ir savimonę. Lietuvos Seimo nariai taip susižavėjo „išdidžių broliškų tautų - lietuvių, lenkų, baltarusių - sukilimu prieš tamsybę ir priespaudą“, kad net ėmė piktintis esą sovietų Lietuvos mokiniai gerokai daugiau žinojo apie sukilimo vadus Kostą Kalinauską ir Zigmą Sierakauską, negu dabartiniai paaugliai. Buvęs užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, garsiausiai raginęs „įspūdingai“ paminėti 1863-iųjų sukilimą, pasigedo sovietų laikais ant vadinamojo Niškovskio viešbučio (hotel Niszkowskiego) (Vilniuje, Bokšto ir Latako gatvių kampe), kur sukilimo išvakarėse posėdžiavo sukilėlių va¬dai, ir prie Trakų istorijos muziejaus pastato (1863 m. – sukilimo štabo) kabėjusių atminimo lentų.

Pervertinta reikšmė

„Norint geriau suprasti, kaip Lietuvoje ir aplink mus keitėsi požiūriai į 1863 m. sukilimą, pirmiausia reikėtų prisiminti, kaip jis buvo vertinamas XIX amžiaus pabaigoje“, - teigė M. Šapoka. Anot istoriko, lietuvių tautinio atgimimo vadams tai tebuvo „lenkų maištas“. „Toks požiūris klaidingas, iškraipantis istorinę tikrovę. Juk Vakarų Lietuvoje narsiai kaip liūtai kovėsi grynai žemaitiški sukilėlių daliniai, kurių vadai netgi įsakinėjo savo vyrams lietuviškai. Tarpukariu irgi buvo laikytasi tautinio atgimimo tėvų – „aušrininkų“, „varpininkų“ – nuostatos, kad Varšuva 1863 m. siekė atkurti didžiąją Lenkiją. Sovietai sau būdingu stiliumi 1863 m. sukilimą pavertė „klasių kova“ – esą lietuvių sermėgiai kovėsi su lenkų dvarininkais ir rusų caro valdininkais“, - sakė M. Šapoka. Jauno istoriko nuomone, 1863-1864 metų sukilimo reikšmė Lietuvos valstybingumui dabar gerokai pervertinama.

Suomiai gudriausi
„Prie Rusijos imperijos tuomet irgi prijungta, bet niekados nesukilusi Suomijos Didžioji Kunigaikštystė naudojosi daug didesnėmis savivaldos teisėmis ir sėkmingiau atsispyrė rusinimui, negu 1831 m., 1863 m. kardus iškėlę lenkai ir lietuviai“, - palygino Lietuvos dailės muziejaus specialistas M. Šapoka. Lietuviams tie lenkų revoliucinio romantizmo proveržiai baigėsi liūdniausiai – keršydami rusų šovinistai uždarė Vilniaus universitetą, ėmė persekioti Katalikų Bažnyčią ir galop uždraudė lietuvišką raštą.

Lenkų kaimiečiai liko ant krosnies

1863 m. sukilimo planai gimė Varšuvoje, bet didžiausi, kruviniausi, atkakliausi mūšiai vyko Lietuvoje, tarsi lenkų didikai būtų norėję kovoti dėl Abiejų Tautų Respublikos nepriklausomybės iki paskutinio lietuvio valstiečio (lenkų kaimiečiai, anot tarpukariu garsiausio, o šiandien nutylimo ir netgi pašiepiamo lietuvių istoriko Adolfo Šapokos, prie sukilimo beveik neprisidėjo). „Per Lietuvą į Lenkiją buvo permetami caro kariuomenės daliniai, mūsų teritorijoje rusų karinės įgulos buvo stipresnės negu etninėje Lenkijoje. Lietuvoje jėgų santykis buvo 10:1 rusų naudai (15 tūkst. sukilėlių teko grumtis su 145 tūkst. rusų kareivių)“, - pasakojo M. Šapoka, kurį su A. Šapoka sieja labai artimi giminystės ryšiai - 1936 m. kapitalinio „Lietuvos istorijos“ veikalo sudarytojas buvo M. Šapokos tėvo dėdė.

Mozės palikuonys kentėjo nuo visų
Nuo XIV a. pabaigos, kai Vytautas Didysis iš Vakarų Europos atklydusiems žydų prekeiviams suteikė išskirtines teises, Lietuvoje šalia lietuvių, lenkų, gudų gyveno ir nemažai vadinamųjų „Mozės tikėjimo lenkų“ (žydų). 1863-1864 metais Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose buvo įsikūrę apie 250 tūkst. žydų. Istorikas M. Šapoka „Ūkininko patarėjui“ prisipažino specialiai nesidomėjęs žydų laikysena per sukilimą, tačiau, anot istoriko, esama duomenų, kad judėjai nukentėjo nuo abiejų kovojančiųjų pusių - sukilėliai rekvizuodavo iš žydų pirklių maistą ir drabužius, o caro valdžia persekiojo žydus už tariamą paramą maištininkams.

Vakarų sugadinti, bet savi

Lietuvių literatūros klasiko Antano Vienuolio-Žukausko apysakos „Inteligentų palata“ veikėjas, į nepriklausomos Lietuvos psichiatrijos ligoninę paguldytas nuo bolševikų revoliucijos Rusijoje išprotėjęs caro generolas Lisicinas Rusijos imperijos gyventojus skirstė tik į dvi rūšis: jeigu stačiatikis – tai rusas, jeigu katalikas – lenkas. Tiesa, vadovaudamas pulkui Užkaukazėje, generolas turėjo reikalų dar su kažkokiais netašytais žemaičiais. Bet kas jie - generolui nerūpėjo. Žinojo jis, kad tie gražūs, augaloti vyrai kilę kažkur iš šiaurės vakarų krašto, jie nepakenčia Užkaukazės klimato ir šimtais miršta nuo drugio.

Rusijos imperija 1863-1864 metų sukilimą Lietuvoje numalšino labai žiauriai – ne tik šaudė ir po ledu kišo sukilėlius, trėmė jų šeimas į Sibirą, bet ir uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis, pašalino iš mokyklų lietuvių kalbą. Buvusi Lenkijos Karalystė tokių represijų išvengė - pasibaigus sukilimui jos pradžios mokyklose tebebuvo mokoma lenkiškai, vietiniai laikraščiai irgi buvo spausdinami su lenkiškais diakritiniais ženklais. Rusija, galingiausia slavų valstybė, tuomet siekė vadovauti visam slaviškajam pasauliui ir netgi amžinai bruzdančius, sąmokslus prieš Rusiją rezgančius lenkus vis dėlto laikė artimais „kraujo“ giminaičiais, tik sugadintais Vakarų kultūros ir katalikybės. Po pusės amžiaus Vokietijos fiureris Adolfas Hitleris panašiai visas germanų tautas (danus, norvegus, olandus, flamandus, švedus, anglus) priskyrė „išrinktajai rasei“, kurią suvienyti istorija patikėjo patiems tobuliausiems arijams - vokiečiams.

Turėjo šlovinti rusų carą
„Lenkijos padėtis Rusijos imperijoje buvo aukštesnė negu Lietuvos. Iki 1863 m. sukilimo ir netgi dar vėliau, iki 1874 m., rusų administracijos vadovas Lenkijoje buvo vadinamas vietininku, o ne generalgubernatoriumi.1862-1863 metais Rusijos vietininkas Lenkijoje buvo „pažangus liberalas“, „derybininkas“, „kompromisų šalininkas“ didysis kunigaikštis Konstantinas (Romanovas), imperatoriaus Nikolajaus I sūnus. Jį greitai atšaukė iš Varšuvos, nes didysis kunigaikštis Konstantinas buvo per „minkštas“, kad numalšintų 1863 m. sukilimą.

Jau po 1831 m. sukilimo tuometis Rusijos politinis elitas nusprendė galutinai išspręsti lenkų separatizmo klausimą. 1864 m. tie ketinimai tik sustiprėjo. Lietuvių kalba, raštija nukentėjo todėl, kad rusai, drausdami mūsų protėviams skaityti lotyniškomis („lenkiškomis“) raidėmis, bet mokėdami stipendijas Petrapilio studentams iš Užnemunės (būsimajai prorusiškai Lietuvos inteligentijai), tikėjosi sunaikinti lenkų įtaką imperijos Šiaurės Vakarų krašte ir paversti lietuvius ištikimais Rusijos valdiniais, šlovinančiais rusų carą stačiatikių bažnytinėmis giesmėmis“, – šimtmečiais nekintančius Rusijos bandymus „prisijaukinti“ Lietuvą dar kartą priminė istorikas M. Šapoka.

Ūkininko patarėjas, 2013 m. vasario 2 d.