…Do Mackiewicza nikt nie chciał się przyznać i dlatego, że taki literacko zacofany, i dlatego, że okropny reakcjonista, ale czytali, aż im się uszy trzęsły. Pośród znanych mi polskich literatów nikt tak nie pisał. Szlachcic szaraczkowy, jak go nazwałem, z tych upartych, wzgardliwych, zaciekłych milczków, pisał na złość. Na złość całemu światu, który czarne nazywa białym i nie ma nikogo, kto by założył veto. I właśnie w tej pasji jest sekret jego stylu. Czesław Miłosz. Kultura,  1989

Dr. A.Liekis: „Nepriklausomybės ir jos kūrėjos lietuvių tautos likimą galėjo nuspręsti saujelė „tautinių mažumų“, susiblokavusių su kairiaisiais“ Drukuj
Autor: Algimantas Liekis   
Niedziela, 14 kwietnia 2013

Knygynuose pasirodė istoriko dr. Algimanto Liekio beveik 900 psl. knyga „Prezidentinė Lietuva (1919 – 1920, 1926 – 1940). Tai bene 40 – toji autoriaus knyga lietuvių Tautos raidos klausimais. O ši, naujoji - pirmoji istoriografijoje, kurioje pateikiama išsami 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, jo priežasčių ir pasekmių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos socialiniam gyvenimui, ūkiui, švietimui, mokslui, tarptautinei padėčiai ir kt. analizė. Atskira (128 p.) knygute išleista ir to veikalo santrauka.
„Karšto komentaro“ skaitytojams siūlome  mūsų pokalbį su veikalo autoriumi dr. Algimantu Liekiu.

-Kodėl ėmėtės dar nors niekieno nenagrinėtos, bet visų tik pliekiamos Gruodžio 17 – osios perversmo ir po jo buvusio prezidentinio valdymo problematikos?
-Todėl ir ėmiausi, kad visi tą įvykį primindavo, kaip vieną juodžiausių mūsų Tautos ir nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kaip fašistinių ar profašistinių jėgų pergalę prieš demokratiją, prieš politines partijas, kaip tariamai vienintelėmis tikrosios demokratijos išreiškėjomis. Tad ir Prezidentas Antanas Smetona vaizduotas kaip blogis, o nuverstasis K.Grinius – kaip gėris. Be to, nors ir apie nuverstuosius ir jų vietas užėmusius nemažai prirašyta knygų ir straipsnių, bet jų autoriams didžiausia vertybe dažniausiai tebūdavo politinės partijos ir galimybės joms reikštis. Demokratinėje, laisvoje valstybėje vertinimai dažniausiai priklauso nuo pačių vertintojų politinių, ideologinių įsitikinimų, nuo jų vertybinių nuostatų, nuo valstybės vykdomos politikos. Tad ir SSRS okupacijos metais – Gruodžio 17 – oji tai tik fašistinis perversmas.

- O kas tuo abejodavo, tapdavo „darbo liaudies priešu“?
- SSRS okupacijos metais ir buvo aiškiai nurodyta, kaip istorikai, mokytojai, propagandistai privalo vertinti vienus ar kitus istorijoje procesus, įvykius ar atskiras asmenybes. Tai buvo surašyta 1946 m. balandžio mėnesį LTSR Mokslų Akademijos sesijoje patvirtintoje LKP(b) CK nurodymu instrukcijoje; tik neigiamai viską, kas kliudė lietuvių tautai susijungti su „didžiąja rusų tauta“, kas neprisidėjo prie SSRS ir TSKP (b) stiprinimo, „vieningos tarybinės liaudies“ formavimo. Taip turėjo būti vertinami ir visi didieji Lietuvos kunigaikščiai, ir visos pastangos atkurti nepriklausomą, tautinę Lietuvos valstybę.

-„Fašistais“ pagal proletariato „mokslą“?
- Pirmiausia Gruodžio 17d įvykius fašistiniais pradėjo vadinti to meto komunistinės organizacijos. Gruodžio 19 d. po Lietuvą išplatintame LKP(b) CK ir komjaunimo CK atsišaukime, skaitome: „Susidariusi chuliganų fašistų gauja, pasiremdama saujele sau ištikimų karininkų su Glavecku ir Plechavičiumi priešaky, prieš darbininkus, valstiečius ir visą pažangiąją visuomenės masę, paskelbė savo laikinąją vyriausybę, pamindama savo garbingąją konstituciją po kareivišku batu ...“ O 1974m. išleistame trečiame „Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“ tome skaitome, kad „fašizmas“ - „ Tai kapitalizmo krizės laikotarpio politinė srovė, reiškianti reakcingiausių ir agresyviausių imperialistinės ar proimperialistinės buržuazijos sluoksnių interesus. Siekia išsaugoti kapitalistinę santvarką, įvesdama monopolinio kapitalo jėgų teroristinę diktatūrą.

Fašistiniam režimui būdinga kraštutinės prievartos formos prieš darbo žmones, ypač darbininkų klasę, karingasis antikomunizmas, šovinizmas, visiška piliečių visuomeninio ir asmeninio gyvenimo kontrolė.(...). Svarbiausios fašistų idėjos: karinė ekspansija, rasinė nelygybė, klasių harmonija (tautos bendrijos ir korporatyavizmo teorija) , vadų aukštinimas, valstybės visavaldystė (totalinės valstybės teorija).(...) . Fašistiniai arba panašūs į juos režimai laikotarpiu tarp I ir II pasaulinių karų buvo įvesti ir kai kuriuose Rytų ir Centrinės Europos šalyse(Austrijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Portugalijoje, Pabaltijo valstybėse). (...) . Lietuvoje fašizmas atspindėjo reakcingiausių, labiausiai šovinistinių, grobikiškų stambiosios lietuvių buržuazijos sluoksnių siekimus. Jo pradinė bazė buvo tradicinės stambiojo lietuviškojo kapitalo interesus nuosekliausiai ginančios pažangininkų (nuo 1924 m. tautininkų), krikščionių demokratų santariečių (nuo 1925 m. ūkininkų) partijos, sudariusios Lietuvos tarybos daugumą.(...). Perversmą rengė krikščionys demokratai ir pažangininkai. 1923. III.2 buvo priimtas LKP CK nutarimas , raginantis kovoti prieš fašizmo pavojų. 1923. III, 19 Lietuvos buržuazinės kariuomenės vadų pasitarime siūlyta Lietuvos diktatoriumi skelbti A.Smetoną. Fašistinio perversmo atsisakyta, kai krikščionių demokratų šalininkai 1923 m. laimėjo rinkimus į II Seimą. Bet po 1926m. rinkimų į III Seimą pralaimėjimo ir revoliucinio judėjimo sustiprėjimo reakcingiausios partijos, visų pirma tautininkai, vėl pasitelkė dalį karininkijos ir 1926 m. fašistinį Gruodžio septynioliktosios perversmą, kurį įteisino jo rengėjams nuolaidžiavusi liaudininkų ir socialdemokratų valdžia...“

Ta ilga citata atspindi, kaip SSRS okupacijos metais buvo mėginama „moksliškai“ įrodyti, kad visa, kas buvo daroma lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos labui, daryta tik tam, kad buržujai dar smarkiau galėtų engti „darbo liaudį“. Beje, nemažai kas ir iš lietuvių išeivijos JAV ir kitose šalyse irgi smerkė Gruodžio 17 – ąją arba vengdavo pareikšti savo nuomonę.

Sovietmečio vertinimas, suformuotas SSRS okupacijos metų istorikų, filosofų – H.Zimano, S. Atamuko, I. Lemperto, Lietuvos ir Partijos (LKP CK) istorijos institutų mokslininkų, liko gyvas ir šiandieną nepriklausomoje Lietuvoje. Vis dar daug kas kalbėdamas ar rašydamas apie Gruodžio 17 – ąją, įvardina jei ne fašistų, tai demokratijos smaugėjų pergalės dieną. Net mokykliniuose vadovėliuose teigiama, kad apie „1926 m. gruodžio 17 d. įvykdytą fašistinį perversmą“, po jo sekusį demokratijos užgniaužimą ir pan.

-To priežastis – nežinojimas?
-Ne tik tai. Istorija – subjektyvus mokslas. Jei lenkams, sakysime, Liublino unija ar 1791 m. gegužės 3d. vadinamoji konstitucija jų tautos ir valstybės laimėjimas, tai lietuviui ir Lietuvai - tik galutiniai pražūčiai pasmerkimo aktai. Jei jie būtų įgyvendinti, tai tik istorikai bežinotų, kad buvo tokia tauta, kaip lietuvių, kurie ir savo valstybę turėjo. Tik „lenkai“ ir „Lenkija“ buvo beįvardinami vadinamoje gegužės 3 – osios konstitucijoje.

Tik pažangiu sovietiniai istorikai skelbė ir 1940 m. Lietuvos įjungimą į SSRS sudėtį – okupacija ir aneksija, vykdyta rusifikacija, kaip ir lenkų šovinistams ir sulenkėjusiems pažangiu atrodė J.Pilsudskio ir jo gaujų įvykdyta Rytų Lietuvos okupacija, visa, kas padėjo Lietuvą įjungti į Lenkiją, sulenkinti lietuvių tautą.

Bet mes, kuriems rūpi mūsų Tautos – lietuvių, mūsų valstybės – Lietuvos praeitis ir ateitis privalome į praeitį, dabartį ir į ateitį žvelgti tik pro savo Tautos ir nepriklausomos Lietuvos prizmę, teigiamai vertinti tik tai, kas padėjo stiprinti mūsų Tautą ir jos valstybingumą, lietuvių kalbą ir kultūrą.

Valstybė sukuriama ir žlunga, bet jei Tauta, sukūrusi tą valstybę išlaiko savo tautiškumą, tautinę savimonę, atėjus progai ji ir vėl atkurs savo valstybę. Tai patvirtina ir mūsų istorija. Nors ir ilgam buvome netekę valstybingumo, nors mūsų Tautos šviesuomenė susižiedavusi su Lenkija buvo atsisakiusi savo gimdytojos- lietuvių tautos ir perėmė svetimą kalbą ir kultūrą, bet tautiškumą išsaugojusi lietuviška išlikusi valstietija, po baudžiavos panaikinimo, pakilo ir ėmėsi kurti demokratinę, teisinę, tautinę Lietuvos valstybę tik etninėse lietuvių tautos žemėse. Kovai tada visus jungė „lietuvis“, „Lietuva“, tik lietuvių valdomos demokratinės valstybės vizija.

Pataikavimas lenkams – istorijos ratas apsisuko?
- Bet esant demokratijai vos ne svarbiausia tampa partijos „garbė“ ir vaidmuo?

- Iš tikrųjų, lietuviams laimėjus Nepriklausomybės gynimo frontuose, Steigiamajame Seime priėmus svarbiausius valstybei valdyti įstatymus ir Lietuvos valstybės Konstituciją, prasidėjus jos įgyvendinimo procesams, tuomet ypač suaktyvėjo partijų kova dėl teisės būti valdančiosiomis. Bet kadangi, kaip Steigiamajame, taip Pirmame ir Antrame seimuose, daugumą juose turėjo krikščionių demokratų partijos blokas, nepaisant didelių ginčų kartais prieinančių iki muštynių Seime, įstatymai ar nutarimai būdavo priimami krikščionių demokratų balsų dauguma. Tik ta dauguma neskubėjo įgyvendinti daugelio Konstitucijoje žmonėms garantuojančių teisų ir laisvių.

Nuo Nepriklausomybės karo metų toliau visame krašte tebeveikė karo padėtis, dėl ko viešpačiais buvo tapę karo komendantai ir viršaičiai. Veikė ir griežta cenzūra. Taip, pavyzdžiui, 1923 m. lapkričio mėnesį cenzūros ir Kauno karo komendantas mjr. V. Braziulevičiaus nurodymu, į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą dviem mėnesiams buvo uždarytas buvęs pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona už tai, kad savo redaguojamame „Vairo“ žurnale paskelbė prof. A.Voldemaro straipsnį , kritikuojantį tuometinę valdžią, jos pataikavimą lenkams ir kitoms tautinėms mažumoms, mažai kovojančiai dėl amžinosios lietuvių sostinės Vilniaus ir jo krašto išvadavimo nuo okupantų lenkų.

Dėl tokios valdžios neteisybės pirmajam Prezidentui Antanui Smetonai, lapkričio 14 d. Kauno Valstybės teatre vykstant S.Kymantaitės – Čiurlionienės spektakliui „Aušros sūnus“, staiga parteryje atsistojo žinomas veikėjas, rašytojas, kunigas J. Tumas – Vaižgantas ir kreipėsi į ložėje sėdintį Respublikos Prezidentą A.Stulginskį, sakydamas: “Čia mes žiūrime „Aušros sūnus“. O kalėjime sėdi pirmasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. Mes prašome čia esantį poną Respublikos Prezidentą pasirūpinti paleisti mūsų buvusįjį Prezidentą“.

Prezidentą tai, matyt, įžeidė ir jis, ir dar kai kurie Vyriausybės nariai, pakilo ir išėjo iš teatro. Prie J. Vaižganto mėgino prieiti policininkas, kad areštuotų, bet žiūrovai pakilo ir neprileido. O po spektaklio rašytoją į namus palydėjo būrys civiliai persirengusių karininkų, kad policija nesuimtų pakely. Netrukus A.Smetonai sumokėjus 2000 Lt baudą, jis buvo paleistas iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo.

- Tada sakyta, kad Seimas – tai „Šimtas dvylika karalių“...

- Juo labiau stiprėjo Lietuva, juo dažniau girdėjosi pasakymai, kad, girdi, „ne dėl tokios Lietuvos kovojom“, ne tokią ją įsivaizdavome. Ir iš dalies jie buvo teisūs, nes visa demokratija, apie kurią tiek daug buvo svajota lenkų, rusų engimo metais, pasireiškė daugiausia tik teise dalyvauti partijų rinkimuose į vietos tarybas ar Seimą. Bet išrinktieji, atrodė, kad rūpinasi tik savo ar savo partijos, o ne savo rinkėjų, valstybės reikalais. Daugelis „išrinktųjų“ svarbiausiu lyg laikė apginti jei ne savo, tai savo partijos pozicijas, laikydamas tai ir savo garbės reikalu. Beje, tai buvo būdinga jau ir Steigiamajame Seime. Apie to Seimo narius žinomas lietuvių tautos veikėjas Aleksandras Dambrauskas – Adomas Jakštas straipsnyje „Šimtas dvylika karalių“ (tiek buvo to Seimo narių), rašė: „Steigiamojo Seimo narių kalbose tiek daug arogancijos, demagogijos , savo pareigų svarbos supratimo ir daugelis jaučiasi tokiais išdidžiais, galingais, tikrais Lietuvos valdovais“.

Bet jei pirmuose dvejuose seimuose, daugumą turint krikščionių demokratų blokui, nepaisant ilgiausių ginčų dėl menkiausių dalykų, vis dėl to buvo priimta daug svarbių valstybei įstatymų ir nutarimų, bet jau Trečiajame Seime, išrinktame 1926m. birželyje, kai nė viena partija nebeturėjo daugumos, bet kokį sprendimą buvo įmanoma priimti tik prieš tai po ilgų derybų. (Seime iš 85 vietų krikščionys demokratai turėjo - 30, valstiečiai liaudininkai – 22, socialdemokratai – 15, tautininkai – 3, ūkininkų partija – 2, žydai – 3, lenkai – 4, vokiečiai – 1, Klaipėdos kraštas – 5).Taip, pavyzdžiui, tik susitarus valstiečiams liaudininkams su socialdemokratais ir tautinių mažumų atstovais, 1926 m. birželio 8 d. Seimo posėdyje Lietuvos Respublikos Prezidentu išrinktas dr. Kazys Grinius – vienas iškiliausių lietuvių tautos veikėjų. Jis sudaryti naują Vyriausybę pavedė savo bendrapartiečiui – liaudininkui advokatui Mykolui Šleževičiui, buvusiam Antrosios Vyriausybės vadovui, nepriklausomos Lietuvos gynybos (1919 – 1920 m.) nuo bolševikų, lenkų, bermontininkų organizatoriui ir vadovui. (1919 m. pabaigoje karo su įsiveržusia iš Sovietų Rusijos Raudonąja armija ir lenkais, besiformuojančios Lietuvos kariuomenės kariai jam siūlė prisiimti diktatoriaus pareigas, bet atsisakė, nors faktiškai kurį laiką tokiu ir buvo, nes ir Lietuvos Valstybės Tarybai buvo apribota teisė kištis į eilinių gynybos organizavimo klausimų sprendimą. Jo pastangomis visas kraštas pakeltas į kovą prieš rusų, lenkų agresorius, buvo sudarytos sąlygos nuo jų apsiginti ir daug kur įveikti).

Nepaisant Prezidento ir Premjero neabejotino patriotizmo, noro tarnauti savo Tautai ir Nepriklausomybei, Trečiajame Seime daugeliu klausimų dėl reikalingų „balsų daugumos“ sprendžiamas žodis ėmė priklausyti kairiųjų, tautinių mažumų atstovams. Taip pataikaujant jiems per pora mėnesių Lietuvoje buvo įkurtos net 75 lenkų mokyklos, nepaisant, kad lenkų okupuotame Vilniuje ir jo krašte buvo baigiama uždaryti beveik visas lietuviškos, buvo uždraudžiama ir persekiojama visa, kas lietuviška.

Nepaisant, kad krašte veikė daugybė lenkų, bolševikų agentų, buvo panaikinta spaudos cenzūra, iš kalėjimų paleisti nusikaltėliai prieš nepriklausomą Lietuvą, komunistai, panaikintas karo stovis, imta mažinti kariuomenę, rengti planus paleisti Lietuvos šaulių sąjungą, o vietoje jos apginkluoti komunistų kontroliuojamas profesines sąjungas ir t.t.

Visa tai negalėjo nejaudinti Lietuvos patriotų, nekelti abejonių dėl savo valdžios – ar, susidarius sąlygoms ji nenubalsuos ir dėl nepriklausomos Lietuvos prijungimo prie Lenkijos ar SSRS?

- Agresorės Lenkijos pavyzdys.. .
- Taip, nerimą didino dar tai, kad Lenkijoje Rytų Lietuvos okupantas J.Pilsudskis, organizavęs ginkluotą sąmokslą (1926 05 12- 15), bet įveikęs ginkluotą pasipriešinimą (žuvo apie 1500 karininkų), pasiskelbė diktatoriumi. Ką gali dar sumanyti tas, nors ir kilęs iš Lietuvos, išgama, kad pasmaugus ir visą nepriklausomą Lietuvą, pavertus ją Lenkijos provincija su (buvusios Lenkijos iki padalinimų) pretekstu? Juk jis tai jau buvo mėginęs padaryti 1919 m. rugpjūtyje: kai Lietuvos savanoriai kovojo mirtinas kovas su raudonarmiečiais, bermontininkais ir lenkų agresoriais, tas Lenkijos diktatorius tomis sunkiausiomis Lietuvai dienomis, Kaune ir kitose vietose organizavo ginkluotą sąmokslą (POW), kad sunaikinus teisėtąją nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė, o sudarius savąją, kuri ir paprašytų jo, J.Pilsudskio, ir Lenkijos seimo, prisijungti Lietuvą, kad ji taptų neatskiriama jos dalimi.

- Konstituciją – saviems interesams?
-Tai, kad Nepriklausomybės ir jos kūrėjos lietuvių Tautos likimą galėjo nuspręsti saujelė „tautinių mažumų“ ar kitų ‚susiblokavusiųjų “, galimybes sudarė ir daug jaunosios Lietuvos teisinių aktų, o ypač ir šiandieną „demokratiškiausia“ vadinama 1922m. rugpjūčio 1 d. Steigiamojo Seimo patvirtintoji Lietuvos Valstybės Konstitucija. Faktiškai, kas vyko ir III Seime, vyko nepažeidžiant jos. Tik ta Konstitucija vadovaujantis buvo panaikintas karo stovis, cenzūra, suteikta laisvė demonstracijoms ir t.t. Bet tomis laisvėmis pirmiausia stengėsi pasinaudoti nepriklausomai Lietuvai priešingos jėgos, kad , kaip minėta, paversti Lietuvą sovietine ar Lenkijos provincija.

1926 m. rugpjūčio mėnesio komunistų „Tiesos“ laikraščio Nr.51 nurodoma, kad komunistams ir „visai darbo liaudžiai reikia veikti dar energingiau, aktyviau, ypač kariuomenėje, o taip pat valstybinėse įstaigose, įmonėse, kad jos būtų išvalytos nuo klerikalinių fašistinių elementų ir, kad darbininkai ir valstiečiai visur paimtų valdžią į savo rankas“.

- Ar buvo patriotai svetimais savoje valstybėje?
- Tautinės, demokratinės Lietuvos kūrėjai į Lietuvą žiūrėjo kaip į vieningą, trokštančią tik laisvės, demokratijos, ir tos valstybės suverenu skelbė lietuvių tautą“, nes Lietuvos valstybė atsikūrė tik savo etninių žemių dalyje, tad ir negalėjo būti ir kalbos apie „tautines mažumas“, apie jų etninių žemių įjungimą į tautinės Lietuvos valstybės ribas. Pirmiausia miestuose. Apsigyvenusiems juose atėjūnams lenkams, žydams, rusams, vokiečiams būdavo suteikiama daug privilegijų, tuo tarpu ir Lietuvos Statutai visaip varžė juose kurtis lietuviams.

Dar daugiau, miestuose susidarę svetimšalių įvairiausi amatininkų cechai nepriimdavo lietuvių net pagalbiniais dirbti. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto spaustuvės, valdytos tik žydų, įstatuose buvo nurodyta, kad tik žydus tegalima priimti dirbti joje. Ir lietuviai bajorai netekdavo bajorystės, palikę dvarelį, atsisakę žemdirbystės ir persikėlę į miestą... Tuo tarpu ir svetimšaliai miestiečiai, pirmiausia žydai, sumokėję nustatytą sumą pinigų, galėdavo įsigyti ir bajoro titulą. Ir apie 1700 m. arti trečdalio visų Lietuvos bajorų buvo pusiau žydais.

Apskritai, nuo krikščionybės įvedimo, o su ja - ir baudžiavos, lietuvis vis labiau buvo verčiamas būti savo sukurtoje valstybėje įnamiu, dar daugiau atidavus miestus atėjūnams žydams, lenkams, vokiečiams ir kitiems. Tiesa, dar kurį laiką ir po Liublino unijos lenkai laikyti svetimšaliais ir jiems neleista pirkti dvarų, užimti pareigas valstybėje. Bet jie skverbėsi į miestus, per bažnyčias ir vienuolynus, mokyklas, nes Lietuvos valdovai buvo leidę lenkų kunigams apkrikštyti kraštą, steigti mokyklas, o dar blogiau, kad lenkų Gniezno arkivyskupijos valdžion buvo perduota ir visa Lietuvos katalikų Bažnyčia, kuri ir tapo nuožmiausia lietuvybės smaugėja pačioje Lietuvoje, nes Lenkijoje katalikybė buvo valstybinė religija, o visa dvasiškija, ypač jos hierarchai buvo ir valdžios dalimi.

Lenkai katalikybę ir panaudojo Lietuvos lenkinimui, pavertimui Lenkijos provincija. Lenkinimo židiniu buvo paverstas ir senasis Vilniaus universitetas. Lenkų ir sulenkintoji dvasiškija reikalavo, kad jų apkrikštytieji pasmerktų visa, kas lietuviška, o ypač lietuvių kalbą, kaip, girdi, pagonybės palikimą, ir kad greičiau taptų „Europos šeimos nare“. Tad jau vos ne nuo Krėvos unijos, Jogailos vedybų su lenkų karalaite Jadze, lenkų ponai ir katalikų Bažnyčios hierarchai į Lietuvą ėmė žiūrėti ne kaip į lygiateisę partnerę, o kaip savo provinciją, priskirtą jiems sulenkinti, paversti neatskiriama Lenkijos dalimi..
Dar baisiau, kad su tuo taikėsi Lietuvos valdantieji, perimdami ir lenkų kalbą bei kultūrą. Tad ir po feodalizmo žlugimo, kai lietuviai šviesuoliai kilę iš lietuvybės nepraradusios valstietijos ėmė kurti planus prikelti lietuvių Tautą savarankiškam gyvenimui, atkurti savo valstybingumą, didžiausiu jiems priešu tapo lenkai ir sulenkėjusieji bajorai, kunigai, vienuoliai, vyskupai.

Lenkai buvo atsisakę dalyvauti ir 1917 m. rugsėjyje išrinktosios Lietuvos Tarybos (vėliau – Valstybės Tarybos) veikloje, būti jos nariais. Lenkų mažuma visą laiką, net sunkiausiais Lietuvai laikais, laikėsi tik kaip Lenkijos valstybės atstovai Lietuvoje, o ne kaip bendros valstybės su lietuviais kūrėjai ir jos gynėjai.

Iš pradžių panašiai elgėsi ir žydai, bet nuo 1919 m. vidurio, pamatę, kad lietuviai gal ir tikrai apgins savo kuriamą valstybę, pajutę ir lenkų priešiškumą sau, ėmė remti Nepriklausomos Lietuvos atkūrimą, bet vildamiesi, kad ji taps bendra lietuvių – žydų respublika. Tad, kai nuo 1920 m. sparčiai ir lietuviai ėmė steigti parduotuves, bankus, įvairias įmones, iki tol žydai beveik visose tose srityse buvę vieninteliais monopolistais labai sunerimo ir visais varpais ėmė skambinti apie tai, kad lietuviai ėmė varžyti jų veiklą, persekioti, puola juos vien todėl, kad jie žydai. Tokio pobūdžio žydų – bankininkų, pramonininkų, prekybininkų skundų gausu net JAV Kongreso archyve; jie įsivaizdavo, kad ir nepriklausomoje Lietuvoje tik savo rankose išlaikys visą prekybą, finansus ir kt. Ir kai su jais ėmė konkuruoti lietuvių įsteigtos įmonės, tai žydams atrodė kaip jų teisių pažeidimas, antisemitizmas.
B.d.

www.komentaras.lt, 2013.04.12 d.