…Zaszedł bowiem podczas ostatniej wojny ciekawy paradoks historyczny na terenie Wschodniej Europy. Od Petsamo po Morze Czarne, wszystko co było demokratyczne z pochodzenia, a więc narody chłopskie jak Białorusini, Ukraińcy oraz te państwa, które zdobyły sobie niezależność niejako „rękami czarnymi od pługa”, Finlandia, Estonia, Łotwa, Litwa, uznały za wroga nr 1 - Związek Sowiecki. W jednolitym łańcuchu; jedynie „szlachecka” Polska i „kapitalistyczne” Czechy za wroga nr 1 uznały Trzecią Rzeszę, a z Sowietami zawarły przymierze. Józef Mackiewicz. O pewnej, ostatniej próbie i o zastrzelonym Bubnickim. Kultura, 1954

Šis birželis ženklina mūsų naujosios eros 25-metį – iš pradžių laviruojant, prisidengiant „persitvarkymo" Sovietų Sąjungoje legitimumu burtasi keliui į Nepriklausomybę. Mūsų istorinė atmintis dabar linkusi Sąjūdį išgryninti iki idealiosios formos ir turinio: ak, kokia tuomet buvo vienybė, darna, pasišventimas!.. Tai suprantama – Tautos esminiai istoriniai momentai natūraliai apsigaubia legendos šleifu, o jos Simbolių statusą įgijusių įvykių ar personalijų „demaskavimas", surandant juose psichologinių kliaudžių, nėra labai išmintingas. Vis dėlto prasminga pajusti lakoniškų vadovėlių skirsnių „virtuvę", Istorijos gyvąjį procesą.
Skaitytojams siūlome paskutinio sovietinės Lietuvos politinio kalinio, KGB kalėjime kalinto už pogrindinės „Lietuvos ateities" ir „Pastogės" redagavimą, Kovo 11-osios signataro, Seimo nario Algirdo Patacko liudijimus apie priešsąjūdinį laikotarpį ir Kauno Sąjūdžio pradžią.

Grįžau iš kalėjimo 1987-ųjų vasarį. Niekaip negalėjau priprasti prie laisvės – pasaulis anapus grotų buvo per daug margas, per daug lengvabūdiškas. Ir santykiai tarp žmonių trikdė, buvau keistai pažeidžiamas: jokios prievartos, net žodinės, negalėjau pakelti –¬ troleibuse kas susiginčija ir darosi vidujai negera... Paskui praėjo, man labai gaila, kad praėjo – tai buvo vienas giluminių patyrimų mano gyvenime. Toji laisvės jausena – nenusakoma; štai sėdžiu (tai jau po kiek laiko) garaže, budžiu, nieko ypatingo nesimato, tik apšiurę silikatinių plytų pastatėliai su šiferio stogais, asfaltas, bet ir – debesis, gabalėlis dangaus... Ir man taip gražu, gera, nes tai yra laisvė, nes tai tvyro ore...

Między dwoma wrogami

Antyniemiecka propaganda wpajana w Polaków w ciągu kilkudziesięciu lat przez Sowiety, PRL oraz, trzeba to przyznać, przez Armię Krajową i jej duchowych sukcesorów, usadowiła się w polskiej mentalności na dobre i po dziś dzień jakiekolwiek kontakty z Niemcami podczas wojny są traktowane jako karygodne. A jednocześnie takich samych kontaktów z Sowietami nie tylko się nie potępia, lecz są one nawet przedstawiane jako zasługi.

Dziś w wileńskim Muzeum Zabytków Sakralnych odbyła się prezentacja świeżo wydanej książki „Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę“ (Przewodnik po Wielkim Księstwie Litewskim).

Dziękowanie za dobre uczynki innych i przepraszanie za własne błędy jest bez wątpienia oznaką dobrego tonu i dowodem pewnego poziomu kultury. Dotyczy to prywatnych osób, ale też reprezentantów państw i narodów.
Tym niemniej niedawne „przeprosiny” ministra Linasa Linkevičiusa wywołały burzę niezadowolenia. I nie dlatego, iż społeczeństwo Litwy jakoby nie rozumiało pozytywnego znaczenia tych słów i gestów.

Knygynuose pasirodė istoriko dr. Algimanto Liekio beveik 900 psl. knyga „Prezidentinė Lietuva (1919 – 1920, 1926 – 1940). Tai bene 40 – toji autoriaus knyga lietuvių Tautos raidos klausimais. O ši, naujoji - pirmoji istoriografijoje, kurioje pateikiama išsami 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, jo priežasčių ir pasekmių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos socialiniam gyvenimui, ūkiui, švietimui, mokslui, tarptautinei padėčiai ir kt. analizė. Atskira (128 p.) knygute išleista ir to veikalo santrauka.

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com